Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Vyras klausia iš darbo grįžusios žmonos:
– Ar pastatei mašiną į garažą?
– Taip, didžiąją jos dalį.

Komentaras

Gyvenu:„Gyvenu metus laiko Anykščiuose ir matau kad čia galima elgtis kaip tik nori. Automobilius gali statyti kur nori, kaip nori ir taip ilgai kiek nori. Matau galima važiuoti ir prieš eismą ir tech. netvarkingom auto bei moto priemonėm."

Komentuoti
Vilniuje gimęs rašytojas, režisierius ir dainininkas Vytautas V.Landsbergis Anykščiuose yra įsigijęs namą ir sako, kad Anykščiai jį įkvepia kūrybai.
Projektas „Garsiosios anykštėnų giminės“ tęsiasi. Šį sykį pristatome vienos garsiausių Lietuvos giminių atstovą – poetą, publicistą, prozininką, režisierių ir aktorių Vytautą V.Landsbergį.
V.V.Landsbergio mamai pianistei, profesorei Gražinai Ručytei–Landsbergienei Anykščiai yra gimtas miestas.
Mintimis, kas V.V. Landsbergiui yra Anykščiai ir ką apie juos prisimena iš vaikystės, rašytojas ir režisierius pasidalino su „Anykštos“ skaitytojais.


 


- Jūsų mama, Gražina Ručytė–Landsbergienė yra kilusi iš Anykščių. Jūs gimėte Vilniuje, bet įsigijote namą Anykščiuose. Kodėl būtent Anykščiuose? Ar tai tik atsitiktinumas, kad grįžote į mamos miestą?


- Atsitiktinumų nebūna. Į Anykščius grįžau, nes iš čia į Sibirą buvo ištremti mano seneliai. Kažkokia pasąmoninė trauka ar net genetinė pareiga liepė pasielgti būtent taip. Jaučiu, tarsi seneliai to norėjo, jų sielos patenkintos tokiu mano sprendimu. O jie man buvo itin artimi.


Kita priežastis ta, kad čia radau daug artimos sielos žmonių, kurie tobulina save, mokosi sveikai, džiugiai ir prasmingai gyventi, padeda vieni kitiems. Radau savo kraujo grupės bendruomenę, su kuria renkamės medituoti, sportuoti, žiūrėti filmų, išgerti Ramūno arbatos.


- Be abejo, Jums vaikystėje tėvai pasakojo apie Anykščius. Ką įsiminėte iš šių pasakojimų apie miestą, apie jo žmones, o gal apie senelius iš mamos pusės? 


- Atsimenu, kai vaikystėj atvažiuodavom vasaroti į Anykščius ir pravažiuodavom pro didelį pastatą miesto centre, ant kurio sienos pro nutrupėjusius dažus matydavosi senas užrašas „Prano Ručio manufaktūra“. Puse lūpų tėvai papasakojo, kad čia buvus senelio parduotuvė, o greta stovėjo žydų krautuvės. Bet paskui viską atėmė, žydus sušaudė, senelius ištrėmė. 


Geriausiai prisimenu linksmus tetų pasakojimus, kaip senelį pirmąsyk vežė į Sibirą, bet jis tuos rusų kareivukus taip privaišino ir nugirdė, kad po poros dienų iš Panevėžio buvo skubiai atsiųstas kitas ginkluotų gelbėtojų būrys, įtarus, jog su pirmąja grupe susidoroję partizanai. Bet rado saviškius girtus bei laimingus. Senelio pirmąsyk neišvežė. Tik po metų.


- Kaip pasikeitė giminės gyvenimas sovietams okupavus Lietuvą? Ar liko Anykščiuose vieta, į kurią Jūsų šeima galėjo grįžti ar bent jau atvažiuoti atostogoms ar šventėms?


- Senelis su močiute iki mirties neturėjo kur gyventi, slampinėjo iš vieno vaiko pas kitą, nes visas jų užgyventas turtas buvo atimtas. Manau, kad tai ir buvo gan ankstyvos močiutės mirties priežastis, jos nervai neišlaikė.


Sovietmečiu tokios „mūsų“ vietos Anykščiuose nebuvo, o ir mama nelabai noriai pasakodavo apie savo vaikystę, matyt, buvo per skaudu. Bet pernai, per jos aštuoniasdešimtmetį, išprašėm su sese, kad pavedžiotų po Anykščius ir papasakotų – kur buvo jos mokyklos, kur žaidimai, kur išdykavimai. Tada paklausiau mamos, o kur senelių namo baldai? Atsakė, kad turbūt išsinešiojo buvę kaimynai, bet ji niekad neis ir neieškos. Kitąsyk į praėjusį laiką geriau neatidarinėti durų, ten pernelyg žvarbu.  


- Jus neabejotinai galima vadinti labai kūrybingu žmogumi. Ar prie Jūsų kūrybingumo prisideda Anykščių krašto vaizdiniai ir žmonės? O gal kūrybingumui didžiausią įtaką turi Jūsų giminė, genai?...


- Manyčiau, kad man, kaip ir daugeliui Lietuvos rašytojų bei skaitytojų, milžinišką įtaką padarė Baranauskas, Biliūnas, Vienuolis. 


Tačiau pagrindinę įtaigą čia gyvenančiam žmogui daro gamta, Anykščių krašte tvyro neišpasakytai skaidri, pakylėjanti aura. Čia lengva kurti ir vyksta tai itin džiaugsmingai. Grįždamas į Anykščius jau ties Vidiškiais pajuntu pasikeitusį oro tankį – kvėpuoti tampa lengviau. 


- Kaip Anykščių nemačiusiam žmogui pristatytumėte Anykščius?


- Visada giriu, nesustodamas, nors kartais ir norėtųsi pabambėti. Vežu prie Puntuko ir pasakoju apie senąją protėvių šventvietę, apeigas, fantazuoju, kaip tai pritrauktų daug turistų, jei čia kokia nors teatralizuota etnokultūrine forma tai būtų vykdoma ir dabar. Paskui priverčiu triskart apibėgti apie šventus ąžuolus, nes tada išsipildo koks nors noras. Tik bėgiojant reikia dėkoti už tą norą, kaip už jau išsipildžiusį. Pvz.: – ačiū už sveikatą, už gausą, ir pan... Man atrodo, kad Dievas nemėgsta, kai kauliji ar kemši į šventą ąžuolą pinigus. 


Paskui važiuojam į muziejų pas Antaną Verbicką – pas žmogų, turintį įgimtą dovaną sudominti, uždegti. Tada į Arklių muziejų išsikepti duonos, į Inkūnų šaltinėlį atsigerti vandens, dar pasimankštinam geležinkelio stoty su „drezina“... 


Dažnai atvykėlius vežu ir pas buvusį partizaną Joną Kadžionį ir visi lendam apžiūrėt jo atstatyto bunkerio – įspūdis būna neužmirštamas. 


- Kurie Jūsų kūriniai gimė Anykščiuose? Ar Jūs save vadinate anykštėnu, ar vis tik vilniečiu?


- Save vadinu anykštėnu, sugrįžusiu iš Vilniaus į tėviškę (nors gal reikėtų sakyt – į „mamiškę“?). 


O kūriniai gimė visi, kurie parašyti po 2002 metų - po to, kai įsigijome trobą Anykščiuose. Pirmasis buvo „Arklio Dominyko meilė“, šią knygą parašiau per dvi savaites; prieš tai „Angelų pasakas“ Vilniuje rašiau net dvejus metus. Paskutinysis kūrinys „Erelio sakmė“, kuris pasirodys apie Kalėdas, bus išskirtinai apie Anykščius. 


- Metus su šeima gyvenote Anykščiuose, kodėl vėl sugrįžote į Vilnių?


- Gyvenome dvejus metus, bet paskui vaikai panoro grįžti į buvusias mokyklas, tad teko jiems paklusti. Bet aš nebegrįžau. Važiuoju į Vilnių dirbti, tvarkyti reikalų, bet iš tiesų gyvenu tik Anykščiuose. Juoba kad neturiu etatinio darbo, o rašyti knygas ir pjeses Anykščiuose žymiai lengviau negu kitur. 


Didesnę metų dalį praleidžiu Anykščiuose. 


-  „Veido“ Lietuvos savivaldybių reitinguose Anykščių rajono savivaldybė atsidūrė reitingo dugne. Kaip manote, ką reikėtų padaryti savivaldybei, kad pakilti iš jo ir atitikti šūkį „Čia gera sugrįžti“?


- Viena valdžia nieko nepadarys, jei miestiečiai jai nepadės, nekurs vizijų, verslų, o tik apkalbinės kits kitą ir piktinsis. Nežinau kaip ir kas tuos reitingus užsako, bet man Anykščiai patinka, čia tikrai nesijaučiu dugne. Greičiau ant kalno, ant Vorutos piliakalnio.


O ką padaryti, kad būtų dar geriau – tai bendras rūpestis. Pirmiausia turi atsirasti pagarba – valdžios žmonėms, žmonių valdžiai, žurnalistų pagarba ir vieniems, ir kitiems. Be pagarbos nieko sukurti neįmanoma. Atsiradus pagarbai būtų galima susitarti – kokių Anykščių norime. Ir Žodis taptų Kūnu. 


Mano siūloma vizija buvo rekonstruoti prie Puntuko buvusią senąją šventvietę, organizuoti čia apeigas, mokyti amatų, sutartinių, senųjų papročių. Mano teta archeologė Rimutė Rimantienė, kai paklausiau, kokį muziejų galima būtų įsteigti Anykščiuose, kokio nėra nei Lietuvoje, nei pasaulyje, atsakė - religijų santaikos muziejų. Ir pridūrė – senąjį lietuvių tikėjimą daug kas bando priešinti su krikščionybe, o istoriniai šaltiniai bei iškasenos sako, kad tūkstantį metų šios dvi religijos taikiai sugyveno, skolinosi viena iš kitos apeigas, simbolius. 


Dabar bandau nebevertinti, kas ir kaip galėtų būti daroma kitų, o darau pats, ką galiu. Kiek pavyksta, tiek. Džiaugiuosi, matydamas, kad kitam sekasi geriau, pavyksta sėkmingiau. Mokausi iš jo. 



Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta