Profesoriaus Liberto Klimkos, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus mokslinio vadovo, fiziko ir etnokultūros specialisto šeima Kūčių stalui ruošia devynis patiekalus. Profesorius įsitikinęs, jog dvylikos patiekalų simbolis yra nežinia kada ir nežinia kodėl „pasiskolintas” Paskutinės vakarienės motyvas. Skaityti daugiau...

Kartais atrodo, kad laikmetis kiek sujaukė metų pabaigos švenčių prasmę ir reikšmę, kad dabar netgi ne visi suvokia, ką švenčia, kad dažnam lietuviui Kalėdos prasideda ir baigiasi pirkimo vajumi, „džinglbelsais“ ir lūžtančiais nuo „maximinio” valgio stalais. Tačiau kai kas, kas perimta iš senolių ir palaiko mūsų dvasią, bus perduota nešti toliau. Anykštėnų klausėme, kuo jiems svarbios ateinančios šventės? Skaityti daugiau...

Skaityti daugiau...

Vėl Vėlinės. Prisiminimų diena. Žvakelės ant kapų.
Etnografas Libertas Klimka teigia: maždaug 1880-aisiais Varėnos rajono Akmens kaime kunigas šalia bažnyčios liepęs supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems namo. Prismaigstė vaškinių žvakelių, uždegė, palaimino jas, paragino žmones išsinešioti žvakutes ant artimųjų kapų, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje, kad gruodo kaustomoje žemėje protėvių kauleliai šiltų… Taip gimė lietuviams įprastas paprotys - žvakelė ant artimo žmogaus kapo per Vėlines... Maža žvakutė tėra didelių laužų, senovėje kapinėse kūrentų iš lūžusių kryžių, atminimas. Skaityti daugiau...

Senovės baltai Žolinę skyrė apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas.  Taip buvo įasmenintas niekad nesibaigiantis pasaulio, žmonijos, gyvūnijos ir augmenijos dėsnis.
Įvedus krikščionybę Lietuvoje, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo diena, bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojos Gražinos Kadžytės, Žolinės diena – tik slenkstis, skiriantis vasarą nuo rudens... Skaityti daugiau...

Skaityti daugiau...

Oninės – vasaros šventė, švenčiama iki dabar. Ir labiausiai čia „kalta“, ko gero, krikščionybė. Juk viešas šventųjų garbinimas Katalikų Bažnyčioje žinomas jau nuo II a. Tarp pirmųjų šventųjų, kuriuos minime iki šiol, beje, gyvenusių I a., buvo Švč. Mergelės Marijos tėvai – Joakimas ir Ona.
Kaip teigė Kriaunų krašto muziejaus įkūrėja, senovinių tradicijų puoselėtoja Algimanta Raugienė (Kriaunų Ragana), Ona visąlaik buvusi ne šiaip sau Ona, o šventas vardas, minimas su ypatinga pagarba. Juk ir Vytauto Didžiojo žmona buvo Ona, kurią visi gerbė. Įdomu būtų pastebėti, kad ir Ona su Vytautu tuokėsi, būdami dvidešimties metų, kaip, beje, ir šventieji Joakimas su Ona. Šiems tik po dvidešimties metų angelas apreiškė, kad turės dukterį Mergelę Mariją, o kunigaikštis Vytautas su žmona Ona buvo susilaukęs tik dukters Sofijos, todėl jie turėjo ir sosto įpėdinio problemą...
Šiandien bevaikiai irgi galėtų kreiptis dvasinės pagalbos į Šv. Oną, Joakimą, Mergelę Mariją... Skaityti daugiau...

Skaityti daugiau...