Aukštaitiškas formatas

Ar lankotės teatre?

Dienos anekdotas

- Daktare, o kada mane išleisit iš ligoninės?
- Kai kardiograma išsitiesins.

Komentaras

Davatka:„Mano galva savivaldybės administracijos viešo administravimo paslaugų institucija - seniūnija neturėtų užsiimti komercinio renginio bilitų platinimu už pinigus. Ar aš klystu ir nuo šiol savivaldybės administracija pakeitė seniūnijų ir seniūnų funkcijas kažkokiu sprendimu? Tai gal ir plotkelių galima nusipirkt Kūčioms?"

Skaityti komentarus (4)
Gera būdavo signatarui Jonui Šimėnui grįžti į gimtąją sodybą Papiliuose, kur laukdavo prieš penkerius metus Anapilin išėjusi motina Stasė Šimėnienė.

„Ačiū, kad domitės laisvės samprata, jos esybe, kuri visada buvo esmių esmė. Kalbant apie laisvę, visada ausyse skamba G.Verdi operos „Nabukas“ motyvas: „Skrisk, svajone, sparnuotoji mano...“
Tik, deja, laisvę visi skirtingai suprantame. O ir būti kitaip tikriausiai negali, nes mes visi esame skirtingi. Aš savo gyvenime vadovaujuosi kažkada suprasta nuostata, kad tikra laisvė yra tik kartu su atsakomybe“ – pokalbį pradeda anykštėnas, buvęs Seimo narys, Kovo 11-osios Akto signataras Jonas ŠIMĖNAS.
Signatarą kalbina žurnalistė Daiva GOŠTAUTAITĖ.

 

- Kokioje šeimoje užaugote? Ar laisvės, nepriklausomos Tėvynės, pagarbos žmogui ir jo darbui dvasia sklandė Jūsų aplinkoje?
- Taip, tai labai jautrus klausimas, kuriame labai daug vidinių ryšių, dažnai net neapčiuopiamų, tačiau veikia, gal net koduoja, mūsų gyvenimą. Nejučiom dar ir dar kartą į sąmonę ateina Apaštališkojo ganytojo Popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai, kad neužmirštume savo šaknų. Mano šeimoje apie laisvę garsiai nebuvo kalbama. Tai buvo galima tik pajusti, kai iš tremties grįžo senelis, dėdė, teta, pusseserės, kaimynai. O giliausiai įstrigo dėdės Broniaus partizaninės dainos, kurias Jis dainuodavo kaskart sugrįžęs į Lietuvą. Deja, amžinybėn, kartu su savo išrinktąja, atgulęs Magadano krašte...
Tos dėdės dainos lydėjo mane visą gyvenimo kelią: ir gimtajame Papilių kaime, ir viešintiškių abiturientų susitikimuose, ir studijų metų žygeivystėje, kuri užsitęsė iki dabar, ir, žinoma, prasidėjus Sąjūdžiui.
Gimusiam „kolchoze“ buvo uždėta prievolė visą savo gyvenimą trintis, pataikauti, „kombinuoti“ arba plaukti pasroviui, priprantant, džiaugiantis, spangstant alkoholyje... Vienintelis būdas pabėgti iš tokio gyvenimo buvo mokslas aukštojoje mokykloje. Dabar net sunku suprasti, kaip tada nei mano tėvai, nei vyresnieji broliai net nebandė atkalbėti nuo tokio keisto pasirinkimo – studijuoti geologiją Vilniaus universitete. Beje, dėl šio pasirinkimo niekada nesigailėjau.
Mano tėvai buvo paprasti valstiečiai. Tėtis Jonas – tvirto stoto vyras, kuriam sunkių darbų nebūdavo, jau nekalbant apie tai, kad ir tuometėse sporto varžybose jam lygių nebuvo. Žodžiu, buvo vyras su tvirtu, iš protėvių paveldėtu genu. Mama rūpestinga bitelė, ant kurios pečių gulė, kaip sakoma, „trijų kampų laikymas“, pradedant namų ruoša (norint nors kiek padoriau gyventi, reikėjo, kad pilni tvartai būtų gyvulių). Niekada niekas iš namų nėra išėjęs neprisivalgęs blynukų su namine grietine ir uogiene, kiaušinienės su spirgučiais ir pan. Patiekalų, kokių neberasi jokiuose restoranuose ar baruose, nes niekas į juos neįdės MOTINOS meilės. Ant mamos pečių gulė ir sodybos aplinkos tvarkymas. Žinoma, mes čia prisidėdavome, tačiau „liūto dalis“ šių darbų vis dėlto tekdavo mamai.
Negaliu neprisiminti ir rykštelės, kuri man tapdavo didžiausia atgaila – esu įsitikinęs, kad šį žodį reikia suprasti - už nuodėmes. Šia tema galėčiau diskutuoti ištisą vakarą, nes mūsų vaikystės laikais niekas rykščių už nieką neduodavo. Pasakysiu Jums ranką pridėjęs prie širdies, kad ta rykštelė mane taip atpalaiduodavo psichologiškai, kad mano meilė motinai tapdavo dar didesnė. Labai tvirtai noriu pareikšti, kad ta rykštelė niekada nevaržė mano laisvių (netgi pagal dabartinę sampratą). Tiesiog tai padėdavo atskirti blogį nuo gėrio, pagal chrestomatinį pavyzdį, kai vaikas nesuprasdamas, kas yra karšta geležis, vis dėlto bando ją pačiupinėti...
 
- Ar asmeniškai esate pajutęs/susidūręs su sovietinio rėžimo baisybėmis?
- Nenorėčiau čia daug girtis ar susireikšminti, tačiau keletas atvejų buvo. Kaip jau minėjau, nuo studijų Vilniaus universitete pradžios įsijungiau į žygeivystę. Keletą metų teko vadovauti Universiteto žygeivių klubui. Beje, šis klubas sėkmingai gyvuoja ir veikia iki šiol. Klubo tradicija buvo ir išliko pirmiausia pažinti gimtąjį kraštą, o tik po to keliauti į tolesnius kraštus. Vadovaudamiesi principu „Keliauk, pažink, nenurimk“ lankėme gamtos ir kultūros objektus, domėjomės jų kilme, istorija, estetine bei išliekamąja verte... Dalyvaudavome kultūriniuose bei kraštotyriniuose renginiuose, tokiuose, kaip Joninės-Rasos Kernavėje, žygis Daukanto takais per Lietuvą... Žygeivių nakvynės beveik be išimties būdavo lauko sąlygomis. Tad laužo ugnis  šildydavo mus, virdavome arbatą ir žygeivišką košę, teikė jaukumą. Tokiais vakarais klausydavom labiau patyrusiųjų pasakojimų ir dainuodavom, dainuodavom, kol vieną kartą prisidainavom... Jau besimokant ketvirtame kurse per fakulteto dekaną buvau iškviestas į KGB. Kaip supratau, buvo bandoma užverbuoti mane teikti informaciją apie klubo veiklą. Tuomet galiojo nerašyta taisyklė, kad po apsilankymo KGB lieka du keliai: arba kariuomenė, arba „stukačius pareigos“ (informacijos tiekėjo). Man pasisekė. KGB mesta meškerė buvo klaidinga. Saugumiečiai buvo gavę netikslią informaciją (matyt, iš „stukačiaus“), buvo sumaišyti faktai ir datos. Tai supratau iš karto ir turėdamas neatremiamus alibi išsisukau iš padėties nuo straipsnio „už nacionalistinių idėjų skleidimą ir  nesantaikos  tarp tautų kurstymą“.
Vos baigiau studijas universitete – vėl žinia. Esu reikalingas sovietinei kariuomenei, papildyti desantinius dalinius Afganistanui „išlaisvinti“. Turbūt iš tėčio paveldėjau nepriekaištingą sveikatą, tad, kaip nors išsisukti medicininėje komisijoje nebuvo mano charakteriui, be to turbūt nebuvo ir jokių šansų. Galutinę atranką darė generolų komisija, kurioje buvo arti dešimties iš Lietuvos, Rygos bei Maskvos susirinkusiųjų. Iš beveik šimto pašauktųjų aš buvau gal devintas ar dešimtas. Atvykus į apklausą lietuviškai kalbantis generolas susirinkusiems paaiškino, kaip reikia elgtis, kai paklaus ar nori tarnauti Tarybinėje armijoje? Turime atsakyti, kad „norime“ ir taip viskas bus išspręsta. Taip viskas sklandžiai ir vyko iki atėjo mano eilė. Vykdamas į apklausą, žinoma, turėjau sukūręs tam tikrą strategiją, kaip išvengti to, ko tikrai nenoriu. O generolo sufleris „noriu“ tapo papildomu įrankiu pasakyti nenoriu. Kaip galiu sakyti noriu, jeigu iš tikro nenoriu. Ir ką?! Nenori – nereikia. Pakaks tų, kurie nori... Dėl tarnybos sovietinėje kariuomenėje ramybės nebuvo ir toliau. Įvykus avarijai Černobylio AE vėl buvau verbuojamas vykti ten vykdyti gesinimo darbus. Tą kartą išsisukau pasinaudojęs savo darbu. Tuo metu mano darbas buvo Baltijos jūros dugno tyrimai. Taigi aš buvau tai krante, tai - jūroje. Gaudyk vėją laukuos! Todėl įteikti šaukimą į rankas taip ir nepavyko.

- Kaip atsidūrėte ir kokių idėjų vedamas prisijungėte prie Sąjūdžio veiklos?
- Sąjūdis daugelyje mūsų tūnojo viduje - tereikėjo jį pažadinti. Susiklosčiusi situacija ir veikimo būdas buvo toks efektingas, kad likti nuošaly būtų buvę tiesiog išdavikiška prieš patį save. 1987 m. rugpjūčio pabaigoje traukiniu grįžome iš žygio Kalnų Altajuje ir kažkurioje stotelėje nusipirkome laikraštį „Pravda“ (Tiesa). Ten buvo tokia pastraipa „v Vilniuse na mitinge, buržuaznyje nacionalisty buntovali protiv sovetskuju vlast v Litovskoi sovietskoi socialističeskoi respublike“ (mitinge Vilniuje buržuaziniai nacionalistai protestavo prieš teisėtą Lietuvos tarybų socialistinės respublikos valdžią). Dar ir dabar prisimenu tą šiurpuliuką, kuris perbėgo mano kūną. Panašų jausmą esu išgyvenęs daugybę kartų grįždamas į gimtuosius namus Papiliuose...
Grįžęs į Lietuvą patekau į komunistų partijos organizuojamo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo smerkimo vajų. Ne visi tada buvome Sąjūdžio pusėje. Ką reiškė įžymaus krepšininko viešas pasisakymas, kad mums su „tais nacionalistais nepakeliui ir kad JAV kongresmenai, palaikantys sąjūdžio idėjas mums ne autoritetai“. Mano darbovietėje toks viešas smerkimas taip pat buvo suorganizuotas, nes mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo dalyvavo ir mūsų įmonės darbuotojas Juozas Kalanta su žmona. Tuomet pavyko suorganizuoti daugumą, kuri nepasmerkė mūsų kolegų. Kaip sakoma, už iniciatyvą yra baudžiama. Gargždų žmonės, sužinoję apie nepavykusį kompartijos farsą, ėmė kviestis pasitarti. Taip spontaniškai ėmė burtis Sąjūdžio rėmimo grupės. Sąjūdžio spauda, kurios gaudavome iš Klaipėdos sąjūdiečių arba parsiveždavau iš Vilniaus, buvo dauginama ir platinama iš rankų į rankas.

- Dažnai tenka girdėti, kad Lietuva, kaip valstybė, su laiku išnyks – ją vėl okupuos rusai arba Lietuva taps visiška marionete Briuselio rankose, arba lietuvių kalbą nukonkuruos anglų kalba – ką manote apie tokias kalbas?
- Visko gali nutikti šioje globalioje žinių ir informacinių technologijų visuomenėje. Kur tai matyta, kad sutikus moterį, jau tampa įprasta sveikintis daugiskaitos trečiuoju asmeniu, arba ištekėdama moteris renkasi pavardę, kuri užtušuoja ne tik jos socialinį statusą, bet net ir lytiškumą. Ne geriau ir su vyrais, kurie žūtbūt nori tapatintis su moterimis. Absurdas! Vienas vyras - tėtis, kitas – mama, o tai lygu šeima. O iš kur tada vaikai? Ar ne dėl to ir kuriamos visokios barnevernet, kad valstybės vardu būtų atimami vaikai iš tėvų ir tiesiogiai ar netiesiogiai (gal su užsieniečių pagalba) perduodami į „Mirties kultūros“ rankas. Kaip sakoma: iš didelio rašto išėjo iš krašto...
Kam visa tai pasakoju? Ogi tam, kad parodyčiau, prie ko gali nuvesti abejingumas. Jeigu mes abejingi savo prigimtiniam orumui, tai kas galėtų paneigti, kad taip neatsitiks su mūsų valstybe. Tokiam kosmopolitiškai ugdomam piliečiui gali tapti tas pats, kokioje valstybėje jis gyvens. Svarbiausia, kad būtų pavalgęs ir turėtų kokį nors bustą. Prieš dešimtmetį teko pabuvoti Kinijoje. Buvau nustebęs, tiesiog sužavėtas, kinų darbštumu. Čia nesigilinsiu apie socialinę neteisybę ir pan. Tik pastebėsiu, kad tuščia vieta ilgai laisva nebūna. Jeigu mums nebereikės Lietuvos – atsiras, kam čia gyventi bus gera ir negalėsime dėl to nieko kaltinti. Ir niekas mūsų nuo to neapsaugos...
Kas dėl kalbos, tai buvimas Europos Sąjungoje tam tikra prasme mus apsaugo nuo tokios erozijos, nes Briuselyje lietuvių kalba yra viena iš ES oficialių kalbų. Tad kėsinimasis į lietuvių kalbą būtų tolygus kėsinimuisi į italų, prancūzų ar vokiečių kalbas. Dar daugiau, kaip bus su anglų kalba, kai Jungtinė Karalystė nebebus ES nare?! Juk daugiau valstybių ES narių, kurių valstybinė kalba būtų anglų, lyg ir nėra.

- Kaip manote, ar teisingas teiginys, kad laisvam vidumi žmogui bus gerai gyvent bet kur?
- Čia - filosofinis klausimas. Tačiau laisvas žmogus mažiau kaltina kitus. Kylant problemoms, jis stengiasi suprasti, ką pats yra ne taip padaręs. Bet kokiu atveju, laisvai mąstantys žmonės puikiai supranta, kad nacionalinės valstybės, su savita kultūra, paveldu, tradicijomis yra viso pasaulio vertybė. Tik kaip atsilaikyti nuo to neoliberalistų įkyriai brukamos superkomercionalizuotos vartotojiškos politikos. Išvada viena, kaip padaryti, kad žmonės balsuodami rinktųsi idealistus, o ne visokius populistus (neišskirčiau nei vienos dabartinės partijos, nes tokių yra pas visas). Taigi laisvė yra ne tik mūsų pasirinkimas dabarčiai, bet ir ateities kartoms.

Daiva GOŠTAUTAITĖ
daiva.g@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Specialistas

    Nuoroda

    KGB agentai veike ir kariuomeneje, tad autorius čia rašineja pievas- desantininkas crienovas

    Prieš 11 mėnesių
  • augis

    Nuoroda

    tai koncervatoriais pasitiketi nebegalima nes beveik visi sako kad juos ciupinejo kgb

    Prieš 11 mėnesių