Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

- Eilini, ar jūs šiandien skutotės?
- Tikrai taip, tamsta.
- Kitą kartą atsistokite arčiau skustuvo.

Komentaras

nepamirškite dezinfekuoti:„krepšinio kamuolio :-) Tai paskutinė jūsų viltis !"

Komentuoti
Savo penkiasdešimtmečio proga režisierius, solistas, pedagogas Nerijus Petrokas anykštėnams dovanojo muzikinę dovaną - J.B. Bach „Kavos kantatą" ir G. B. Pergolesi komišką operą „Tarnaitė - ponia". Paklaustas, kokių dovanų pats tikisi gausti, pašnekovas sakė: „Meilės, supratimo, atlaidumo, galimybės dalintis dvasiniais turtais, kartu kurti ir džiaugtis gyvenimo stebuklais..."

 

Savo penkiasdešimtmečio proga režisierius, solistas, pedagogas Nerijus Petrokas anykštėnams dovanojo muzikinę dovaną - J.B. Bach „Kavos kantatą" ir G. B. Pergolesi komišką operą „Tarnaitė - ponia". Paklaustas, kokių dovanų pats tikisi gausti, pašnekovas sakė: „Meilės, supratimo, atlaidumo, galimybės dalintis dvasiniais turtais, kartu kurti ir džiaugtis gyvenimo stebuklais..."

 


- Papasakokit anykštėnams apie paskutinius savo darbus.

- Praėjęs teatrinis bei studijų sezonas man buvo gana įtemptas ir tuo pačiu turiningas. Spalio mėnesį Vilniuje „Siemens" arenoje adaptavome ir parodėme italų kompozitoriaus D.Ricci roko operą - miuziklą „Prisikėlęs", kurią prieš porą metų, bendradarbiaujant su renginių organizavimo kompanija „Šou imperija", pastatėme Kauno Prisikėlimo bažnyčioje ir rodydavome Pažaislio vienuolyno ansamblio kieme. Gruodžio mėnesį Kauno Valstybiniame muzikiniame teatre su visa spektaklio kūrybine komanda atnaujinome ir papildėme naujais kūrybiniais sumanymais R.Rodgerso miuziklo „Muzikos garsai" pastatymą. Beje, čia kapitono Trapo vaidmenyje debiutavo anykštėnas Tomas Ladiga. Antrą Šv. Kalėdų dieną Kauno sporto halėje su „Šou imperija" įgyvendinome kitos D.Ricci roko operos „Lauktasis" premjerą, kur pagrindinį Juozapo vaidmenį atliko Liudas Mikalauskas.

Panevėžio Muzikiniame teatre išleidome dviejų kamerinių operų premjerą - tai J.S.Bacho „Kavos kantata" ir G.B.Pergolesi komiška opera „Tarnaitė - ponia". Balandžio mėnesį Lietuvos rusų dramos teatre su LMTA Vilniaus fakulteto dainavimo specialybės magistrantais Jonu Sakalausku, Agne Sabulyte bei operos  solistu Egidijumi Dauskurdžiu suvaidinome V.Voltono operą „Meška". Tai buvo studentų diplominio spektaklio premjera. Balandžio pabaigoje su M.K.Čiurlionio Menų mokyklos moksleivių choru, pastatėme čekų autoriaus H.Krasos vaikišką operą „Brundibar". Birželio 10 d. Panevėžio Muzikiniame teatre įvyko kita LMTA  studentų spektaklio premjera - G.Verdi opera „Traviata". Pagrindinius vaidmenis atliko       Ona Kolobovaitė, Tomas Pavilionis, Tomas Tuskenis (irgi anykštėnas) ir kt.

- Koks režisuotas kūrinys Jums arčiausia „dūšios"?

- Sunku į tai atsakyti. Stengiuosi nieko nedaryti atmestinai, laikinai ar skubotai. Juk mūsų gyvenimo tempas beprotiškai impulsyvus, dažnai biurokratiškai „surežisuotas" tik greitai „daryti" darbus, o ne „kurti" su meile... Kartais aplinkybės priverčia ir mane skubėti, bet „skuboto" kūrybos rezultato visada stengiuosi išvengti. Tokiu atveju laiką semiu iš nakties „rezervo"... Į kiekvieną spektaklį įdedu tiek daug „dūšios", kad atrodo daugiau nebelieka jokios kūrybinės energijos..., bet žiūrėk, MŪZA ir vėl aplanko... Galbūt arčiausiai „dūšios" būna paskutinieji darbai, nes viskas dar labai „dirglu", kūrybinių ieškojimų aistros vis dar neišblėsusios... O be to, juk imuosi statyti spektaklį tik tuo atveju, kai pats kūrinys, jo žanras, tematika, yra man „prie dūšios"...

- Užsiminėte apie mūzas - tai ar dažnai jos aplanko?

- Na... gal galėtų ir dažniau aplankyti... Kad ateitų įkvėpimas, pirmiausia reikia „iškvėpti"... t.y. realizuoti tuos kūrybinius sumanymus, kurie buvo „įkvėpti", kad išlaisvintų vietą kitoms MŪZŲ išdaigoms...

- Anykščiams savo jubiliejaus proga dovanojote operą? Ne per drąsus tai žingsnis?

- Dovanojau tai, kas man yra prasminga, dalinuosi tuo, kuo pats gyvenu. Myliu ir gerbiu anykštėnus, pasitikiu ir tikiu jų dvasingumu ir išmintimi. Žinoma, tuo pačiu aš nesitikėjau masiškumo, bet norėjau suteikti galimybę pajausti šio OPEROS žanro stebuklingas galias tiems, kam tai artima arba dar nepatirta...

- Esate kilęs iš provincijos, dirbate didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kuriai auditorijai labiau reikia kultūros? Ar apskritai provincijai reikia aukšto lygio renginių?

-Visiems jų reikia po lygiai.

- Maria Callas apie operą yra pasakiusi: „Man opera prasideda daug anksčiau nei pakyla scenos uždanga, ir baigiasi daug vėliau, nei ji nusileidžia". Ar Jums suprantama ši mintis?

- Artistai prieš spektaklį ar koncertą turi susikaupti, „prisijaukinti" savo personažą... Tai gali trukti kelias dienas, valandas... Tik taip atsiranda vaidmens giluma, prasmė. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo žanro specifikos. Pasiruošimas kūrybiniam procesui scenoje visuomet turėtų būti atsakingas ir rimtas... Po spektaklio atlikėjui  nėra taip paprasta atsisveikinti su savo personažu. Dar ilgai persekioja įvairūs įspūdžiai. Artistai dar ilgai analizuoja žiūrovų reakcijas, vaidmens sėkmės ar nesėkmės priežastis - „pavyko" ar „nepavyko"? ir kodėl? ir t.t. Deja, toks „meditacinis" požiūris į sceninį meną baigia išnykti ir vis labiau ima karaliauti „jo didenybė ŠOU"...

- Dirbate su jaunąja karta. Kokią ją matote? Ar nepastebite, kad labai intensyviai į Lietuvą skverbiasi kičinė kultūra?

- Lietuva galėtų vadintis „Dainuva" - kiek daug turime talentingų, kūrybingų, balsingų žmonių, ir jaunimo! Bet tai nereiškia, kad šiais lobiais galime nesirūpinti, ir lengva ranka švaistyti į „dešinę ir į kairę". Žinoma, iš vienos pusės labai gaila, kai tiek daug talentingo jaunimo išvyksta svetur, palieka savo tėvynę. Bet, kita vertus, juk ar jie kalti, kad jiems buvo lemta gimti šioje šalyje ir tokiu metu, kai nepalankios ar mažiau palankios aplinkybės jų talentams sužydėti. Tokie žmonės ne tik mūsų tautos vertybė. Tai visos žmonijos turtas. Todėl geriau, kad šie talentai išaugintų kūrybinius sparnus plačiose erdvėse svetur ir gal kada nors sugrįžtų į gimtinę, nei savo lizde vegetuotų ir sunyktų. Patriotizmo pirmiausia reikalaučiau ne iš jų, o iš mūsų valstybės - visuomenės, kuri kaip motina savo egzistencijos teisingumo ir moralinių prioritetų įgyvendinimo rezultatais (bent jau siekiais) būtų pavyzdžiu jaunajai kartai ir tokiu būdu mokytų jaunimą PATRIOTIZMO. Žinoma, aš nieko nenoriu nei dramatizuoti, nei idealizuoti - „visokių" turime ir „visokių" neišvengsime. Tačiau reikėtų sudaryti įmanomai palankias sąlygas jaunimui ugdytis ir atsiskleisti savo įvairiapusiais talentais. Gaila, bet pastarosios reformos įvairiose srityse primena daugiau pasipuikavimą kreivų veidrodžių karalystėje, nei išmintingą rūpinimąsi LIETUVOS ateitimi...               Kičinė kultūra tarpsta ten, kur nereikia išprusimo, išmanymo, išmintingumo, aukšto profesinio meistriškumo ir t.t. Ji nereikalauja gilaus pajautimo, prasmingų   vertinimų ar diskusijų. Jai tik reikia REITINGŲ ! Tokios kultūros pilna visame pasaulyje. Žmogus turi neįkainojamą pasirinkimo teisę, ir šia teise labai greitai ir gudriai sugeba manipuliuoti įvairūs verteivos. Bet, manau, Valstybė turėtų išmintingai pakilti aukščiau visų tų reitingų ir reitingavimų...

- Kino filmuose, dramos spektakliuose vis daugiau ir daugiau moderno. Kaip tai vertinate? Ar klasika užleidžia savo pozicijas?

- Tai normalu. Tai kūrybiniai ieškojimai (ir nebūtinai atradimai). Klasika - tai tam tikrų meninių kriterijų, vertybių amžinybė. Kai modernas tampa vertybe, jis „susidraugauja" su klasika...

- Dalis žmonių režisieriaus darbą įsivaizduoja labai paprastai - pasirenki kūrinį, surenki gerus aktorius ir juos „dresiruoji" tiek, kiek tau reikia. Kaip iš tikrųjų dirba režisierius?

- Panašių metodų dirbant irgi teko matyti. Bet, manau, kad kiekvienas režisierius per laiką suformuoja savo individualų kūrybinį stilių, braižą. Tai daugeliu atvejų priklauso nuo charakterio savybių, asmenybės ypatybių, profesinio mentaliteto, kūrybinių tikslų, aplinkybių, ir panašiai. Sunku būtų aprašyti ir apibendrinti režisieriaus darbą keliais sakiniais. Tai ilgas, labai individualus, netgi intymus, procesas.

- Aktoriai sako, kad jiems ypatingai svarbu ryšys su žiūrovu. O kaip yra režisieriui?

- Žinoma! Juk dėl žiūrovų ir dėka jų mes ir egzistuojame.

- Pažiūrėkit į save kritiškai - kaip manote, ar sunku su Jumis dirbti kolegoms, ar studentai per paskaitas bijo pakelti akis?

- Už kolegas atsakyt negalėčiau, bet man su jais dirbti lengva. O per paskaitas akis kartais tenka nuleisti kaip tik man pačiam- labai jau daug gražių studenčių pas mus studijuoja...

 

 

10 klausimų režisieriui NERIJUI PETROKUI

 

- Vaikystės svajonė?

- Kuo greičiau užaugti, kad padėčiau tėvams uždirbti duonutę...

- Ar priklausote (priklausėte) partijai, judėjimui?

- Ne.

- Mintis, kuris paguodžia?

- Dažniausiai žmogui paguodos reikia tada, kai jam būna sunku. Tokiais atvejais mane paguodžia tiesiog suvokimas, kad gyvenimas tuo dar nesibaigia, kad kažkam šiuo metu yra ir sunkiau. Žodžiu, stengiuosi žiūrėti į gyvenimą „filosofiškai".

- Jūsų pomėgiai?

- Jeigu turiu laiko, mėgstu grožėtis gamta, filosofuoti „kūrybinėm temom", groti gitara ar improvizuoti pianinu, domiuosi dokumentiniais filmais moksline - pažintine tematika, mėgstu klausytis įvairių žanrų muziką, taip pat keliauti (jeigu leidžia galimybės) ir kuo daugiau pažinti, pajusti, sužinoti, patirti, pamilti, išmokti ir t.t.

- Pasiekimas, kuriuo didžiuojatės?

- Tai, kad... dar nepasiekiau...

- Kokios asociacijos iškyla, išgirdus žodį Anykščiai?

- ...tėviškės kiemelis su gėlynais, žalia veja ir obelų žiedais..., sklindantis klevų „medaus" aromatas..., vakarinės lakštingalų „simfonijos"...  ir visi artimieji - mama..., tėtis, sesuo ir brolis..., kaimynai..., bažnyčios bokštai..., nuostabiai gražūs Šventosios krantai..., „siaurukas" - traukinukas..., mokyklos (muzikos ir A.Vienuolio gimnazijos) mokytojai..., klasiokai, draugai... - jaukus miestelis...!

- Jūsų šeima?

- Esu vedęs. Turiu du sūnus. Abu turi muzikinių gabumų, bet ar pasuks meno keliu - laikas parodys.

- Trys žmonės, kurie padarė didžiausią įtaką?

- Pirmiausia, žinoma, tėvai. Paauglystėje matyti filmai apie indėnų gyvenimą su aktoriumi G. Mytičium. Vėliau kunigo ir poeto Antano Baranausko ir poeto Justino Marcinkevičiaus kūryba, Senekos filosofija, na, ir daug kitų...

- Ką darytumėt, jeigu išloštumėt milijoną?

- Žinau labai daug žmonių, kuriems norėčiau padėti...

- Kas yra laimė?

- Niekam nekliudyti gyventi, mylėti ir būti mylimu, turėti galimybę dalintis su kitais viskuo, kas teikia džiaugsmą, įprasmina būtį..., na, žinoma, gyventi neskaičiuojant paskutinių centų ...ir gyventi be išskaičiavimo...

 

Daiva GOŠTAUTAITĖ

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Gintas

    Nuoroda

    Kokios gilios ir prasmingos mintys - trumpai ir glaustai apie viską iš esmės.

    Prieš metus