Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Vyras klausia iš darbo grįžusios žmonos:
– Ar pastatei mašiną į garažą?
– Taip, didžiąją jos dalį.

Komentaras

Gyvenu:„Gyvenu metus laiko Anykščiuose ir matau kad čia galima elgtis kaip tik nori. Automobilius gali statyti kur nori, kaip nori ir taip ilgai kiek nori. Matau galima važiuoti ir prieš eismą ir tech. netvarkingom auto bei moto priemonėm."

Komentuoti
Taigi Žolinė šiandien dar ir atsisveikinimo su žaluma ir gėlėmis, atsigręžimo į artimą, pagalbos pasiūlymo diena, paskutinis vasaros slenkstis prieš rudenėjančius orus...
Senovės baltai Žolinę skyrė apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas.  Taip buvo įasmenintas niekad nesibaigiantis pasaulio, žmonijos, gyvūnijos ir augmenijos dėsnis.
Įvedus krikščionybę Lietuvoje, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo diena, bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojos Gražinos Kadžytės, Žolinės diena – tik slenkstis, skiriantis vasarą nuo rudens...


 Nuo Lados iki Švč. Mergelės


 kulto


 


Žolinė, kaip teigė etnologė G. Kadžytė – šventė visiems. Ją nuo seno šventė visa Lietuva... Pavyzdžiui, pristatydama Žemaitijos nacionaliniame parke vykusios Žolinės šventę, Onutė Drobelienė pristatė ir šios šventės ištakas.„Didžioji deivė Lada, viso gyvojo pasaulio gimdytoja, senovės žmonių buvo suvokiama kaip didinga kosminė būtybė, duodanti gyvybę ir gyvenimą visam gyvajam pasauliui. Ji buvo vaizduojama kaip dangaus, žemės, vandens, atmosferos, ugnies valdovė. Suvokiama kaip visokios nesibaigiančios pasaulio energijos, gyvybės jėgos, žmonių gyvenimo tvarkytoja, moralės saugotoja. Didžiųjų deivių gimdytojų Lados ir Lelos kultas per tūkstantmečius transformavosi įgaudamas įvairius variantus. Seniausioje mitinėje tautosakoje jos buvo siejamos su laumėmis, kurios, sužibus danguje žvaigždėms, išeidavusios į ežerus ar upes maudytis, o išsimaudžiusios šokdavusios rasotose pievose. Vėliau, atsiradus ir vystantis žemdirbystei ,paukščių pavidalo deivės Lada ir Lela įgavo žmogaus pavidalo bruožų. Lada įsitvirtino kaip Didžioji deivė motina, viso pasaulio gimdytoja, o jos duktė Lela, santuokų globėja, tarpininkė tarp dangaus ir žemės.“ Ta pati autorė, sutapatindama Lados kultą su krikščioniškuoju - Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena, užsimena ir apie atlaidus. „Bažnyčiose šventinamos ne tik vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.“ Algimanta Raugienė, rinkusi kraštotyrinę medžiagą Kriaunų apylinkėse ir Rokiškio rajone, prisimena, kad su Žoline vieni darbai  prasidėdavo, kiti baigdavosi. Pirmas rugių pėdas, anot jos, būdavo įnešamas į vidų, pastatomas kampe, kitoje pusėje krosnies, kad ateidamas į vidų jį matytum. Šeimininkas ant jo kabindavo kepurę, o šeimininkė skarelę. Tas pėdas būdavo vadinamas „svečiu“, juk ilgai neužsibūdavo, varpelės byrėt pradėdavo... Pasirengdami naujų darbų pradžiai, aukštaičiai  prikraudavo pilnas vežėčias ir duonos, ir vaisių, ir kitokių gėrybių, ir sėklų, pirmiausia apdalindavo klebonijas, o paskui, kas likdavo, duodavo ir ubagėliams... Gal ir keista, bet gražu būdavo matyti bažnyčioje moterį, apsirišusią pačios austa skarele, o ant jos užsidėjusią rugių vainiką. Po mišių ji tą vainiką nešdavo namo ir pakabindavo garbingiausioje vietoje. Žolinės buvo ir giminių apsilankymo, pasibendravimo šventė... O etnologė G. Kadžytė, tarsi patvirtindama šiuos žodžius, apie Žolinę dar sakė, jog nuo seno patarlėmis buvo primenama: „Kas per Žolinę neviešės, tas visą gyvenimą liks skurdžius, elgeta...“


 


Šiandien – padėkos diena...


 


Žolinė šiandien išliko ne tik krikščioniška šventė, bet ir padėkos diena už žemės ir žmogaus darbo vaisius. Anot G. Kadžytės, Žolinės rytas nuo pat savo pradžios – padėkos už žemės vaisius, žmogaus triūso įvertinimo džiaugsmas. 


 Svarbiausia Žolinės dieną – padėkoti už esamą derlių ir kartu paprašyti globos būsimajam. Todėl ūkininkas į maišelį pildavo įvairiausių rūšių javų, kuriuos, pašventintus, padalindavo į keletą dalių. Vieną palikdavo bažnyčios išlaikomoms prieglaudoms, kitą išdalindavo ant šventoriaus sėdintiems elgetoms, trečiąją parsivežęs išberdavo į aruodus ateinančių metų sėklai. Ketvirtosios dalies grūdai, permalti naminėmis girnomis, atsirasdavo ant šeimos stalo blynų, košių, raguolių pavidalu.


Šitaip savo daržo gėrybes paskirstydavo ir šeimininkė. Jai, važiuojančiai į Žolinės atlaidus, prireikdavo didžiulio krepšio, kad tilptų po ryšelį daržovių nuo kiekvienos lysvės, nekalbant jau apie vaisių lauknešėlį kitame krepšyje ar skaros ryšulėlyje. Ir daržovėmis, ir vaisiais irgi būdavo pasidalinama, pasivaišinama...


Seniau kartais būdavo pasidalinama netgi Žolinės puokštės šakele, jeigu pamatydavo greta bažnyčioje užklydusią prašalaitę, gal nežinančią perspėjimo: „Kas per Žolinę rankoj neturės žolynų, tam velnias saujon savo uodegą įbruks“. (Panašiai sakoma ir apie verbą.).


Puokštė, būdavo,  komponuojama rūpestingai, iš įvairiausių žolynų, atspindinčių pasaulio pilnatvės modelį. Į ją dedamos ne tik darželio gėlės, ne tik artimiausių pievų žiedai, bet ir vaistingųjų žolių šakelės, javų viršūnėlės... Senosiose puokštėse būtinas augalas būdavo diemedis, Dievo medelis, kuris augdavo sodybos palangėje, prie vartų ir būtinai po kryžiumi. Vėliau, diemedžiams apnykus, kai kas vietoje jo įkomponuodavo kietį, irgi savitos formos bei kvapo augalą. Dabar išradinga puokščių meistrė deda netgi nediduką obuolėlį ar kitokį vaisių, uogų šakelę... 


Beje, iki Žolinės moterys, ypač turėjusios mažų mirusių vaikų, vengdavo valgyti obuolius. Būdavo sakoma, kad tokios motinos vaikučiams danguje per šią šventę nepaliksiančios obuolių dalies. Iš tiesų taip, remiantis senosios liaudies medicinos išmintimi, stengtasi apsaugoti silpnesnės sveikatos moteris nuo persileidimų ir kitų sveikatos sutrikimų. Juk žalias vaisius nekenkia tik stipriam, jaunam organizmui...


 


Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta