Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Vyras klausia iš darbo grįžusios žmonos:
– Ar pastatei mašiną į garažą?
– Taip, didžiąją jos dalį.

Komentaras

Gyvenu:„Gyvenu metus laiko Anykščiuose ir matau kad čia galima elgtis kaip tik nori. Automobilius gali statyti kur nori, kaip nori ir taip ilgai kiek nori. Matau galima važiuoti ir prieš eismą ir tech. netvarkingom auto bei moto priemonėm."

Komentuoti
Baranauskų šeima 1960 metais, G. Baranausko pastebėjimu, kai „šeima jau tvirtai įsikūrė Anykščiuose“. Nuotraukoje užfiksuoti (apačioje iš kairės) Rozalija ir Jonas, (viršuje iš kairės) Gediminas ir Regina Baranauskai. R. Baranauskaitė dirbo teisėja ir adv
Šis Baranauskas - ne poetas ar vyskupas, o jaunas istorikas Tomas Baranauskas. Dėl jo propaguojamų idėjų apie karaliaus Mindaugo Vorutos pilies vietą Anykščiuose, o ypač dėl idėjos apie Mindaugo dvarą Palatavyje „lūžta istorikų ietys“. „Anykšta“ pateikia interviu su šiuo Anykščius aukštinančiu istoriku.

 


- Vienas žymiausių Anykščių istorijoje žmonių – poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas. Ar Jūs ne iš tos pačios Baranauskų giminės šakos?


- Mano giminės šaknys – Kupiškio rajone, Skapiškio parapijoje. Netoli nuo Anykščių, bet tai nereiškia, kad giminė ta pati. Mano seneliai, tiesa, kalbėjo, kad giminystės esama ir netgi turėjo kažkokio vyskupo nuotrauką, kuri, anot jų, esanti Antano Baranausko nuotrauka, nors iš tikrųjų ten buvo kažkoks kitas žmogus.


 


Manau, kad tai tik pavardės panašumu paremta legenda. Mano proprosenelis Andrius Baranauskas buvo maždaug tos pačios kartos, kaip Antanas Baranauskas, atstovas. Taigi aš tikrai nesu kilęs iš žinomų Antano Baranausko brolių ar giminaičių, giminystės galima būtų ieškoti nebent ne anksčiau kaip XVIII amžiuje. Baranausko pavardė Lietuvoje labai dažna, o dar reikėtų pridėti ir giminišką pavardę turinčius Baronus – juk būtent tokią pavardę turėjo Antano Baranausko tėvai. Lenkijoje buvo net kelios Baranovskio pavardę turėjusios bajoriškos giminės (kilusios iš kelių skirtingų Baranovo vietovių), tačiau Lietuvoje dauguma tokių pavardžių yra tik imituojančios lenkiškas dėl XVIII–XIX a. vyravusių „madų“.


- Jūs dar besimokydamas tuometinėje Anykščių A. Vienuolio vidurinėje mokykloje, būdamas paaugliu, aktyviai dalyvavote Sąjūdžio veikloje. Kas Jus tokiame amžiuje pastūmėjo į visuomeninę veiklą? Gal tai tėvų ir senelių nuopelnas?


- Tai, kas Sąjūdžio laikais buvo pasakyta apie neseną Lietuvos praeitį, apie tai, kaip Lietuva tapo Sovietų Sąjungos dalimi, kokie buvo okupantų nusikaltimai, man nebuvo netikėtumas. Ilgą laiką apie tai nebuvo garsiai kalbama, ir atrodė, kad tokia jau tikrosios istorijos dalia – būti pogrindyje. Kaip ir daugelis bendraamžių aš gyvenau aplinkoje, kurioje nuolat buvo galima išgirsti politinių anekdotų ir protarpiais buvo klausoma Amerikos balso laidų. Sovietinės Lietuvos žmonės nebuvo visiškoje informacinėje tuštumoje. Sąjūdžio išvakarėse aš jau domėjausi istorija, bet ne ta, kurią dėstė mokyklose, o aplinkui tebesančiomis ikisovietinės praeities liekanomis – buvau sukaupęs nemažą monetų, senųjų spaudinių kolekciją, o apie 1987 m. į ją net pakliuvo nemažą įspūdį man padaręs 1942 m. išleistas leidinys „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“. Pamenu, tuo metu draugai gąsdino, kad tokią knygą pavojinga namuose laikyti. Suprantama, kad jeigu būčiau išaugęs kokio kagėbisto ar komunistų nomenklatūros veikėjo šeimoje, galbūt realybę būčiau matęs iš kitos perspektyvos, bet šiuo požiūriu augau ne kokioje išskirtinėje, o tiesiog normalioje šeimoje.


- Jūsų giminėje buvo daug mokytojų, abu Jūsų tėvai dirbo su jaunimu Anykščių žemės ūkio mokykloje, senelis Jonas Baranauskas mokytojavo Anykščių rajone. Jūs taip pat dirbate ugdomąjį darbą dėstydamas Lietuvos edukologijos universitete. Gal Jūsų potraukis mokslams tėvų ir senelių nuopelnas? Gal galite apie juos papasakoti plačiau?


- Mano senelis Jonas Baranauskas buvo Lietuvos savanoris, vėliau Kauno universitete įgijo istoriko specialybę. Iki okupacijos buvo aktyvus visuomenininkas, „Pavasarininkų“ organizatorius, mėgo teatrą ir pats rašė dramas (dvi skelbtos „Pavasario“ žurnale, viena – „Likimo keliais“ – išleista Panevėžyje atskiru leidiniu 1935 m.). Antrojo pasaulinio karo metais, baimindamasis artėjančios Raudonosios armijos ir galimų represijų, bandė su šeima pasitraukti į Vakarus, bet nespėjo. Kurį laiką slapstėsi, paskui legalizavosi, dirbo mokytojo darbą, net buvo tapęs Gečionių septynmetės mokyklos direktoriumi (apie jį galima pasiskaityti „Kupiškėnų enciklopedijoje“ ir internetiniame „Anykštėnų biografijų žinyne“). Jo žmona Rozalija Baranauskienė (Švagždytė) taip pat mokytojavo Anykščių rajone (Milaikiškiuose, Gečionyse). Išėję į pensiją abu gyveno Anykščiuose, čia ir palaidoti. Mano tėvas Gediminas Baranauskas iš pradžių įgijo geležinkelininko specialybę ir kurį laiką pagal ją dirbo, bet vėliau susirado ir kitokių darbų. Mama Valerija Baranauskienė (Bašytė) kilusi iš Meškuičių (Šiaulių rajone). Jos tėvai – paprasti valstiečiai, paskui, žinoma, tapę kolūkiečiais. Ji baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinierės tekstilininkės specialybę, bet baigusi mokslus buvo paskirta mokytojauti. Taip visą gyvenimą ir dėstė daugiausia fiziką ir chemiją profesinėse mokyklose, paskutinė darbovietė – Anykščių žemės ūkio mokykla. Ten dirbo ir tėvas, iš pradžių – gamybinio mokymo meistru, paskui – direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams. Dabar jau abu senokai pensijoje. Namuose visada buvo daugybė knygų, kai kurios paveldėtos dar iš senelio prieškarinės bibliotekos, tačiau tai tik jos likučiai (tai, beje, buvo vienas iš veiksnių, skatinusių pasipildyti senų spaudinių kolekciją).


- Ar dažnai lankotės Anykščiuose, kurios Anykščių krašto vietos Jums labiausiai patinka? 


- Taip, čia gyvena mano tėvai, todėl yra progų nuolat atvykti. Beveik privalomas ritualas man yra aplankyti Šeimyniškėlių piliakalnį, kurio tyrinėjimuose praleidau bemaž 15 vasarų, užeiti į medinės pilies bokštą, prie kurio atsiradimo esu prisidėjęs. Manau, kad Anykščiai dabar gyvena unikalų laikotarpį, kuris negali ilgai tęstis. Gavęs kurorto statusą miestas iš tiesų stengiasi jį pateisinti, darosi panašesnis į kurortą. Bet kartu reikia pripažinti, kad tikru kurortu Anykščiai vis dar nėra, ir visų pirma trūksta didelio turistų ir poilsiautojų srauto, kuris yra kiekvieno kurorto siekis, bet kartu ir – bent jau mano skoniui – neigiama ypatybė, nes ima trūkti ramybės. 


Taigi dabar galime džiaugtis atsirandančiais kurorto bruožais, kurie kol kas skirti tik mums – privilegijuotiesiems, kurie jau atrado Anykščius arba tiesiog juose gyvena.


- Jūs išgarsėjote kaip aktyvus karaliaus Mindaugo pilies Vorutos ant Anykščių Šeimyniškėlių piliakalnio teorijos šalininkas. Taip pat palaikote idėją, kad Palatavyje stovėjo Mindaugo dvaras. Kokios aplinkybės Jus verčia taip manyti?


- Tiek vasarų praleidęs Šeimyniškėlių piliakalnio archeologinių tyrinėjimų ekspedicijose tiesiog negalėjau plačiau nepasidomėti Vorutos paieškų istorija ir argumentais, siejančiais Vorutą su Šeimyniškėlių piliakalniu. 


1997-ųjų ekspedicijos metu iš Raimundo Guobio sužinojome ir apie Latavos upelio pakrantėje atrastą Palatavio piliakalnį. Buvau vienas iš pirmųjų jį apžiūrėjusių (drauge su Šeimyniškėlių ekspedicijos vadovu archeologu Gintautu Zabiela). Tai paskatino naujai pažvelgti ir į jau seniau istoriografijoje gvildentą Mindaugo dvaro Latavos problemą. Vorutos ir Latavos lokalizavimo Anykščių krašte problemas dar praeito amžiaus pirmoje pusėje kėlė profesorius Eduardas Volteris, kurio argumentacija buvo kiek chaotiška ir, matyt, dėl to nebuvo sulaukusi deramo dėmesio. E. Volteris bandė įrodyti ir 1236 m. įvykusio Saulės mūšio ryšį su Šiaulių kaimu prie Rubikių ežero, ir būtent pastaroji hipotezė padarė didžiausią įspūdį rašytojui Antanui Vienuoliui, kuris ją padarė savo sukurtos legendos „Šventavartė“ pagrindu. Ėmus nagrinėti istorijos faktus teko įsitikinti, kad daugeliu atvejų E. Volteris ėjo teisingu keliu. Man pavyko papildomai argumentuoti ir Vorutos lokalizavimą Šeimyniškėlių piliakalnyje (apie tai 2001 m. žurnalo „Mūsų praeitis“ 7 tome paskelbiau straipsnį „Vorutos pilis“), ir Mindaugo Latavos dvaro sąsajas su Latavos upeliu (be abejo, svarus papildomas argumentas buvo pats Palatavio piliakalnio atradimas, po kurio drauge su G. Zabiela „Lietuvos istorijos metraštyje“ paskelbėme straipsnį „Mindaugo dvaras Latava“). Tik garsiausia hipotezė dėl Saulės mūšio lokalizavimo prie Rubikių ežero neišlaiko mokslinės kritikos. Taigi, mano tikslas buvo ne patvirtinti ir propaguoti E. Volterio hipotezes, o jas patikrinti. Pasitvirtino ne viskas, bet esu įsitikinęs, kad Vorutos ir Latavos byloje šias versijas vis dėlto galime laikyti tvirčiausiai argumentuotomis.


- Ar palaikote, ar nepalaikote idėją ant Šeimyniškėlių piliakalnio pastatyti medinę pilį? Kodėl?


- Taip, pilies statybos idėja kilo dar tyrinėjant Šeimyniškėlių piliakalnį ir gerokai paveikė pačius tyrinėjimus. Iš pradžių Gintautas Zabiela neplanavo ištirti visos piliakalnio aikštelės, bet, kilus tokiai iniciatyvai, ėmėsi šio darbo. Mes iš pat pradžių rėmėme medinės pilies statybos idėją. Galų gale archeologiniai tyrimai turi vienintelę prasmę – priartinti mus prie užmarštin nugrimzdusios istorijos. Dažnai tas priartinimas baigiasi tekstais, geriausiu atveju – rekonstrukciniais piešinėliais, bet šiuo atveju atsirado galimybė padaryti darbą iki galo – iki galo ištirti ir parodyti visuomenei, kaip galėjo atrodyti bent viena iš šimtų medinių viduramžių Lietuvos pilių. Bet kuriuo atveju ši idėja, net iki galo neįgyvendinta, jau davė akivaizdžios naudos – Šeimyniškėlių piliakalnis įėjo į Lietuvos archeologijos istoriją kaip pirmasis ir kol kas vienintelis visiškai ištirtas Lietuvos piliakalnis. Parengti brėžiniai, parodantys detalią pilies viziją, pagal kurią bet kada galima pastatyti pilį. Galų gale pastatytas eksperimentinis medinės pilies bokštas papilyje jau atlieka muziejinę-edukacinę funkciją. Žinoma, gaila, kad pritrūko entuziazmo ir lėšų įgyvendinti idėją iki galo. Kai ji buvo iškelta, tai buvo unikalus projektas, o dabar mus aplenkia vis daugiau panašių iniciatyvų kitose šalyse, nors neabejoju, kad mes dar turime visas galimybes ir dabar pastatyti savo moksline kokybe išsiskiriantį istorinės rekonstrukcijos objektą.


- Regis, dar būdamas istorijos studentu tapote knygos apie Anykščius XX amžiuje bendraautoriumi – rašėte apie anykštėnų veiklą Atgimimo laikotarpyje. Rašyti apie laikotarpį kol dar gyvi tų įvykių dalyviai visada yra rizikinga. Ar praėjus 20 metų nuo to laikmečio visus anykštėnus dalyvavusius Atgimimo procesuose ir jų nuopelnus vertintumėte taip pat?


- Aš ten nesistengiau pateikti labai daug vertinimų. Tik vieną kitą, kuris man pasirodė akivaizdesnis. Svarbiausias tikslas buvo surinkti pagrindinius faktus. Juk aš ne tik rašiau tekstą, bet ir surinkau dokumentus, kuriuos perdaviau muziejui. Galbūt jie galėjo ir pražūti savo ankstesnėse saugojimo vietose. Be abejo liko spragų. Paskelbus tą tekstą susidūriau su man įdomiu fenomenu – kai kurie žmonės į istoriką žiūri kaip į žmogų, kuris viską žino, o jeigu ko ir neparašo, tai tik todėl, kad nori nuslėpti kokius nors faktus. Iš tiesų tas Sąjūdžio istorijos rašymas, kaip ir kiekvienas darbas, turi savo ribas – turimų šaltinių ir darbui skirto laiko ribotumas neleidžia visko iki galo išsiaiškinti. Stengiausi fiksuoti ir kuo daugiau vardų – visų Sąjūdžio grupių atstovus, kuriuos radau dokumentuose, surašiau priedų lentelėse. Dauguma jų – gyvi liudininkai, todėl, registruodamas juos, vyliausi, kad šiais sąrašais kas nors pasinaudos, rinkdamas atsiminimus, Sąjūdžio istorijos medžiagą. Nežinau, ar tos viltys pasiteisino, bet dar nevėlu jas kam nors pateisinti.


- Jūsų manymu, kuris visų laikų anykštėnas yra reikšmingiausias, daugiausia nusipelnęs Anykščiams, o gal yra toks, kuris nepelnytai neįvertintas?


- Kai pasakai žodį „Anykščiai“ visiems visų pirma iškyla asociacija su „Anykščių šileliu“ ir Antanu Baranausku. Tai poetas, kurį lengva pristatyti ir daugelyje pasaulio šalių, nes jam šlovę atnešusi poema išversta į daugelį pasaulio kalbų. Jeigu norėtųsi įvertinti gal kiek per mažai prisimenamą žmogų, tai dažniau reikėtų minėti Konstantiną Sirvydą – tai vienas iš svarbiausių mūsų raštijos pradininkų. Būti pradininku ir dar tokiame lietuvių kalbai niūriame XVII amžiuje buvo tikrai nelengva.


- ANYKŠTA


 

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta