Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Vyras klausia iš darbo grįžusios žmonos:
– Ar pastatei mašiną į garažą?
– Taip, didžiąją jos dalį.

Komentaras

Gyvenu:„Gyvenu metus laiko Anykščiuose ir matau kad čia galima elgtis kaip tik nori. Automobilius gali statyti kur nori, kaip nori ir taip ilgai kiek nori. Matau galima važiuoti ir prieš eismą ir tech. netvarkingom auto bei moto priemonėm."

Komentuoti
Antanas ir Adriana Mockai mielai pozavo prie A. Baranausko klėtelės.
Buvęs Bogotos meras, pretendentas į Kolumbijos prezidentus Antanas Mockus, vadinamas politikos Salvadoru Dali, sakė, kad į Lietuvą vertėjo atvažiuoti vien dėl to, kad pastovėtų prie protėvių kapų Anykščiuose, Puntuko ir ant Palangos smėlio.


Fokus marokus, o 


trumpiau – Mokus!


 


Įsijungęs į Meno kūrėjų asociacijos projektą AKIM (aukštosios kultūros impulsai mokykloms), ruošdamasis susitikimams su įvairių rajonų moksleivija, nudžiugau, netikėtai gavęs progą stabtelti, apmąstyti nueitus kelius. Savo pamokos temą pavadinau „kūrybine rašytojo komandiruote“, ji leido man atsisijoti kelionėse patirtus pačius ryškiausius įvykius, sutiktas spalvingiausias asmenybes. 


Ir štai dabar į mokyklą įžengiu nešdamasis, be kitų „vaizdinių priemonių“, kolumbietišką skrybėlę, kurią man padovanojo buvęs Bogotos meras, pretendentas į Kolumbijos prezidentus Antanas Mockus. Ispanakalbės šalys mėgsta vardų ir pavardžių girliandas, tad Kolumbijoje jis ne šiaip Antanas, ne šiaip Mockus (ispaniškai „ck“ skaitomas kaip vienas „k“), o Aurelijus Rutenis Antanas Mockus Šivickas. Ką reiškia ši pavardė Kolumbijoje, patyriau dar 2001-ųjų rudenį, vos iškėlęs koją Bogotos aerouoste: stebuklinga palydovo frazė „Mokaus svečias“ padėjo man per kelias minutes įveikti visus šiaip jau labai sudėtingus šios narkotikų kontrabanda pagarsėjusios valstybės pasienio ir muitinės formalumus... Fokus marokus – ir aš pas Mokus!


Be abejo, netvėriau smalsumu ir noru kuo greičiau susipažinti su garsiuoju tėvynainiu. Kad jis lietuvis, kolumbiečiams jokia paslaptis. Netgi per politines akcijas, kuriose svarbu patraukti  rinkėjus ar rėmėjus, Antanas, nepaisydamas vienadienės naudos, neslepia esąs „lituano“. Be to, netgi „čiabuvė“ žmona Adriana vadina ji ne ispanišku „Antonijo“, o lietuvišku Antanu. Šioj vietoj, manau, būtina pabrėžti, jog čia matau didžiausią motinos Nijolės Sivickas nuopelną: tai ji dar 1974 metais įkalbino sūnų studijuoti Vilniaus universitete, kad geriau išmoktų tėvų kalbą.


O motinos ir sūnaus santykiai – stebėtini. Pati būdama visoje Pietų Amerikoje garsi skulptorė, ji nesiryžo vadintis vyro pavarde vien todėl, kad, pirma, kaip nors nesutrukdytų sūnaus politinei karjerai ir, antra, kad kas nors iš kolegų menininkų nepamanytų, jog ji naudojasi sūnaus autoritetu. Kuklumo įsikūnijimas: ji – Nijolė Sivickas, jis – Antanas Mockus!


Ir štai mes svečiuose pas Bogotos merą. Jis neturi savos pilaitės kaip ne vienas žymesnis Lietuvos politikas, bet, būdamas meras, iš savo algos prestižiniame Bogotos rajone nuomojosi gana ištaigingus rūmus. Į mano užuominą, kad 7 milijonus gyventojų (be priemiesčių) skaičiuojančios Bogotos merui „jūra turėtų būti iki kelių”, Nijolė ne be priekaišto atsakė:   


– Kad Antanas pasinaudotų tarnybine padėtimi?! Niekada! Jis iš darbo trintuko neparsineštų. 


Antaną radome ant... sportinio treniruoklio, bebėgantį judančia juosta. Jo veide – jokios pozos, įtampos, jokio amžiaus nuovargio, nors gimęs 1952-aisiais. Lėti judesiai, lėtai tariami žodžiai, iš didelių žydrų akių sklido olimpinė ramybė. Ar čia tas pats Antanas Mockus, pasaulio spaudos vertinamas kaip nenuorama, ekscentrikas, išsišokėlis? Negali būti...


Fojė motina pamatė savo pačios paveikslą ir pastebėjo:


– Manau, jis turėtų kaboti truputį žemėliau...


Ir kaip reagavo sūnus? Jis ramiai atsakė:


– Tuojau.


Netrukus Antanas grįžo su elektriniu grąžtu, išgręžė naują skylutę ir į popierėlį sušlavė dulkes. Man sunku buvo patikėti, kad jis toks atidus ir kruopštus – juk, atrodo, tereiktų mostelti pirštu, ir merui teptis rankų tikrai nereikėtų... Bet jam, matyt, smagiau pamaloninti motiną!


 


Vardą aplipę paradoksai, – 


kodėl?


 


Apie Antaną Mockų anksčiau ar vėliau rašė daugelio pasaulio šalių spauda. Ir kaip nerašys: talentingas matematikas, topologijos (esama ir tokio mokslo – apie padėties analizę) profesorius, įvairių šalių universitetuose skaitantis paskaitas apie teisę, moralę ir kultūrą. Baltaveidis Bogotos meras keista pavarde, netradicinis politikas, net du kartus (2006 ir 2010 m.) buvęs kandidatu į Kolumbijos prezidentus: pirmą kartą liko ketvirtas, antrą kartą, jau sukūręs savo partiją ir surinkęs per 3 milijonus rinkėjų balsų – antras. 


Bet ar todėl jį taip mėgo ir tebemėgsta pasaulio žurnalistai? Užtat jau pirmąkart susitikęs paklausiau:


– Ar pas jus kada nors lankėsi žurnalistas iš Lietuvos?


– Ne, – atsakė. 


Keista: mūsų spauda Mockui tikrai nešykštėjo dėmesio – vadinasi, stropiai nurašinėjo užsienio spaudos „perliukus“. O „perliukai“ (ir tik dalis jų!) tokie: Mockus parodė studentams nuogą užpakalį, Mockus savo politines pažiūras skelbė persirengęs juokdario drabužiais, Mockus tuokėsi ant dramblio nugaros, o kovodamas su nusikalstamumu, Bogotoje įvedė komendanto valandą vyrams... 


– O aš tokį kelią atskridau pas jus ne pasijuokti ir ne dėl skandalų – norėčiau papasakoti lietuviams, kaip, tarkim, jūs originaliai kovojat su kamščiais didmiesčio gatvėse, vandens trūkumu, kitomis problemomis. Kiek supratau iš jūsų mamos pasakojimų, jūs labai tvirtas, idėjai pasišventęs žmogus – kam mums tie pigūs juokeliai?  


Dievaž, Antanas nenusiminė! Jis mielai sutiko atsakyti į visus rimtus mano klausimus. Ne vieną  vakarą, gurkšnodamas arbatą ir kramsnodamas vaisius, klausiausi gana sudėtingų Antano poringių  – terminai jam lengviau duodasi ispaniškai… Vis dėlto užsirašiau galybę teksto. Tiesa, mes tada dar nežinojome, kad žymus Lietuvos dienraštis, kuriam po kelionės pasiūlysiu „rimtą interviu su pačiu Mockum”, jo atsisakys būtent dėl… rimtumo, – štai kur paradoksas! Kai po kelerių metų papasakosiu apie tai Antanui, jis plačiai nusišypsos: 


– Na, matot! Žmonės dažnai nenori girdėti tiesos. O kad ją išgirstų, bent atkreiptų dėmesį į skaudžią problemą, aš kartais ir sugalvoju kokį pokštą ar triuką…


– Tiek to, priminkit bent vieną naujesnį...


– Ar pastebėjote, kad kolumbiečiai labai nemėgsta viešos pašaipos?


– Žinoma! Vos Bogotoje išsitraukiau fotoaparatą, kad nutraukčiau moterytę su tipiška kolumbietiška skrybėlaite, jūsų mama iškart stvėrė man už rankos: mūsų žmonės, sako, labai nemėgsta būti fotografuojami, nes jeigu jūs atkreipėt į juos dėmesį, vadinasi, jie kažkokie kitokie, gal net juokingi... Fotoaparatų vengia ir elgetos, policininkai, kareiviai.


– Taigi. Žinodamas šitą bruožą, aš pasiūliau, kad eismo pažeidėjai Bogotoje būtų ne tik baudžiami, bet ir televizijoje išjuokiami žinomų mimų. Labai padėjo! Mažai kas norėjo atpažinti save kvailai besielgiantį.


Po truputį mudu ėmėm geriau suprasti vienas kitą. O tą supratimą dar labiau pagilino pažintis su Kolumbija, kurioje kontrastai, netikėti, rizikingi posūkiai ir paradoksai tyko kiekvienam žingsny. Štai muziejus, bažnyčia, nuo grindų iki lubų apipilti auksu – ir štai vargšai, gyvenantys iš šiukšlių rinkimo, lindintys priemiesčio kalnų urvuose be jokių sanitarinių sąlygų. Štai grafiti užrašai ant pastatų sienų „gringos fueros“(jankiai – lauk“) ir pagarbiai tariami Fidelio, Če Gevaros vardai, – Europos Sąjungos lietuviui, ką tik atskridusiam iš Kalifornijos, tai labai neįprasta! Štai televizijos laida apie ką tik nužudytą žurnalistą, dingusį profsąjungų lyderį – ir štai pasaulio gyventojų apklausa, iš kurios paaiškėja, jog kolumbiečiai – laimingiausi pasaulyje žmonės! 


Pagaliau – Nijolės Sivickas žodžiai:


– Ir per prezidento rinkimus, ir kai buvo meru, bijojau tik vieno – kad nenušautų Antano! Kartą jau buvo man paskambinę, pranešę – pasiimkit sūnų, guli ten ir ten… Kai jau apsivilkau gedulo drabužiais, sužinojau: taip mus pagąsdino… Bet aš nepaprastai laiminga, išauginusi tokį sūnų! Jis toks tikras, nuoširdus! Oratorius. Kalbėdamas žmonėms, minioms žmonių, kartais taip įsijaučia, kad jo veidu teka ašaros – ir verkia visi…


 


Politikos Salvadoras Dali


 


Tokią metaforą apie Antaną Mockų radau internete. Ji taikliai apibūdina ne tik kolumbiečio „lituano“ keistenybes, bet ir šokiruojančią jo politikos kūrybą. Kur jos raktas? 


Galvodamas apie tai, pirmiausia vėl prisimenu Antano motiną Nijolę, keistas Mockų šeimos linijas. 


Ar ne paradoksalu, kad Anykščių žemėje besiilsintis teismo ekspertizės gydytojas Antanas Mockus laukė ne antrosios dukters, o sūnaus, todėl Nijolę nuo mažens augino kaip berniuką? Nakčia vedėsi į kapines, mokė šaudyti? Ar ne paradoksalu, kad visai atsitiktinai Nijolė įšoko į paskutinį traukinio vagoną, 1944-ųjų vasarą riedėjusį į Vakarus – ir prieš savo valią paliko tėvynę? Ar ne paradoksalu, kad pabėgėlių stovykloje pamiltas Antanas Mockus sirgo sunkia liga, ir jo su žmona neįsileido nei JAV, nei kitos šalys – tik Kolumbija? Dar viena keistenybė – vyras joje pagijo! Ir  keistas tėvo auklėjimas vaikystėje Nijolei stebuklingai pravertė Pietų Amerikoje… O lietuvių Mockų pirmagimis Antanukas (vardas – tėvo, senelio garbei!) gimė jau po karšta Kolumbijos saule, taigi jis sykiu ir Šiaurės, ir Pietų vaikas, gyva skirtingų temperamentų jungtis… 


Nepaprastai, nemoteriškai sunki buvo Nijolės gyvenimo svetimoje šalyje pradžia. Vyrui žuvus aviakatastrofoje, liko viena su dviem vaikais. Kelią skynėsi reikalaudama pirmiausia iš savęs – ir negailestingai. Kaip gaila, kad kol kas neįgyvendinta nuostabi idėja – atgabenti į Anykščius nors kelis Nijolės Sivickas kūrinius – pamatytumėt, kokių matmenų skulptūras iš oranžinio Andų molio ir metalo pajėgia sukurti ši miniatiūrinė moteris! Anksti kėlusi, vakare įsitveria durų staktos, kad nenuvirstų…


Toks pat maksimalizmas būdingas ir Antanui Mockui, ir jo seseriai Ismenai, kuri, kaip ir motina, taip pat viena pasiekė ir aukštuosius mokslus (gydytoja endokrinologė), ir išaugino dvynukus lietuviškais vardais. Visi Mockai – iki kaulų smegenų darboholikai ir idealistai, nes viskas juk, kaip sakoma, užrašyta žvaigždėse – ir pačiame žmoguje... Jie dirba ne „nuo – iki”, o kiek reikia, kiek tądien pajėgia. Be rezervų, savigailos. Nei europiečiai, nei Lietuvos lietuviai taip nebemoka. Beje, Europoje kažin ar pritiktų Mockaus darbo stilius – pas mus juk viskas nuglaistyta, pridengta, o jeigu duriama, tai greičiau klastos špaga… 


Su žmona lankydamasis savo senelių Šivickų krašte Anykščiuose, Antanas Mockus netikėtai paklausė:


– Kaip manot, kodėl mano žmona ir mano dviejų vaikų motina – būtent Adriana?


Adriana kukliai nuleido galvutę, o Antanas pats iškart atsakė:


– Ji - mano didžioji draugė, rėmėja, pagalbininkė. Kiek ji man padėjo per paskutiniuosius prezidento rinkimus!


Toks Mockų meilės supratimas, tokios vertybės. Kodėl jis vis dėlto pralaimėjo 2010 metų prezidento rinkimuose? Filosofas ir moralistas liko ištikimas sau: konkurentui žadant negailėti  kraujo siekiant suvienyti penkiasdešimt metų priešingų kariuomenių bei grupuočių draskomą Kolumbiją, Antanas Mockus pareiškė, jog galima būtų laimėti ir kantriai šviečiant žmones, taikia mintimi. Jį palaikė miestai, ypač jaunimas, studentija – užtat nusisuko kaimas...


O grįžtant prie politikos kūrybos… Ji (kaip ir jo gyvenimas) daugeliui Antaną Mockų pažįstančių ar mačiusių, girdėjusių žmonių tokia neįprasta, kad tik skėsčioja rankomis – ir arba piktinasi, arba žemai nukelia kepures… Nagi pasiskaitykim, kokios ,,mockiškos” formuluotės išsprūdo iš Antano Mockaus lūpų, jam prieš metus viešint Lietuvoje (cituoju iš spaudos):


,,Jūs be ginklo iškovojote Laisvę ir išsivadavote iš galingos Sovietų sąjungos, tačiau iškart po to įsteigėte Krašto apsaugos ministeriją. Nesuprantu – kodėl?“


,,Kolumbija viena iš pirmųjų pasaulyje pagal žmogžudysčių skaičių, Lietuva – pagal savižudybes. Lietuva žiauresnė“.


,,Lietuviai per daug save plaka. Per daug savikritiški. Nori greitai prasimušti. Sovietų Sąjungoje buvote geriausi, kaip geriausiai matantys tarp aklųjų. Europoje sunkiau“.


...Dulkė lietuviškas lietutis – nuobodžiai ir, kaip sakoma, be prošvaistės. Senosiose Anykščių kapinėse susiradome Antano Mockaus senelių iš motinos pusės Elenos ir Antano Šivickų kapus, apsuptus milžiniškų tujų sargybos. Ar Antanas matė kada juos anksčiau? (Paskui žurnalistams sakys: į Lietuvą vertėjo atvažiuoti vien dėl to, kad pastovėčiau prie protėvių kapų, Puntuko, ant Palangos smėlio...). Paskutinę akimirką susizgribome pamiršę degtukus – kuo uždegsime žvakes? 


Pasidairę pamatėme tolumoje ant kažkieno kapo plastant švieselę. Antanas pasuko prie jos. Netrukus grįžo su uždegta žvake, bet grįžo jau lyg ne žmogus: erdvėje be kontūrų tyliai, iškilmingai plaukiantis jo siluetas, vydūniški baltos drobės drabužiai ir čiurlioniška ugnelė prasišviečiančiuose delnuose alsavo gyva dvasia, mistiškai, pranašiškai ir simboliškai. Manau, tai pajuto visi – ir visi be žado stebėjome, kaip jis ateina, o paskui pasilenkęs pabrėžtinai lėtai uždeginėja vis kitas žvakeles...  



Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta