Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

Į kairiuosius ir dešiniuosius mūsų politikai skirstomi pagal tai, kuria ranka daugiau linkę griebti.

Komentaras

Kai buvo italijos milane:„per diena tūkstantis, buvo viskas uždaryta. Pas mus vis dar koncertus ir turizma skatina ?"

Komentuoti
Dalia Michelevičiūtė - Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorė, aukštos kategorijos šokėja, mokytoja, daugybės vaidmenų teatre ir kine veidas. Kas dar yra Dalia Michelevičiūtė? Kokia ji, kai niekas nemato? Kur jos tikrieji namai?

 

Dalia Michelevičiūtė - Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorė, aukštos kategorijos  šokėja, mokytoja, daugybės vaidmenų teatre ir kine veidas. Kas dar yra Dalia Michelevičiūtė? Kokia ji, kai niekas nemato? Kur jos tikrieji namai?

 


- Seniai gyvenate sostinėje, tačiau jus mielai sava vadina ir  anykštėnai. Dirbate Vilniuje, bet esate dažnas svečias mūsų mieste. Didmiestis ir provincija. Ką jums reiškia šios sąvokos?

- Nuo 1985 - ųjų gyvenu Vilniuje, kai įstojau į universiteto filologijos fakultetą. Galima sakyti,  jau didesnę savo žemiškojo gyvenimo dalį gyvenu sostinėje. Didmiestis ir provincija? Žinote, viskas sąlygiška, kai lygini New York'ą ir Vilnių, Anykščius... Manau, svarbiausia, kad jaustumeisi, jog esi namie.

Namie - šioj mažytėj keliaujančioj žemėj, kurią gerasis Dievas mums davė, kad išskleistume savo žemiškąją būtį ir atnaujintumėm žemės veidą, kaip gražiai meldžiamės maldoje į Šventąją Dvasią.

Dvasinių šiukšlių, kurios prisikaupia mūsų širdyse, nesimato, bet, man regis, jos pavojingesnės, nei plastmasiniai bambaliai ar nuorūkos...

Mano mamytei Emilijai tokia vieta buvo Liūdiškių kaimas. Man Anykščiai - nuostabus miestelis, kuriame gyvena mano mylimi žmonės. Todėl džiaugiuosi, kai mane "savinasi" anykštėnai. Tiesa yra tai, jog mes nieko negalime iki galo turėti ir pasilikti sau. Ar didelis  miestas ar mažiukas, visur pilna privalumų ir trūkumų. Mano namai dabar yra Vilnius, bet taip pat labai džiaugiuosi, kad yra Liūdiškių kaimas, kuriame planuoju leisti vasaras...

- Kažkur skaičiau gražią istoriją apie tai, kaip jūs - „filologyno studentė" buvote įsimylėjusi ... šv Kotrynos bažnyčią.

 - Pirmiausia reikia mylėti Dievą ir žmones, kurie yra gyvoji Kristaus bažnyčia ir jos nariai. Plyta, net jeigu ji būtų nuo Šventojo altoriaus, neturėtų būti sudievinama. Kai buvau pirmo kurso studentė, man šv. Kotrynos bažnyčią parodė mūsų kurso kuratorius Darius Kuolys. Prisimenu pirmą įspūdį: nuniokotas pastatas, sudaužytos skulptūros, viduje - metalo laužas... Plyšo širdis bežiūrint. Nebuvo jokios vilties, kad kada nors ji vėl taps kulto pastatu. Tačiau su Dievo pagalba mes galime džiaugtis tokiom esminėm permainom.

- Kelis paskutinius metus jūsų nebuvo televizijos ekrane. Spėju, kad buvo savanoriška pertrauka nuo televizijos.   Kuo užsiėmėte, tautai nestebint? Ar tiesiog buvo sunkus laikas? 

-  Mūsų šiandienos paradoksas yra tas, jog jeigu žmogus nėra viešoj erdvėj ar „vaizdų dėžėje" atrodo, jog jo iš viso nėra. Kai nešmėžavau TV ekrane, dirbau savo tiesioginį ir pagrindinį darbą teatre.

- Ko gero, didžiausias pastarojo laiko jūsų darbas - režisūrinis debiutas. Spektaklis lietuvių ir lenkų kalbomis pagal Nobelio premijos laureatės Wislavos Szymborskos poeziją "Neparašyta vasaros istorija". Moters gyvenimas, moters istorija, moters siela... Visas jausmų kaleidoskopas. Žodis, šokis, vokalas, perkusija... Iš šalies atrodo, kad autorės ir režisierės sielos turi būti labai artimos, patirtys panašios? Ar taip?

- Man labai artimos temos, kurias liečia lenkų poetė savo eilėraščiuose. Autoironija, kupina egzistencinių įžvalgų, žmogaus gyvenimo trapumo, pažinimo ribotumo, pasaulio ir kito žmogaus hermetiškumas. Dėl sielų giminystės - keblus klausimas, manau, save, kas mes iš tiesų esame ar buvome šioje žemėje, atpažinsime tik Dievo akivaizdoje. Iki tos lemtingos akimirkos ne tik kiti žmonės, bet ir mes patys sau išliksime paslaptimi. Tik Dievas žino, kas mes esame, nes Jis mus sukūrė.

- Kuriate vaidmenį seriale „Mano mylimas prieše". Jis - apie didelę meilę ir didelį kerštą. Ir apie tai, kaip meilė sumaišo visas kortas ir pakeičia planus. Kas jums yra meilė? Ar pažįstamas keršto jausmas?

- Keršto jausmas - man absoliučiai svetimas ir nepažįstamas. Dievas - mūsų viltis ir tikslas, o kelias, vedantis į jį, yra meilė. Šioje trapioje žemiškoje kelionėje  mes mokomės meilės visą gyvenimą. Meilė - tai amžinybės pažadas ir vartai.

- Moterys paprastai nelabai mėgsta kalbėti apie amžių. Ar jums tai irgi skaudi tema? O gal jūsų profesija ir galėjimas persikūnyti į bet kurį amžiaus tarpsnį išvaduoja jus nuo šio galvos skausmo?

- Profesija, manau, čia niekuo dėta. Galimybė ir sugebėjimas įsikūnyti praplečia ne tik mūsų pažinimo, bet ir asmenybės ribas. Tačiau reikia būti labai akyliems, kad vaidmenys, kokie jie bebūtų  - ar socialiniai ar sceniniai - mūsų nesuluošintų.  Augimas, branda, senatvė - natūrali žmogaus gyvenimo eiga. Jaunatviškumas, kūno grožis, sėkmė ir turtas tapo visuomenės dominante. O mirtis ir mirimas visiškai apeinami. Natūralūs praeinamumo požymiai mums kelia baimę ir desperatišką norą ieškoti ilgaamžiškumo receptų. Įsivaizduokime, jeigu Dievas staiga nuspręstų, jog žmogus nebemiršta, šiame dylančiame kūne gyvena amžinai. Ar to iš tiesų norėtume? Ir į kokias planetas keltume savo tūkstantmečius senelius? Kokia taptų gyvenimo ir gyvybės vertė?

Siela, dvasia - štai kas palaiko gyvybę, o gyvybės vienintelis šaltinis yra Dievas. Jis ir tik Jis yra amžinoji, neišsenkanti versmė. Nuo dvasios būsenos priklauso mūsų požiūris į pasaulį, mus supančius žmones ir save pačius. Tai ir yra jaunatviškumas.

Niekada neslėpiau savo amžiaus. Kūnu reiktų rūpintis tiek, kiek rūpinamės savo namais, nes kūnas -dvasios buveinė. Mirtis - neatsiejama gyvenimo dalis, žmogaus pilnatvė, o katalikui slenkstis į amžinąjį gyvenimą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų į gerojo Dievo prieglobstį.

- Iš jūsų a.a. mamos girdėjau, kad esate gurmanė. Ji pasakojo, kad jums nei už ką neįsiūlytum „hamburgerio" (ir kaip patvirtinimas - virtuvės šefės Liusės vaidmeniui naujame lietuviškame seriale  parinkta jūs). O kokie jūsų „naminiai" pusryčiai - pietūs - vakarienės...

- Paprasti. Dar norėčiau išmokti pati kepti duoną. Jau vienas bičiulis iš „Marijos radijo" parūpino raugo...

Valgau viską, maistas, - tai Aukščiausiojo žemiškosios dovanos, kad palaikytume savo gyvybines jėgas. Tačiau turiu labai save kontroliuoti, nes prie skanėstais nukrauto stalo taip lengva prarasti saiką ir užsimiršti, jog "gyveni ne tam, kad valgytum, o valgai tam, kad gyventum"....

- Vėlgi jūsų mama man pasakojo apie tai, kad uždraudė į išleistuvių vakarą Anykščių J.Biliūno gimnazijoje eiti apsirengus „drobiniu maišu"... Ir, matyt, teisingai padarė - D.Michelevičiūtės suknelės pasižiūrėti atėjo su renginiu visai nesusijusios merginos...

- Mano mamytė nėra nė karto ant vaikų pakėlusi balso. Ji žemiškosios išminties, kantrumo ir pasiaukojimo pavyzdys. Gailiuosi, kad galėjau dažniau jos paklausyti, nes ji visada troško mums gero. Paauglystė - tai liga, kuria turi persirgti, kad įgytum atjautos kitam, nes jaunas žmogus labai egoistiškas, bent jau aš tokia buvau.

- Ar dideli jūsų poreikiai? Ar visada atitinka galimybes?

- Mano poreikiai minimalūs. Dėkoju Dievui, kad suteikė man viską, iš ko susideda žemiškoji laimė, ir už tai, kad pačiai leido užsidirbti, įsigyti tai, ką turiu. Pasiekęs ko nors savo jėgomis, žinoma su Dievo pagalba,  geriau įvertini tuos dalykus. Dėkoju iš visos širdies tiems, kurie tyliai už mane meldėsi.

 

Anykštėnų kūrėjų susitikimas Anykščių miesto šventėje 2008-aisiais. Dalia Michelevičiūtė ir rašytojas Antanas Drilinga.

 

Meras Sigutis Obelevičius ir aktorė Dalia Michevičiūtė turi apie ką pasikalbėti.

 

„Kas mes iš tiesų esame ar buvome šioje žemėje, atpažinsime tik Dievo akivaizdoje. Iki tos lemtingos akimirkos ne tik kiti žmonės, bet ir mes patys sau išliksime paslaptimi".

 

Dalia Michelevičiūtė - dažna anykštėnų viešnia. Vakaras Anykščių koplyčioje.

Jono JUNEVIČIAUS nuotr.

 

10  klausimų

Daliai Michelevičiūtei

 

1. Vaikystės svajonė?

Neturėjau.

 

2. Ar priklausote (priklausėte) kokiai nors partijai?

Ne. 

 

3. Mintis, kuri paguodžia?

Šventasis Raštas: Senasis ir Naujasis Testamentai. Sodrus, išsamus, paguodžiantis Šventosios Dvasios įkvėptas Dievo laiškas mums, žmonėms, Jo padykusiems, užsispyrusiems vaikams.

 

4. Jūsų pomėgiai?

Šokti, valgyti, gerti, skaityti, rašyti, klausyti „Marijos radiją".

 

5. Pasiekimas, kuriuo didžiuojatės?

Nesididžiuoju jokiais apdovanojimais ir pasiekimais, nebent, kai pavyksta sutramdyti savo aistras, kokios jos bebūtų, ar blogus įpročius ir apsileidimus.

 

6. Kokios emocijos kyla, išgirdus žodį ANYKŠČIAI?

Norisi šaukti kaip toj legendoj: „ Aaaaiiii, nykštį !!!!"

 

7. Jūsų šeima?

Brangintina.

 

8. Trys žmonės, kurie padarė didžiausią įtaką?

Tikras Žmogus ir tikras Dievas - Jėzus Kristus, mama Emilija, keletas dvasininkų.

 

9. Ką darytumėte, jei išloštumėte milijoną?

Įkurčiau slaugos namus ir mokyklą našlaičiams.

 

10. Kas yra laimė?

Gyventi trimis dieviškosiomis dorybėmis - tikėjimu, viltimi ir meile Dievui bei artimui.

 

Sveta VITKIENĖ
sveta.v@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta