Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Vyras klausia iš darbo grįžusios žmonos:
– Ar pastatei mašiną į garažą?
– Taip, didžiąją jos dalį.

Komentaras

Gyvenu:„Gyvenu metus laiko Anykščiuose ir matau kad čia galima elgtis kaip tik nori. Automobilius gali statyti kur nori, kaip nori ir taip ilgai kiek nori. Matau galima važiuoti ir prieš eismą ir tech. netvarkingom auto bei moto priemonėm."

Komentuoti
Viešintų kapinių vartai – valstybės saugomas, vietinės reikšmės architektūrinis paminklas.
Pačiame šiauriniame mūsų rajono pakraštėlyje ant šviesių kalvų įsikūręs bažnyčios ir televizijos bokštais iš tolo matomas Viešintų miestelis. Pirmoji medinukė šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia buvo pastatyta apie 1800 metus, tuomet jau buvo įsikūręs miestelis, kuris palengva nukonkuravo vos už 5 kilometrų esantį Jurgiškio miestelį, dabartinę neogotikinę bažnyčią viešintiškiai pastatė 1906 m., o šventoriuje nuo seno buvo kapinės.

 


 Kapavietės šventoriuje


 


Dar XIX amžiaus pabaigoje šventoriuje buvo išlikę sumūrytomis aukštomis koplytėlėmis pažymėtų didikų kapų, rečiau tie mūriniai antkapiai buvo panaikinti, o išlygintas šventorius tapo patogus rengti procesijoms. Nūnai čia yra Viešintų krašto tremtiniams skirtas kryžius,  Viešintų altaristos, kun. Povilo Paškevičiaus (1892–1981) kapas. Kilęs iš Grinkiškio parapijos ir kunigo kelią pasirinkęs dėl ankstyvos jau kunigu tapusio vyresnio brolio Juozapo mirties. Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune studijavo remiamas brolių su pertraukomis, kol 1918 metų gegužės 1–ąją vyskupo Pranciškaus Karevičiaus buvo įšventintas kunigu. Uoliai darbavosi Pabaiske, Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijoje, kur buvo pavasarininkų globėjas, blaivybės sąjūdžio puoselėtojas, net 18 metų Žliobiškyje, metus Dabužiuose, Vyžuonose, 1954–1969 metais buvo Viešintų klebonu, o vėliau iki mirties - altarista. Čia remontavo bažnyčią, pastatė kleboniją, globojo chorą, pats gyveno kukliai ir gebėjo parapijiečius suprasti bei atjausti.


 


   Parapijos kapinės miestelyje


 


Parapijos kapinės yra pačiame miestelyje prie pagrindinės gatvės prigludusiame kalnelyje, apjuostos akmenų mūro tvora, su raudonų plytų, arkiniais trijų frontonų vartais, kurie turi neoklasicizmo bruožų ir kultūros paminklų registre pažymėti numeriu DV – 3661. Trijose vartų nišose nuo seno buvo medinės, nežinomo liaudies meistro drožtos šv. Arkangelo Mykolo, šv. Petro bei Kristaus, nešančio kryžių, figūrėlės. Arkangelą piktadariai pavogė dar sovietmetyje, o kitos dvi skulptūrėlės dingo jau naujosios nepriklausomybės metais – vertybės nesurastos, vagys nenubausti. Šios kapinės su didele iškilme pašventintos 1889 m. spalio 9 dieną.


Brangi vieta, kur prie centrinio tako, Lapeikių giminės kapavietėje, ilsisi dar Pirmojo pasaulinio karo metais nelaimingai nukritęs nuo arklio ir miręs mano prosenelis Kazimieras Žiūkas. Buvęs tikras andrioniškietis iš Sedeikių kaimo, kažkaip įsigijęs valakinį ūkį prie Žliobiškio kaimo prigludusiame Beržytės vienkiemyje, neblogai ūkininkavęs, pergyvenęs dvi pirmąsias žmonas, o trečiosios pats palaidotas. Šeima buvo gausi, dukterys ištekėjo, sūnūs po platų pasaulį išsiblaškė, net Ameriką pasiekė. 


Buvo rūstoko būdo, didele nosimi, kurią paveldėjo dauguma vaikų, mėgo vyrišką kompaniją ir pasibylinėti, dar buvo tvirtas, vos septintą dešimtį persiritęs, kai jodamas smagiai arkliu ir nešdamasis ant peties maišą su bene dviem paršiukais, kažkaip žemėn nupuolė ir susitrenkęs pasimirė.


 


Nepamirštamas muziejininkas Povilas Jurkštas


 


Dešiniau, visai arti tvoros mūro, po tipišku ant aukšto akmeninio postamento iškeltu lietiniu metaliniu kryžiumi kartu su seserimi bei motina kape ilsisi brangus žmogus, muziejininkas bei kraštotyrininkas, geras mano bičiulis Povilas Jurkštas (1919 – 2006). Kuomet jis gimė, dar vyko kovos  dėl Lietuvos nepriklausomybės, ir ta lietuviška tautiška dvasia lydėjo P. Jurkštą visą netrumpą jo gyvenimą. Mama buvo siuvėja, o tėvukas vertėsi statydamas namus, bet susirgo ir pasimirė, kai Povilui buvo vos šešeri. Paaugusiam teko tarnauti pas svetimus, buvo atkaklus, patvarus darbininkas, išbūdavo ten, kur kiti tarnai neištverdavo. Vyresniam broliui Ambraziejui pasistačius kalvę ir jam darbo atsirado, tapo puikiu šaltkalviu, o dvidešimties sulaukęs išvyko į Kauną, kur baigė Žemės Ūkio Rūmų organizuotus arklių kaustymo kursus ir įsidarbino „Maisto“ fabrike eksportinių arklių kaustytoju. Uždirbdavo neblogai, pinigus siuntė namo motinai, su kuria kartu statėsi naują namą. Matyt, dalyvavo 1941 metų birželio sukilime, nors apie tai niekad nesigirdavo, sugrįžo į tėviškę, vertėsi šaltkalvio ir kitokiais darbais – remontuodavo net pagėrusių vairuotojų sumaitotus kolchozo sunkvežimius.


Labai nemėgo Lietuvoje įsigalėjusios sovietinės valdžios, todėl valdiško darbo nedirbo. Susidomėjo fotografija, fotografavo žmonių gyvenimą, krikštynas, vestuves, renginius, kultūrinius paminklus, paliko daug fotografijų, ypač vertingos - iš apylinkėse gausių sentikių rusų gyvenimo, jų atlaidų Paežerių cerkvėje. Susidomėjęs istorija užrašinėjo apie Viešintų kraštą, spausdindavo mašinėle, segė į aplankus, galiausiai ėmė su užsidegimu rinkti senienas. Gelbėjo juos tiesiog sodybas nuo žemės paviršiaus šluojančių melioratorių, daug ką gaudavo veltui, bet kartais ką labai geidžiamo ir nusipirkdavo, gabeno vertybes su prie motociklo „Jawa“ prikabinta priekabėle, krovė į klėteles. Gebėjo nusipirkti iš Medišauskaičių nuo Troškūnų kelių šimtmečių senumo klėtelę, statyta be vinių, sukaltą mediniais kuoliukais, su kolonomis paremtu prieklėčiu, su kamaraitėmis  - kairiojoje nakvodavo samdinės mergos, dešiniojoje – bernai, o per vidurį – šeimininko dukterys. Ponų vaikai visuomet būdavo gražūs, nes jie be baimės dažniausiai vesdavo jiems patikusias gražiausias merginas, net nesirūpindami, kokia bus „pasoga“. 


Po savo senienų pasaulį pats P. Jurkštas vesdavo ekskursijas, įdomiai, „kupiškiuodamas“ pasakodavo, rodydavo brangius, kadaise senolių naudotus daiktus – bumblės, kraičių skrynios, girnos, arklai, šakės, plytų gamybos, medžio meistrystės įrankiai, gausybė įvairių batų, seni ir naujesni spaudiniai, misijų Viešintose kryžius... Savo namelyje pagrodavo fisharmonija, paprašydavo pasirašyti į lankytojų knygą, gulė įrašai „dėkingi, sužavėti...“ Naujosios klėties seklyčioje dažnai lankytojų grupės susėsdavo papietauti, o vaišinamas muziejininkas keldavo sulčių stiklinę ir kaip koks kalnietis sakydavo ilgą tostą. Bičiuliavosi, susirašinėjo su istorijos mylėtojais, kraštotyrininkais, laiškų sukaupė net keliasdešimt kilogramų. Visuomeniškai ir patriotiškai nusiteikęs rūpinosi, kad atgimtų senosios organizacijos, sukvietęs ir pavaišinęs keletą rimtesnių Viešintų vyrų įkūrė šaulių būrį.


Svajojo, kad jo sukauptos kolekcijos pagrindu bus įkurtas pavyzdingai tvarkomas ir valstybės globojamas muziejus. Planavo jį įkurti senajame vėjo malūne, bet vieną vasaros naktį supleškėjo. „Išvežt senienas iš Viešintų - tai kaip gyvybę atimt“, - kaip priesaką jo palikimo tvarkytojams ištarė. 


Įdomu, kad kelis kartus vadovavo laidotuvėms, kai nelabai pavyzdingai gyvenusius, į bažnyčią nėjusius ar nelaimingai mirusius kunigas laidoti atsisakydavo - dvasininko vietą tada užimdavo P. Jurkštas. Skaitydavo laidotuvių maldas iš maldyno. Kur reikia, ir pagiedodavo, o dėkingi žmonės tikino: „Nė kiek ne prasčiau nei kunigas, Poviliuk, palaidojai...“


Kapinėse daug įdomių paminklų – senas nuo laiko nupilkėjęs, dviejų kryžmų „ladavas“ kryžius, keletas vietinio meistro Povilo Bugailiškio iš Grigiškių kaimo išskobtų medinių paminklų, bet daugiausia akmeniniai.


 


Partizanų ir menininkų 


panteonas


 


Naujosios kapinės įkurtos paskutiniais sovietinės valdžios gyvavimo metais atokiau nuo miestelio ramioje aukštumėlėje, palaidojimų čia dar nelabai daug. Čia 1994 metų rugsėjo 10-ąją dalyvaujant miniai žmonių iškilmingai perlaidoti pokariu už tėvynės laisvę žuvę Lietuvos partizanai: buvo iškilmingos pamaldos, Viešintų klebonas Bronius Žilinskas pamoksle melstis už žuvusius ir prašyti, kad tokie baisūs laikai nebepasikartotų, prašė, Birutė Railaitė pažymėjo, kad čia perlaidojama jos sesuo mokytoja nebaigė savo paskutinės pamokos, ji šiandien kalba, kad lietuvių tauta taikinga ir darbšti, bet nesileidžia būti mindoma ir pavergiama, nuaidėjo karių salvės. Didvyrių vardai: Antanas Antanėlis, Pranas Masys, Birutė Kiaulevičiūtė–Neužmirštuolė, Zuzana Railaitė–Lakštingala,  Ona Talantaitė, Juozas Karvelis–Klajūnas, Jonas Baltakys, Povilas Pečkus–Žąsinas.


 Netoliese palaidota ir šiemet tragiškai mirusių garsiųjų režisierių Galinos ir Vytauto Germanavičių šeima. Jie, visai jauni po mokslų atvykę į Viešintas ir įkūrę klojimo bei vaikų teatrus, šį atkampų Aukštaitijos miestelį išgarsino visoje Lietuvoje ir pasaulyje. Daugybė tautiškų spektaklių, Anykščių krašto kūrėjų veikalų, pagal Aleksandros Kazakevičienės pjesę „Kaip velnias akmenį nešė“ sukurtas puikus filmas „Velnio išvarymas iš Mykolų kaimo“. Vytelio sukurta nuotaikingų, smagių ir linksmai apiplėšt bei žmogelius muzika bei žaidimais palinksminti gebančių  siauruko „plėšikų“ grupė, Galinos režisuota spalvinga ir didinga opera su džiazo atspalviu „Šventavartė“. Kartu su tėvais besiilsintys ir abu jų vaikai – jauni mirę sūnūs Laurynas  ir Daumantas. Skausmingai tragiškas šeimos likimas ir viltis, kad ir jų ir mūsų laukia šviesi amžinybė.

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta