Prieš septynerius metus palikusi sostinę, kur gimė ir augo, vitražistė, restauratorė 37-erių Justė Kamarauskaitė persikėlė į Anykščius.
Gamtos apsuptyje gyvenanti menininkė sako, kad, apsistojusi mažame miestelyje, pradėjo intensyviau kurti ir netgi išbandė tai, apie ką anksčiau nedrįso galvoti – pradėjo rengti kūrybines dirbtuves ir žmones mokyti meno paslapčių.

Sekmadienį minėsime Motinos dieną. Tai ne tik mamų, močiučių, bet ir prosenelių šventė.  
Kavarske gyvenanti ūkininkė, visoje šalyje žinoma braškių augintoja Danguolė Lingienė jau promočiutė. Šį mėnesį ji dovanojo savo kūrybą ne tik proanūkiams, kurie gyvena Danijoje, bet ir visiems kitiems mažutėliams.
D.Lingienė savo lėšomis, neprašydama fondų, savivaldybės ar bibliotekos paramos, išleido vaikišką eiliuotą poemą „Sapnų traukinukas“.
Knygelę iliustravo šalyje gerai žinomas dailininkas Kęstutis Pabijutas, „Anykštos“ skaitytojams pažįstamas, kaip komikso „Anykštėnės Amiliutės nutikimai“ iliustratorius.

Jei norite pažinti kietą senį, reikia susitikti su Albinu Žebuoliu. Nors jau devyniasdešimtuosius gyvenimo metus pradėjęs, nors gyvenimo niekuomet nelepintas, bėdų nesugniuždytas, dar tvirtas vyras apie pasaulį nuo pat Smetonos laikų pabaigos iki šių dienų pasakoja: kur reikia - pasidžiaugia, kur reikia - papeikia.

Rita Biliūnaitė-Juodelienė, kūrėja, Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos tapybos ir kompozicijos mokytoja, rašytojo Jono Biliūno giminaitė, sako, kad savo pačios kūrybą apibūdinti jai sunku, tačiau vienaip ar kitaip jos menas dažniausiai yra darnos su gamta išraiška, emocijos, akimirkos ar tiesiog peizažo įtaka.

Pianistė Milda Daunoraitė jau trečius metus mokosi Didžiosios Britanijos H. Purcell‘o muzikos mokykloje. Merginos koncertų geografija labai plati – tikriausiai nebedaug Europoje liko šalių, kuriose jaunoji pianistė negrojo... Ne tik dalyvavimu prestižiniuose tarptautiniuose konkursuose M. Daunoraitė gali pasigirti - Lietuvoje jos pasiekimai neką prastesni... Kad ir toks faktas – 2018 m. lapkričio 4 d. ji grojo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo Martynas Stakionis.
Interviu metu jaunutė mergina pasakojo apie savo ateities planus, kasdienybę, keliones, instrumentus ir, žinoma, grožį. „Pastaruoju metu ypač pamėgau raudoną lūpdažį...“ – šypsosi M. Daunoraitė.
O turbūt daugelis anykštėnų prisimena mažą mergaitę trumpais plaukučiais ir ilgomis suknelėmis, palinkusią prie balto Anykščių Sakralinio meno centro pianino...

Tas žmogus - dailininkas Alvydas Latėnas, kūrėjas, meno keliu einantis per nuopuolius, suklupimus, vėl besikeliąs, vis ką nors gražaus piešiąs. Dažniausiai tai vaizdai su vandenimis - su upėmis ir ežerais, todėl jis- toks šalies vidurio, ,,žemyninis marinistas“.
Nuo seno turėjęs kelis šio kūrėjo paveikslus Šventosios upės bei jos pakrančių tematika, pernai panorau rinkinį papildyti, kad jį sudarytų bent keliolika paveikslų, ir šis sumanymas bendradarbiaujant su tapytoju pavyko.

Šiemet Kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, Anykščiuose buvo švenčiama kitaip nei iki šiol. Antano Baranausko aikštėje, šalia paminklo Laisvei, surengta Bendrystės ir Laisvės vakarienė. Šios idėjos autorė, Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus renginių organizatorė, režisierė Jolanta Pupkienė siūlo kurti naujas tradicijas ir valstybines šventes švęsti ne būnant tik žiūrovais, bet ir jų dalyviais.
Portalo anyksta.lt redaktorius  Robertas ALEKSIEJŪNAS su J.Pupkiene kalbėjosi ne tik apie šventes, bet ir apie Anykščių rajono kultūrinį gyvenimą, jos aistrą roko muzikai, neįgyvendintas svajones bei Troškūnus, kurių pašnekovė nekeistų į jokią kitą Lietuvos vietą.

Sąvokos, pavadinimai, pavardės padeda iš margo Lietuvos žemėlapio išskirti tam tikras vietas. Užtenka paminėti Puntuką, rašytojus Antaną Baranauską ar Joną Biliūną, aukščiausią Lietuvos bažnyčią ar Lajų taką, ir visi žinosime, kad kalba eina apie Anykščius.
O Anykščių kultūros centro liaudiškų šokių ansamblis „Gojus“ bei istorinių šokių studija „Baltoji pavana“ garsina ne tik Anykščių, bet ir visos Lietuvos vardą. Nenuilstanti šių kolektyvų vadovė Jūratė Uselienė sugeba šokiui suburti ir vaikus, ir net jų tėvus. Jie visi – tarsi viena didelė šeima: kartu repeticijose, festivaliuose, kelionėse.