Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

Į kairiuosius ir dešiniuosius mūsų politikai skirstomi pagal tai, kuria ranka daugiau linkę griebti.

Komentaras

Kai buvo italijos milane:„per diena tūkstantis, buvo viskas uždaryta. Pas mus vis dar koncertus ir turizma skatina ?"

Komentuoti
2012-08-11

Drobčiūnai: Machvicų giminės lopšys ir kapas

Mortos Machvicaitės piešinyje – lietuviškas peizažas. Bene už septynių kilometrų į rytus nuo Svėdasų kadaise buvo prancūzų kilmės dvarininkams priklausęs Drobčiūnų dvaras. Paskutinioji čia gyvenusi Machvicų giminės karta buvo keisti vienišiai, kurie pabaigę gyvenimo kelionę amžinojo poilsio atgulė giminės kapinaitėse - beržais ir šermukšniais žaliuojančiame padvarės kalnelyje. Skaityti daugiau...
2012-07-14

„Dangaus karalystėj paguosk tėvus, Viešpatie...“

Saulėlydžio ramybė Šventupio sentikių kapinėse. Jau daugiau negu tris šimtmečius Lietuvoje gyvena tvirtai savo tikėjimą ir tradiciją saugojanti rusų sentikių bendruomenė. Kadaise jų buvę ištisi kaimai, kaip salelės lietuviškoje aplinkoje, kuriose jie gyveno ir gyvena ypatingai stipriu tikėjimu ir šventraščiu paremta pasaulėjauta siekdami pelnyti amžinąjį gyvenimą. Skaityti daugiau...
2012-07-14

Rajono sentikių kapinės – veikiančios ir prižiūrimos

Muziejininkas Raimondas Guobis („Dangaus karalystėj paguosk tėvus, Viešpatie ...“ ,- „Anykšta“, 2012 07 14 ) rašydamas apie daugiau negu tris šimtmečius Lietuvoje gyvenančių sentikių laidojimo papročius pasakojo: „... laidotuvėms viską stengdavosi padaryti namie, dažniausiai iš baltų pušinių lentų tvirtai sukaltą karstą vadindavo namu, o laidotuvių drabužius – kraičiu, jaunas merginas laidodavo aprengtas baltomis suknelėmis, vyresnius – geriausiais drabužiais. Pašarvodavo kojomis į ikonas, akių vokus prispausdavo monetomis, mat bijodavo, kad prasimerkęs ko nenužiūrėtų ir tam nereikėtų mirti...“
„Anykšta“ domėjosi, ar rajono seniūnijoje, kuriose tebegyvena sentikiai, ar jų bendruomenės yra veikiančios kapinės, kaip jos tvarkomos, ar savo statusu jos nenusileidžia katalikų kapinėms. Taip pat pašnekovų klausėme, ką jie žino apie sentikių laidotuvių papročius bei tradicijas. Skaityti daugiau...
2012-07-03

„Ėjo sena motinėlė...“

Partizanų kapavietes žymi kuklūs kryželiai. Populiarioje liaudies dainoje dainuojama: „Ėjo sena motinėlė girelių takais ir surado sūnaus kapą, ten po ąžuolais...“. Šie žodžiai labai tinka Šimonių girios pakraštyje esančioms Sliepsiškio kaimo kapinaitėms, kurios tarpukaryje buvusios veik nebeveikiančios, o pokaryje pasipildė naujais keliolikos kovoje už laisvę žuvusių partizanų kapais. Nūnai tai mūsų tautos didvyrių kapai – panteonas. Skaityti daugiau...
2012-07-03

Partizanų kapines lanko artimieji ir mokiniai

Muziejininkas Raimondas Guobis aprašė Šimonių girios pakraštyje esančias Sliepsiškio kaimo kapinaites, kurios tarpukaryje buvusios veik nebeveikiančios, o pokaryje pasipildė naujais keliolikos kovoje už laisvę žuvusių partizanų kapais. Nūnai tai mūsų tautos didvyrių kapai – panteonas. R.Guobis publikacijoje pastebi, kad į Sliepsiškio kapines veda per laukus duobėtas, dažnai klampus ir veik neišvažiuojamas kelelis. Autorius tarsi iš aukštai išgirsta priekaištą: kodėl keliai, vedantys į turistams skirtas poilsiavietes puikiausi, sausutėliai, o į šventas istorines kapinaites – tik drumzlinas takelis, niekas tarsi juo nepasirūpina... “Anykšta” klausė, ar tinkamai įamžintas pokario partizanų atminimas? Ar prižiūrimi gyvybę už tėvynę paaukojusių tautos didvyrių kapai? Skaityti daugiau...
2012-07-03

Ant kalnelio, ant aukštojo...

Švelnusis angelas ant Viliaus Meškausko kapo. Kaip toj dainoj, kaip daugybėje dainų, aukštas smulkiausių smilčių kalnelis, apkaišytas medžiais, kuriuose čiulba paukšteliai ir amžiną dažnai liūdną dainą ūžauja vėjelis, rymo kryžiai ir paminklai, brangiais vardais išrašyti. Matyt, nėra didesnės laimės, kaip tame pačiame kaime užgimti, gyventi ir savo sodžiaus kapuose palaidotam būti. Skaityti daugiau...
2012-07-03

Seniūnai atsakingi net už nuvirtusius antkapius

Šeštadienį „Anykštoje“ muziejininkas Raimondas Guobis publikacijoje „Ant kalnelio, ant aukštojo...“ pasakojo Butėnų kaimo kapinių istoriją. Kaimo bendruomenė nuolat rūpinasi kapinėmis. 1901 metais kaimo jaunimas pastato aukštą kryžių, tarpukariu žemės ūkio ratelio nariai aukojo pinigus akmenų tvorai aplink kapines, 1940 metais Butėnų katalikės moterys pastato aukštą cementinį kryžių, prašantį pasigailėti mirusių, 1989 metais aukurą sumūrija Butėnų jaunimas.
Kas atsitiko, kad pasibaigus Atgimimui rūpestis kapinėmis tapo tiktai seniūnijų ir komunalininkų reikalu, o žmonės dažniausiai rūpinasi tik savo artimųjų kapais? Ar esate kada dalyvavę kapinių tvarkymo akcijose? Skaityti daugiau...
2012-07-03

Kapinių priežiūra – vidinės kultūros atspindys

Šeštadienio „Anykštoje“, rubrikoje „Istorijos atodangos“ Raimundo Guobio straipsnyje „Tegul ilsisi senoji tauta...“ teigiama, jog „amžina ramybe ošiančiame šile kuklūs žydų kapus žymintys akmenėliai, kurių ne vienas pateko į pokariu anykštėnų statomų namų pamatus...“ Neliko artimųjų, kurie bent padėdami ant kapo akmenuką parodytų, jog yra tų, kurie rūpinasi vienu ar kitu kapeliu.
„Anykšta“ klausė, kas turėtų pasirūpinti tautinių mažumų kapinėmis Lietuvos miestuose ir miesteliuose - tai valstybės ar pačių bendruomenių reikalas? Skaityti daugiau...
2012-07-03

Prisidėti turėtų ir valstybė

Šeštadienio „Anykštoje“, rubrikoje „Istorijos atodangos“, Raimondas Guobis publikacijoje apie Troškūnų miestelio kapines „Verkite, Dievo angelai šventieji...“ pastebi, kad kai kurie paminklai, kurie įtraukti į saugomų kultūros vertybių sąrašą, tiesiog išnyko. Tarp jų ir vienas paminklas, kuris buvo išvežtas į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, o vėliau sugrąžintas į Troškūnų kapines.
„Anykšta“ klausė: „Kaip reikėtų saugoti į kultūros vertybių sąrašus įtrauktus paminklus? O gal jų išsaugoti neįmanoma ir todėl to daryti nėra prasmės?“ Skaityti daugiau...
2012-07-03

Kalbėjo, kad iškas

Šeštadienio „Anykštoje“, rubrikoje „Istorijos atodangos“, Raimondas Guobis publikacijoje apie Svėdasų kapinių istorijas „Nuo maro, bado, ugnies ir karo...“ primena miestelio kapinėse palaidotus žymius visuomenės žmones ir jų tėvus. R.Guobis rašo, jog „visai šalia didžiųjų vartų yra Karolio Juzėno, rašytojo Juozo Baltušio tėvuko, kapas. Tais įsimintinais 1991 m. pasisakęs prieš Lietuvos nepriklausomybę liaudies rašytojas prasitarė norįs čia pasilaidoti, tai Svėdasų sąjūdiečiai pareiškė neleisią“... J.Baltušis buvo palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
„Anykšta“ klausė: „Ar teisingai pasielgė svėdasiškiai, neleidę palaidoti rašytojo J.Baltušio šalia tėvo kapo?“ Skaityti daugiau...