Anykščių rajono socialinių paslaugų centras neatlygintinai pristato maisto produktus, vaistus, bei kitas būtinąsias prekes vienišiems, senyvo amžiaus, neįgaliems, saviizoliacijoje esantiems asmenims pagal iš anksto telefonu suderintą pirkinių krepšelį bei užsakovo apmokėjimą. Koordinuojantis asmuo - Lina Repečkienė, skambinkite telefonu - 8 611 14294, rašykite elektroniniu paštu - lrepeckiene@socialinespaslaugos.lt

Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo „Aukštaitiškas formatas“ numeryje?

Dienos anekdotas

Naktį sėdi prie laužo amerikiečių Navy seal'as, prancūzų SAS'as ir rusų SPECNAZ'as. Kaip priklauso išgėrus, giriasi. Amerikos Navy:
- Aš galėčiau perplaukti ežerą pilną ryklių, įbėgti į priešo bazę ir parplaukdinti 10 įkaitų.
Prancūzų SAS'sas:
- O aš galiu perplaukti ežerą pilną ryklių ir krokodilų, įbėgti į priešo bazę ir parplaukdinti 50 įkaitų.
Rusų Specnaz'as patylėjo, išsitraukė pim*alą ir pamaišė žarijas..

Komentaras

Senjoras:„Kiniečiai labdaringai paaukojo tokią gausybę kaukių, kurias galima būtų išdalinti ir senjorams, kurie negauna vaistinėse tų kaukių nusipirkti. Kažkodėl niekas apie tai nekalba. O kai prezervatyvus dalinti prieš Valentino dieną, tai buvo kam. Plačiai išreklamuota akcija buvo. Kai dabar reikalingos medicininės kaukės, tai nutilo visokie prezervatyvų dalintojai."

Komentuoti
„Nemoku pasakoti istorijų, daug geriau jaučiuosi dirbdamas sau įprastus darbus“ – sako 2012 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Vildžiūnas, kuriam premija įteikta už viso gyvenimo nuopelnus.
Anykščių miesto centre stovi jo kurta skulptūra „Prisikėlimas“, o šv. Mato bažnyčios šventoriuje – „Jėzus Nazarietis“.
Nacionalinės premijos laureatas atsako į naujienų portale anyksta.lt skaitytojų užduotus klausimus.

„Nemoku pasakoti istorijų, daug geriau jaučiuosi dirbdamas sau įprastus darbus“ – sako 2012 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Vildžiūnas, kuriam premija įteikta už viso gyvenimo nuopelnus.

Anykščių miesto centre stovi jo kurta skulptūra „Prisikėlimas“, o šv. Mato bažnyčios šventoriuje – „Jėzus Nazarietis“.

Nacionalinės premijos laureatas atsako į naujienų portale anyksta.lt skaitytojų užduotus klausimus.


 

 

Kurį savo darbą laikote labiausiai pavykusiu?

 

Per gyvenimą daug įvairių darbų padaryta, tad išskirti kurį nors vieną – sunku. Vis dėlto Anykščiuose esanti skulptūra „Prisikėlimas“ – viena iš mano „vizitinių kortelių“.

 

Būtent ši Jūsų skulptūra tarp anykštėnų vertinama labai nevienareikšmiškai. Ar ir dabar, žinodamas kokias diskusijas iššauks, ryžtumėtės ją statyti miesto centre?

 

„Prisikėlimas“ turėjo stovėti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Po ilgų diskusijų, svarstymų pasirinkau Anykščius. Ir dėl to nė kiek nesigailiu, jūs, anykštėnai, esate šaunesni už vilniečius... Tiesą sakant, man nelabai įdomios tos šnekos – tinka ji ar netinka miesto centre stovėti, kaip jos autorius manau, jog ši skulptūra stovi ten, kur jai yra geriausia vieta...

 

Skulptūra – skirta Laisvei... Kas Jums pačiam yra laisvė?

 

Prasmingas buvimas visame žmogaus kelyje... Amžinas ėjimas, siekiamybė...

 

Esate daugybės prestižinių premijų laureatas, bet Anykščiuose – tarsi pamirštas. Kaip manote, kodėl Jus Anykščių valdžia „užmiršo“?

 

Nesijaučiu pamirštas, mano darbai esantys Anykščiuose tai įrodo. O gal man paprasčiausiai nereikia išskirtinio dėmesio, yra gerai kaip yra...

 

Gerbiams skulptoriau, įvertintas Nacionaline premija atsistojote į vieną gretą su Anykščių Didžiaisiais - K. Sirvydu, A, Baranausku, A, Vienuoliu, J. Biliūnu... Kas Jums pats didžiausias iš anykštėnų klasikų? O gal kažkuris ir nepelnytai pamirštas, neįvertintas?

 

Nedrįstu vertinti tų didžių asmenybių. Galvodamas apie Anykščius, prisimenu „savo“ žmones, tuos, kurie man buvo autoritetai, pavyzdžiai, tikros asmenybės. Pirmiausia, mano mokytojai Anykščių gimnazijoje... Vienas jų – matematikos mokytojas Stasys Kunčinas. Tai sudėtingais laikas šis žmogus ugdė patriotiškumą, skiepijo esmines vertybes – meilę, pagarbą savo kraštui, žmonėmse, kalbai... Taip pat gimnazijos inspektorius Ulčinas – griežtas, principingas, bet tikras inteligentas.

 

Kas Jums yra Anykščiai: protėvių žemė ar vieta, kurioje semiatės įkvėpimo ir gaunate jėgų?

 

Be abejo, kad Anykščiai – mano gimtinė. Nors seniai čia nebegyvenu, bet visuomet prisistatau esąs anykštėnas. Retai atvažiuoju į Anykščius, nieko čia nebelikę – nei artimųjų, nei Dabužiuose buvusios gimtosios trobos.

 

Ar teko lankytis Anykščiuose 2012 – Lietuvos kultūros sostinės metais? Gal dalyvavote kokiame sostinės renginių projekte?

 

Deja, ne. Angelų muziejui esu padovanojęs vieną savo darbą – tik tos mano indėlis... Gal ir drąsiai pasakysiu, bet šis muziejus – viena iš tų vietų, kuri Anykščius daro Anykščiais...

 

Ar praėjusių metų pabaigoje Jums paskirta Nacionalinė premija labai nustebino?

 

Nenustebino, bet įvertinimas – malonus. Jau ne pirmus metus esu nominuojamas šiai premijai ir, štai, po trejų metų ją gavau... Vis dėlto nesureikšminu jos.

 

Esate modernistas. O lietuviai pakankamai konservatyvi tauta - jie neaiškaus meno nemėgsta. Ką reikėtų daryti kad keistųsi požiūris į meną. Kaip pasiekti, kad "socialistinis realizmas" arba "tautiniai baibokai" išeitų iš mados ir bent jau jaunoji karta meną vertintų kitaip?

 

Tam reikia laiko. Juk mūsų tautą ne vieną dešimtmetį buvo pratinama prie ideologiškai teisingo meno, tad pakeisti žmonių požiūrį nėra taip lengva. Vis dėlto manau, kad procesas vyksta... Reikia, kad žmonės taptų atviri, o tada pasikeis požiūris į kultūrą, meną, patį gyevnimą.... Reikia būti smalsiam ir žingeidžiam.

 

Ar Jūs pats domitės kolegų iš kitų šalių darbais?

 

Žinoma, kiekvienam menininkui svarbu nesustoti, nuolat domėtis, kaip pradedi manyti, kad esi geriausias, verta labai rimtai susimąstyti. Taigi, ir aš domiuosi pasauliu, ir pasaulis domisi manimi. Kartais labiau nei Lietuvoje...

 

Kodėl pasirinkote skulptūrą? Juk, tai net ir fiziškai sunki profesija....

 

Todėl, kas neįstojau į tapybą... Dar besimokydamas Anykščių gimnazijoje, buvau didelis menininkas – įvairiais menais užsiėmiau.... Baigęs mokyklą laikiau egzaminus į Dailės institutą, tapybą, bet neįstojau... Tačiau skulptorius, profesorius Petras Aleksandravičius bevartydamas mano atsivežtas nuotraukas, kuriose buvo nufotografuoti mano keli darbai, pasiūlė laikyti papildomą egzaminą, išlaikiau... Taip skulptūra tapo mano gyvenimu.

Iš tikrųjų, tai – fiziškai sunki profesiją, o aš nuo pat vaikystės buvau ligotas... Tačiau dirbau tiek, kiek galėjau, iš visų jėgų, o kartais ir daugiau....

 

Jeigu galėtumėt viską pradėt nuo pradžių, ar rinktumėtės tokį pat gyvenimą? Būti menininku Lietuvoje tikriausiai nėra lengva....

 

O kas sakė, kad turi būti lengva...? Vaikystėje turėjau užrašų knygutę, kurioje buvau užsirašęs tokius žodžius: „Geriau skurde, paniekintam gyventi ir jausti tai, negu tarp pataikūnų leisti paniekos vertas dienas“. Nepamenu, kieno tai mintys, tačiau jos mane lydi visą gyvenimą. Tai – lyg rodyklė, padedanti nenukrypti nuo kurso...

Daiva GOŠTAUTAITĖ
daiva.g@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta