Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Vyras klausia iš darbo grįžusios žmonos:
– Ar pastatei mašiną į garažą?
– Taip, didžiąją jos dalį.

Komentaras

Gyvenu:„Gyvenu metus laiko Anykščiuose ir matau kad čia galima elgtis kaip tik nori. Automobilius gali statyti kur nori, kaip nori ir taip ilgai kiek nori. Matau galima važiuoti ir prieš eismą ir tech. netvarkingom auto bei moto priemonėm."

Komentuoti
Buvusi sovietmečiu apleista, išniekinta Papšių kapinių koplyčia po restauravimo prikelta naujam gyvenimui.
Debeikių seniūnijoje, už Aknystų įsikūrusiame Papšių kaime, yra nemažos, senos, bet iki šiol tebeveikiančios kapinaitės. Jos apsuptos išlakių medžių, aptvertos iš lauko akmenų dailiai išmūryta tvora, su išlenktų metalinių virbų vartais. Jau iš tolo išvysti koplyčią, kuri kadaise buvo apleista, net išniekinta, bet prieš keliolika metų rūpestingai atstatyta.

Koplyčią pastatė ir kapines 


įrengė dvarininkai


 


Koplyčia Papšių kapinėse XIX a. pradžioje buvo pastatyta Aknystų dvarą valdžiusių Jelenskių rūpesčiu. Dvarininkai Jelenskiai, kurių šiuose kraštuose gyveno net kelios kartos, pavyzdingai tvarkė ūkį, dalyvavo visuomeniniame judėjime, kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, pasižymėjo švietėjiška, labdaringa veikla.


Iš akmenų sumūrytos koplyčios viduje dvarininkai Jelenskiai įrengė giminės mauzoliejų. Rūsio kriptose buvo palaidotas 1812 metų Napoleono žygio į Maskvą dalyvis Romualdas Jelenskis, jo žmona Teresė, vienas iš 1863 metų sukilimo vadų Antanas Jelenskis, jo žmona Sabina, jųdviejų vaikai Marija, Bronislova, Marijona, Povilas su savo žmona Sofija bei kiti artimieji. Dvarininkai koplyčioje melsdavosi patys, bet neprieštaraudavo, kad atlaidų, didžiųjų religinių švenčių proga pasimelstų ir paprasti sodiečiai. Jie pasirūpino, kad šalia koplyčios atsirastų ir kapinės.


Koplyčia su mauzoliejumi išliko ir per karus, ir per pokario suirutes. Tikintiesiems Papšių koplyčia buvo tapusi traukos centru, ypač išpopuliarėjo čia organizuojami šv. Antano atlaidai. Tačiau sovietmečiu atlaidai šioje koplyčioje buvo uždrausti, koplyčia uždaryta, o iki pat kapinių buvo stengiamasi dirbti žemę, sėti pasėlius, kad maldininkai čionai nebegalėtų lankytis. Aktyviausi tikintieji, vis tiek atkakliai lankiusieji koplyčią, net buvo baudžiami „už pasėlių mindymą“...


Apleista, neprižiūrima, nebelankoma koplyčia pradėjo nykti: prakiuro stogas, supuvo grindys. Piktavaliai pavogė varpą, Kristaus Kančios stočių paveikslus, išlaužė kapavietes, ištraukė karstus, išmėtė mirusiųjų kaulus.Vieni ieškojo kažkokių „lobių“, kitiems mirusiųjų palaikų išniekinimas tapo atrakcija...


Prasidėjus tautiniam atgimimui, debeikiečiai sujudo ir pradėjo reikalauti tiek vietinės, tiek Anykščių rajono valdžios institucijose, kad koplyčia būtų atstatyta, o išniekintos dvarininkų kapavietės sutvarkytos. Rajono Taryba šiam tikslui skyrė lėšų, aukomis prisidėjo ir Debeikių krašto žmonės. Nors statinio restauravimo darbai ir ilgokai užsitęsė, tačiau pagaliau koplyčia buvo gražiai sutvarkyta, atgimė naujam gyvenimui.


Iš Debeikių Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčios buvo atgabenta klausykla, iš Utenos kraštotyros muziejaus čia atkeliavo ten išsaugota šv. Antano statula, ant sienų vėl atsirado Jelenskių giminės portretai, šventi paveikslai, kuriuos paaukojo dvarininkų palikuonys bei vietiniai gyventojai. Atgimusioje koplyčioje vėl meldžiamasi, brangi visiems tikintiesiems koplyčia vėl sėkmingai tarnauja Papšių bei aplinkinių vietovių gyventojų poreikiams. Vėl skamba šalia koplyčios po mediniu stogu įrengtas ir ilgapirščių dar kol kas nenugvelbtas varpas...


 


Senieji kapai jau retai 


lankomi


 


Už koplyčios ir jos dešinėje pusėje, visai šalia kapinių tvoros, yra seni kapai. Laidojimo vietas žymi įvairaus dydžio, skirtingų formų akmeniniai paminklai. Jie išskobti tiesiog iš lauko akmenų, kai kur dar galima įskaityti ir iškaltus tekstus. Ant vieno akmeninio paminklo iškalti lenkiški žodžiai byloja, kad šiame kape ilsisi 1897 metais miręs Jozef  Barazewski. Kitas akmeninis paminklas skirtas Emiliai Greszko, mirusiai 1895 metais. Prie vieno aukštaūgio medžio kamieno prigludęs keistokos formos didžiulis akmeninis paminklas, primenantis žydų tautybės žmonių laidojimo vietose statomus antkapinius paminklus. Tačiau iš akmenyje iškalto įrašo akivaizdžiai matyti, kad tai yra 1899 metais  mirusios Marios Rytwinskos kapas. Kai kurie įrašai ant senų paminklų visai nebeįskaitomi, o kiti - labai aiškūs, tarsi būtų visai neseniai iškalti. Tokį lengvai įskaitomą užrašą galima perskaityti ant siauro ir aukšto akmeninio paminklo: „A+A mirusio Adoma Višomirska amžiaus 64 m. rugsėjo 21 d. 1924 m.”


Senieji kapai jau retai lankomi, nes paminklai apsamanoję, kapavietės apaugę žole, tik vienur kitur dar galima pamatyti padėtą sausų gėlių puokštelę ar sudegusį žvakigalį. Ne vienoje vietoje galima pamatyti ir iš betoninių ar akmeninių paminklų iškritusius metalinius kalvių darbo kryžius, apdaužytus, aplūžusius pačius paminklus. Kai kurie paminklėliai tiesiog susmigę į žemę, pasvirę, išsiklaipę. Tikriausiai tų žmonių, kurie palaikai ilsisi po tais kukliais kryželiais, paminklėliais ar masyviais kryžiais, didingais paminklais nebėra jokių artimųjų, giminių, tad nebėra kam pasirūpinti mirusiųjų atminimo išsaugojimu.


 


Ką byloja įrašai 


antkapiniuose paminkluose?


 


Kairėje koplyčios pusėje esantys kapai jau naujesni, prižiūrimi, mažiau apleistų. Apžiūrinėjant paminklinius akmenis, neįmanoma neatkreipti dėmesio į įrašus, iškaltus antkapiniuose paminkluose. Daug kur pasikartoja Kepalų, Gudelių, Buitvydų, Miškinių, Gaigalų, Zabulionių, Gražių, Indrašių, Trečiokų, Eigėlių ir kitos pavardės. Šalia lietuvių kapų yra ir viena kapavietė, kurią ženklina tik nedidelė apsamanojusi betoninė sienelė su įmontuota plokšte su metalinėmis raidėmis: Rubinskaja Nina Nikolajevna (1891-1950). Ir jokio antkapinio paminklo, jokio kryželio. Daugelį amžinojo poilsio vietų puošia šiuolaikiški, visose kapinėse masiškai statomi granitiniai ar šlifuoto akmens antkapiniai paminklai. Kai kur dera ir seni, “smetoninių laikų”, ir šiuolaikiniai paminklai. Tokį sėkmingai suderintą kontrastą – skirtingų laikotarpių paminklus- galima pamatyti ant Šermukšnių giminės kapų. Daugumoje antkapinių paminklų iškalti tiktai svarbiausi duomenys apie mirusįjį: vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai. Tačiau Papšių kapinėse yra nemažai paminklinių akmenų, kuriuose iškalti ir ištisi tekstai, skirti nuo gyvųjų mirusiesiems. Ant Broniaus (1929-1970) ir Adelės (1927-2003) antkapinio paminklo iškaltas eiliuotas tekstas (tiesa, be jokių skyrybos ženklų): 


„Skamba varpai


Liūdi namai


Jūs nebesugrįšit amžinai“


Ant Daminikui Čepėnui (1885-1946) skirto paminklo iškalti žodžiai: „Tėveli, Jūs namuose, mes - kelyje. Liūdi vaikai“. Ant dar vieno antkapinio paminklo iškaltas tekstas: „Būk gailestingas, Viešpatie, Antanui, Mykolui, Žydrutei - Šermukšnių šeimai - Liūdi tėvai ir vaikai“. Dar kitame paminkle galima perskaityti: „A+A Mykolas Miškinis. Mirė 1925 m. gruodžio 13 d. Amž.73 m. Paminklas nuo sūnų“. 


Deja, kai kur netgi ant neseniai pastatytų paminklų nėra netgi palaidotų žmonių pavardžių, gimimo ir mirties metų. Retai kur antkapiniame paminkle yra įkomponuotos mirusiųjų keraminės fotonuotraukos, dažniau pamatysi iškaltus akmenyje piešinius - Jėzaus Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, nulaužtos beržo šakos, kokio nors peizažo...


Stasiulionienės (suskaldytame stikle išrašyto vardo niekaip nepavyko perskaityti) antkapinį paminklą dar ženklina Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio emblema ir užrašas : „Čia ilsisi partizano motina“.  

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta