Anykščių Angelų muziejuje akį traukia menininko Valdo Pelegrimo medyje įkūnytas angelas „Atėjęs iš aukso pievų“. Čia norėtųsi pridurti - iš Pasmodų kaimo (Andrioniškio sen.)  pievų, nes būtent šio kaimo vienkiemyje įsikūręs jų autorius daugiau kaip dešimtmetį kuria angelus. Iš čia jie patenka ne tik į Anykščių koplyčioje esančią galeriją „Kampas“, bet  keliauja ir į tolimiausias šalis. Jo angelai iškeliavo į Gruziją, Japoniją, Australiją, JAV, o į Kinijos Pengžou miestą, su kuriuo bičiuliaujasi Anykščiai, angelą nuvežė jis pats.

Aušra Petniūnaitė – Svėdasų krašto dukra. Jos neskubri eisena, paslaptingos šypsenos nušviestas veidas, tylus susimąstymas, valandų valandos, praleistos prie audimo staklių, sapnuose gimstantys ir išsiskleidžiantys audiniuose raštai paliečia sielą.
Ir mažas tautines juosteles, skirtas skaitomai knygai pažymėti, ir plačias juostas jubiliatams bei  ilgiausias piršliams melagiams meistrė Aušra mielai audžia.

Anykštėnams muzikos mokytojams - Irenai ir Baliui Meldaikiams - karantinas suteikė galimybių daugiau laiko skirti muzikai ir ... dvarui.
Rugsėjo mėnesį privačią muzikos studiją įkūrusi I.Meldaikienė idealiai pataikė į laikmečio dvasią. Nurimus pirmajai koronaviruso bangai, mokiniai grįžo į klases, bet I.Meldaikienė nusprendė tęsti darbą nuotoliniu būdu. Anykščių meno mokykla I.Meldaikienei sąlygų dirbti nuoliniu būdu nesuteikė, todėl mokytoja pasitraukė iš mokyklos ir  įkūrė savo „IM studiją“, o B.Meldaikis kuria muziką filmams.

Mano rankose vėl nauja  knyga – gerai pažįstamo žmogaus, legendinio Algimanto apygardos partizano Jono Kadžionio  - Bėdos atsiminimai „Per skausmo pelkes”.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vos 300 egzempliorių tiražu išleistoje knygoje su pridėta autoriaus kalbų kompaktine plokštele autorius atvirai, kartais net naiviai, nieko nenutylėdamas, pasakoja apie savo gyvenimą nuo pat vaikystės, aprašo įvykius, priežastis, kodėl daugybė jaunų vyrų pasirinko ne nuolankią, baimingą vergo būtį.

Viešintų seniūnijoje gyvenančio ir produktyviai kuriančio menininko Prano Petronio medžio skulptūras galima pamatyti ne tiktai Anykščių krašte, bet ir Vilniuje, Kėdainiuose, Lazdijuose, Ignalinoje, Druskininkuose, Palangoje bei daugelyje kitų vietų. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1977 metų, laisvasis menininkas nuo 1997-ųjų metų Pranas Petronis garsėja kaip senųjų drožybos tradicijų meistras, jo talentui paklūstantis medis virsta unikaliais stogastulpiais, kryžiais, meniškomis skulptūromis.
Jis yra vienas iš kelių Lietuvos medžio drožėjų, 1991 metų sausio viduryje skubiai, per vieną naktį sukūrusių laikiną medinį paminklą Vilniaus Antakalnio kapinėse laidojamoms sausio 13-osios aukoms. 2008 metais Pranas Petronis tapo tarptautinės skulptūrų parodos „Šv. Jurgio pavasaris“ laureatu...

Išgyvename dar vienas Vėlines. Lietuvoje yra vietų, kur miršta ne tik žmonės, išnyksta ne tik giminės, bet ir ištisi kaimai.
 Prieš aštuonis dešimtmečius šventovės statybos suvienyti Šventosios pakrančių sodžių žmonės susibūrė į Inkūnų parapiją. Su viltimi, kad tas kraštas suklestės, kad Inkūnai išaugs į miestelį, tačiau likimas tam kraštui nebuvo palankus. Nūnai ir čia dar tebegyvenantys, ir po pasaulį išblaškyti kraštiečiai susitelkė į  inkūniečių bendruomenę. Jų rūpesčiu kiekvienas Ramuldavos miškų kelelis pažymėtas nuorodomis, vyksta kasmetiniai susibūrimai, kurių didžiausias – Šv. Vincento atlaidai. Dar gyvi ir jau išnykę apylinkės kaimai įprasminti medinių skulptūrų parku Inkūnuose.
Dauguma tų svarbių darbų atlikta rūpinantis šio krašto sūnui, jo gaivintojui ir gerosios vilties puoselėtojui Valentinui Šapalui.

Spalio 21 dienos vakarą, Anykščių. L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje Raimondas Guobis, muziejininkas, „Anykštos“ bendradarbis, Teresės Mikeliūnaitės premijos laureatas, tikras Lietuvos patriotas, organizavęs daug įsimintinų žygių jaunimui istorinėmis, partizanų kovas menančiomis vietomis, pristatė net šešias per pastaruosius dvejus metus išleistas knygas, kurių naujausia ir solidžiausia - „Butėnai“ - net trijų su puse šimto puslapių.

Anykščių Šv. Mato bažnyčios vargonininkui, chorvedžiui bei vokalinių ansamblių vadovui, muzikos pedagogui, buvusiam trijų kadencijų Anykščių rajono tarybos nariui ir lakūnui Rimvydui Griauzdei  paskutinį rugpjūčio šeštadienį  minėtas Anykščių kamerinio choro „Salve cantus“ (Sveika, giesme) trisdešimtmetis buvo ypatinga šventė. 1990 – aisias šviesaus atminimo monsinjoro Alberto Talačkos ir vargoninko R. Griauzdės inciatyva įkurtas choras nūnai žinomas ne tik Anykščiuose.
Choro giesmės kiekvieną sekmadienį aidi po Anykščių šventovės skliautais, pasaulietinės - patriotiniuose renginiuose prie paminklo Laisvei ir Anykščių kultūros centre. Giedota  daugelyje Lietuvos bažnyčių, dalyvauta respublikinėse dainų šventėse, festivaliuose, aplankyta daug užsienio šalių, giedota net Romos (Italija) panteone...

Anykščių miesto centre, dovanų parduotuvės patalpose, jau keletą metų veikia dirbtuvės, kuriose pluša juvelyras Robertas Matiukas. Kai dirbtuvės uždarytos, Robertas imasi kitos veiklos - restauruoja Anykščių krašto tautodailės kūrinius. Šiais metais 60 metų jubiliejų nušventęs anykštėnas - spalvinga asmenybė, kaip ir jo rankas puošiančios margaspalvės tatuiruotės. Išbandęs daugybę darboviečių, R.Matiukas sakė nieku gyvu nekeistų to, kas jam šiandien padeda užsidirbti duonai.

Rita Vasiliauskienė, ko gero, dažniausiai iš anykštėnių dėvi tautinius drabužius. Tai ne tik pasididžiavimą teikiantis ritualas, bet ir kasdienio darbo muziejuje kostiumas, kuris ne varžo, o teikia pasitikėjimo ir įkvėpimo, kurio reikia daugeliui moters atliekamų darbų. Juk reikia nuolatos pasakoti apie senovės lietuvių gyvenimą, kepti duoną, lieti žvakes, marginti velykinius kiaušinius bei iš balto kaip sniegas, traškančio popieriaus karpyti įmantrius ornamentus.
R. Vasiliauskienė - sertifikuota daugelio rūšių tradicinių amatų meistrė.