Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

Į kairiuosius ir dešiniuosius mūsų politikai skirstomi pagal tai, kuria ranka daugiau linkę griebti.

Komentaras

Kai buvo italijos milane:„per diena tūkstantis, buvo viskas uždaryta. Pas mus vis dar koncertus ir turizma skatina ?"

Komentuoti
Kraštietį, mylimiausią vaikų rašytoją Vytautą Račicką kalbina Linas Bitvinskas.


- Papasakokite apie paskutinius savo darbus.

- Naujausia mano knyga – romanas jaunimui „Baltos durys“. Ją parašyti paskatino pirmos jaunimui skirtos knygos – „Nebaigto dienoraščio“ – sėkmė. Na, ir didelis stygius lietuviškos literatūros, kurią noriai skaitytų išrankiausia skaitytojų auditorija – paaugliai.

„Baltose duryse“ pasakojama vieno sostinės narkomano gyvenimo ir meilės istorija. Taigi tema aktuali, skaudi, gyvenimo padiktuota. Knygą rašiau, remdamasis tikrais faktais. Išleidau metų pradžioje. „Baltos durys“ susilaukė daug gražių atsiliepimų – tiek iš jaunimo, tiek iš suaugusiųjų skaitytojų. Džiaugiuosi šia knyga. Manau, kad tai – geriausias mano kūrinys.


Šiuo metu spaudai rengiu apsakymų rinkinį vaikams „Lietuviška kepurė“. Iš pavadinimo gali suprasti, kad knygos tematika – lietuviška. Norisi tikėti, kad ši knyga bent kiek žadins gerokai priblėsusius patriotinius jaunųjų skaitytojų jausmus.

- Esate gimęs Anykščių rajone, vidurinę baigėte Utenoje. Ar aptinkate savo charakteryje „anykštėniškų“ įspaudų? Ar, Jūsų nuomone, anykštėnai išsiskiria iš kitų aukštaičių?

- Gimiau Keblonių kaime, prie pat Anykščių. Keleri ankstyvosios vaikystės metai prabėgo mamos tėviškėje Gečionyse – prie Rubikių ežero. Vėliau gyvenome Leliūnuose (Utenos raj.), kurie ties Anykščių rajono riba.

Nemanau, kad anykštėnai labai kuo skiriasi nuo kitų aukštaičių. Juk visi aukštaičiai poetiški, linksmi, geraširdžiai, darbštūs, turtingi ežerų ir rašytojų. O anykštėnų ir uteniškių net ir tarmės nesiskiria.

Vis dėlto, lyginant su Utena, Anykščiuose mažiau pramonės, verslo, visokių turgaviečių. Todėl man anykštėnai tarsi dvasingesni, šventesni – ir ne todėl, kad savo gyvenime turi galimybę į Šventąją įbristi.

- Esate parašęs per 20 knygų, kurių tematika susijusi su vaikais, paaugliais. Kaip atsitiko, kad nusprendėte kurti būtent šiems skaitytojams?

- Anais laikais dirbau vaikų spaudoje (buvo tokia). Dabartinių vaikų tėvai gal dar prisimena „Genį“, „Lietuvos pionierių“. Dirbdamas šių leidinių redakcijose, ko gero, ir išėjau vaikų rašytojo kursus. Kadangi kol kas sekasi, tai kur kitur bėgti nežadu. Be to, vaikui knyga kur kas labiau reikalinga. Skaitydamas jis mokosi kalbos, mokosi rašyti, turtina savo žodyną, o svarbiausia – ugdo vaizduotę, visapusiškai auga. Galima sakyti, kad rašyti vaikams, paaugliams, jaunimui dabar yra savotiška mano pilietinė pareiga.

- Knygų leidyboje esate maloni išimtis, tai galima pastebėti užėjus į bet kurį knygyną – didžioji dalis leidžiamų knygų vaikams arba banalios, arba susijusios su magija, burtais, slibinais ir kitais dalykais, tolimais nuo realybės. Kas atsitiko vaikų literatūrai? Galbūt realybė perdaug gąsdinanti, kad rašytojai vis rečiau į ją „užsuka“?

- Apie realų vaikų gyvenimą gali rašyti tik tas autorius, kuris tą gyvenimą nors kiek pažįsta. Aš esu dažnas svečias mokyklose, bibliotekose, mielai bendrauju su savo skaitytojais, mokytojais, bibliotekininkėmis. (Ne kartą ir Anykščiuose lankiausi). Tie gyvi kontaktai daug duoda – pajunti, kuo vaikai kvėpuoja, kas jiems svarbu, kas juos jaudina. Iš tokių kelionių esu parsivežęs ne vieną siužetą, tikrą istoriją, kas man, prozininkui realistui, labai praverčia.

Be to, tokia tikriausiai mano prigimtis – niekaip negaliu nuo žemės, nuo realaus gyvenimo atsiplėšti. Esu tarsi įsipareigojęs savo skaitytojams rašyti ne pasakas, ne kokias fantazijas, o daug tikresnius dalykus – apsakymus, apysakas, o su naujausia knyga įbridau ir į romano žanrą.

- Per Jūsų gyvenimą keitėsi santvarkos, galėjote stebėti kiekvienos kartos iššūkius. Jūsų nuomone, ar skiriasi vaikų ir paauglių problemos dabar palyginus su sovietiniais laikais?

- Taip, per dvidešimt ar daugiau metų užaugo kelios mano skaitytojų kartos. Sovietiniais laikais partija ir vyriausybė rūpinosi ne tik vaikais, bet ir vaikams rašančiais autoriais. Vaikai juk turėjo užaugti idėjiškai užsigrūdinę. Ir grūdinti juos turėjo ne tik pedagogai, bet ir rašytojai.

Deja, šiais laikais problemų ratas ir išsiplėtė, ir pagilėjo. Vaikai tapo vienišesni. Daug vaikų gyvena be tėvų (tėvai emigravę). Vaikų tarpe plinta alkoholizmas, narkomanija. Jeigu lyginsi ano meto geriečius su dabartiniais, tai dabartiniai geriečiai gerokai blogesni. Ir atvirkščiai – anų laikų blogiečiai buvo geresni už dabartinius. Prabilta apie vaikų patyčias. Jų gal buvo ir anais laikais, bet ne tokių skaudžių. Antra vertus, kaip nesityčios vaikai tarpusavyje, jeigu televizoriaus ekrane vienas iš kito tyčiojasi seimūnai, pramogų pasaulio atstovai, jeigu valdžia tyčiojasi iš paprastų, sąžiningai dirbančių, žmonių.

- Esate vienas iš nedaugelio nepriklausomų vaikų rašytojų. Kaip leidžiate sau tokią prabangą?

- Taip, esu laisvas. Neturiu jokio viršininko, jokio cenzoriaus redaktoriaus, kuris galėtų numelioruoti mano rankraščio kalbą ar kaip kitaip mane kaip autorių suvaržyti. Niekam nesu įsipareigojęs. Tik savo skaitytojams, tik vaikams. Nepriklausau nuo jokios leidyklos. Nes savo knygas pats ir leidžiu. Ir jų platinimu rūpinuosi. Esu savotiškas šio amžiaus knygnešys. Tik tai – jokia prabanga. Atvirkščiai – papildomas rūpestis. Iš tikro, jau kelinti metai esu profesionalus rašytojas, nes iš rašytojavimo ir gyvenu. Mano knygos paklausios – skaitomos, perkamos, todėl į leidybą investuoti pinigai pamažu sugrįžta. Šitaip ir honorarą užsidirbu.

Beje, būti laisvam visai nereiškia rašyti bet ką ir bet kaip – visada privalai turėti vidinį cenzorių. Jis manyje tikriausiai dar nuo tų laikų, kai buvau „Genio“ redaktorius.

- Ar neatrodo, kad Lietuvoje vaikai yra ta visuomenės dalis, kuri mažiau vertinama, tarsi manoma, kad jie savaime yra ir niekur nepabėgs, kažkaip užaugs?

- Taip ir yra – vaikai „kažkaip užauga“. Tik vienokie užauga tie, kuriais vaikystėje buvo bent kiek rūpintasi (paprastai tėvų, senelių), ir kitokie, kuriais nesirūpinta. Valstybė vaikais rūpinasi vis mažiau. Pradedant mažinamomis motinystės išmokomis, baigiant vaikų poilsiu vasarą. Bet turbūt svarbiausia, kad valstybė pasirūpintų tėvais, šeimos materialine gerove. O jau tada tėvai turės galimybę pasirūpinti savo vaikais.

Nedžiugina ir vaikų kultūrinis gyvenimas. Jis pernelyg suestradintas, sukomercintas, tapęs tik pramoga.

Bet skaudžiausia, kad didžioji vaikų dalis užauga ne su knyga, o su televizoriumi, kuris, patys žinote, ką rodo.

- Agrarinė Lietuva tapo miestietiška, net ir kaime nebėra žemdirbiškos jausenos, viskas pamažu persikelia į virtualų gyvenimą – už rasą ir žemės kvapą tikriau tai, ką rodo televizija ar ką galima kompiuteryje perskaityti. Jūsų nuomone, tai atradimas ar praradimas?

- Ir viena, ir kita. Be kompiuterio mes jau gyventi negalime. Jis – didelis pagalbininkas. Tik iš tikro keista, kad dažnas nebemokame natūralia gamta gėrėtis, nepastebime pražydusios žibutės, negirdime pavasarį sugrįžusio paukščio giesmės, kad prieš miegą ne pasivaikščioti išeiname, o prie televizoriaus gūžiamės. O jeigu jau išvažiuojame į gamtą (prie ežero ar upės), būtinai grotuvą vežamės, nors jis ten visai nereikalingas – gamtos muzika pati gražiausia. Beje, patys dainuoti nė nemokame. Kas be ko – net ir prie vaišių stalo. Iš kur bus ta žemdirbiška jausena, jeigu žemės nemylime? O jeigu mylime, tai mylime tiek, kiek ji pelno, dividendų duoda. Deja, kol kas tokia mūsų gyvenimo realybė. Ko gero, ir tą gamtą kada nors taip nuniokosime, taip nutrempsime, kad meškeriosime ne tikrame ežere, ne su tikra meškere, o prie kompiuterio – su pele rankoje.

- Esate pagarsėjęs ir tuo, kad savo kieme pastatėte skulptūrą knygos „Zuika padūkėlis“ pagrindiniam herojui. Vadinasi, tiesa, kad vaikams rašantys rašytojai savyje nešiojasi vaikiškumo užtaisą?

- Mano kieme stovi ne tik Zuika, bet ir Edvardukas iš „Šlepetės“, Nippė iš „Jos vardas Nippė“, Lukošiukas („Gyveno kartą Lukošiukas“), Mikė su Juozapėliu („Šokoladas iki pirmadienio“) – iš viso aštuonios skulptūros. Trijų figūrų autorius – anykštėnas Jonas Tvardauskas. Greitu laiku atsiras Jokūbėlis iš knygos „Berniukai šoka breiką“ ir Deivė iš „Nebaigto dienoraščio“.

- Kokias asociacijas Jums sukelia žodis „Anykščiai“?

- Tie, anie, tenykščiai, anykščiai... – vaikystėje regėti. Tai ir Šventoji, ir A. Baranausko klėtelė, ir Liūdiškių piliakalnis, ir Siaurukas, ir Rubikių ežero salos.

Linas Bitvinskas
linas.b@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • TRACY

    Nuoroda

    KAIP NAUJU PAGRINDINIĄ TINKAMUMĄ PRADŽIUTI NUOTRAUKĄ, ATSIŽVELGIANT Į TIKRĄJĄ IR GENERALINĮ PAVADINIMO KARTĄ DR IFADE TEKSTĄ ARBA KONTAKTAI VIA WHATSAPP

    +2348147400259.

    Prieš metus