Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Vyras klausia iš darbo grįžusios žmonos:
– Ar pastatei mašiną į garažą?
– Taip, didžiąją jos dalį.

Komentaras

Gyvenu:„Gyvenu metus laiko Anykščiuose ir matau kad čia galima elgtis kaip tik nori. Automobilius gali statyti kur nori, kaip nori ir taip ilgai kiek nori. Matau galima važiuoti ir prieš eismą ir tech. netvarkingom auto bei moto priemonėm."

Komentuoti
Kijeve (Ukraina) gyvenantis ir leidybos versle dirbantis iš Pienagalio kaimo (Troškūnų seniūnija) kilęs istorikas Virginijus Strolia mediniais kryžiais pažymėjo jau seniai uždarytų senųjų kapinių vietas – Karčių, Baraišių bei kitų Latavos upelės pakrantėje esančių smėlio kalnelių. Šias vietas žymi šio anykštėno mecenato iniciatyva pastatyti koplytstulpiai.
Mediniai paminklai: šv. Jono Nepomuko, Kenčiančios Motinos, Atminties vartai Kiaušagalio kapinaitėse – ne tik saugo čia besiilsinčiųjų atminimą, juos lanko ir po Troškūnų apylinkes keliaujantys turistai. Įmonė „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ į savo maršrutus įtraukė ir V. Strolios koplytstulpių kelią.

Antanas JANKAUSKAS, Anykščių rajono Troškūnų seniūnijos seniūnas:


„Aš labai teigiamai vertinu bet kokią žmonių iniciatyvą saugant ir įamžinant senąsias kapines bei jose palaidotų žmonių atminimą. Virginijaus Strolios indėlis rūpinantis senųjų kapinaičių išsaugojimu, jų ženklinimų – ne tik pavyzdys mums visiems, kaip galima mylėti gimtąjį kraštą, bet ir parodyta didelė pagarba čia besiilsintiems kraštiečiams. 


Dabar Troškūnų rajoną, Latavos pakrantes atranda ir turistai, atvykstantys čia dviračiais. „Aukštaitijos siaurajam geležinkeliui“ į savo maršrutus įtraukus V. Strolios koplytstulpių kelią, mūsų apylinkes aplanko tikrai daug žmonių.


Koplytstulpių šventinimo iškilmės tampa ir visos bendruomenės švente. Susiburia ne tik tose kapinaitėse palaidotų žmonių artimieji, bet ir eiliniai kaimo gyventojai. 


Per bendruomenių projektus skyrėm 2 tūkstančius litų atnaujinti kryžiams, jie bus impregnuoti, perdažyti. 


Džiugu, kad turime tokių sąmoningų žmonių kaip V. Strolia, kurie, nors ir gyvendami toli nuo savo gimtinės, jos nepamiršta. Ir svarbiausia, jog meilę gimtajam kraštui parodo darbais.“ 


Jolanta PUPKIENĖ, Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus renginių organizatorė, režisierė:


„Visi Virginijaus Strolios darbai yra ypatingi ir reikšmingi. Jis yra vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie dirba, bet už tai neprašo jokio atlygio. Man apskritai atrodo keista, kai žmonės už savo veiklą, nuveiktus darbus nori būti garsiai pagirti, įvertinti, apdovanoti. Mūsų visuomenėj jau tapo įprasta, kad retas kuris daro kažką gražaus, gero, nelaukdamas padėkos. Iškilmingos kalbos, padėkos vakarai – man tai nelabai suprantama...


O V. Strolia yra visai kitoks žmogus. Jeigu reikėtų apibūdinti arba parodyti tikrą bendruomenės narį, tai ir būtų šis žmogus. Nors ir gyvena toli nuo Lietuvos, Kijeve, bet savo darbais geriausiai yra įrodęs meilę gimtajam kraštui. 


Jį kviečiam į daugelį miestelio renginių ir, kai tik gali, jis mielai juose dalyvauja. Tai be galo kuklus žmogus, labai mažai kalbantis, tačiau visada nuoširdus ir tikras. Ir kai pradeda šnekėti apie savo gimtąjį kraštą, apie Lietuvą, matosi nuoširdžios ašaros akyse. Jis nedeklaruoja, kad myli, ilgisi Lietuvos, jis iš tikrųjų savo darbais jau tai yra įrodęs...“


Gintaras KERBEDIS, įmonės „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ vadovas:


„Mes kasmet organizuojame turistų keliones šia vietove. Aišku, kol kas tai nėra atskiras turistinis maršrutas, bet tai, kad prisirenka pilnas traukinys žmonių, rodo, jog šios apylinkės žmonėms patinka. 


Daug ką lemia ir erdvė, aplinka, kurioje stovi V. Strolios pastatyti koplytstulpiai. Tą teritoriją mes netgi sau leidžiame vadinti Latavos kraštu – tai ir Palatavio piliakalnis, ir mediniai kryžiai, ir Latavos upelė. 


Manau, žmones žavi ne tik pati aplinka, bet ir pasakojamos legendos, kad ir apie tą patį Palatavio piliakalnį. Archeologas Gintautas Zabiela, 1997 m. žvalgydamas piliakalnį, aikštelėje  rado pilką kultūrinį sluoksnį su degintais akmenimis, o su metalo detektoriumi aptiko tris metalinius dirbinius. Pagal šiuos atsitiktinius radinius – žalvarinį indo apkalą, varinės skardos gabalėlį ir geležinio peilio viršūnę – piliakalnis datuotas XIII-XIV a.


Po šio atradimo nebeliko abejonių dėl piliakalnio “Lettowia” vietos, minimos Mindaugo laiškuose 1253 ir 1260 m., bei jos pavadinimo tapatumo su Latavos vardu. Kai kurie istorikai neabejoja, jog šiame piliakalnyje buvusiame dvare – Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencijoje - buvo karūnuotas Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas. Tokią mintį dar 1909 m. iškėlė Eduardas Volteris bei Kazimieras Būga, tačiau tuo metu Latavos upelio pakrantėse nebuvo žinoma jokio piliakalnio. Jo čia kelis kartus nesėkmingai ieškota nuo 1927 m.


Tad, mano nuomone, žmones į apžvalginę kelionę po Latavos kraštą vilioja daug kas – istorija, legendos, natūralioje gamtinėje aplinkoje puikiai derančios V. Strolios statytos skulptūros“. 


-Anykšta


 


 

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta