Storiai kadaise buvo didelis ir garsus aukščiausiais kalnais Anykščių parapijos kaimas. Trečiojo dešimtmečio pradžioje buvę 42 sodybos ir beveik 250 gyventojų, net sunku patikėti, dabar ir trijų dešimčių nebelikę.
Bene seniausia, jau dešimtą dešimtį įpusėjusi šio kaimo moteris - Marija Gaigalienė. Smagu klausytis, kai ji prabyla, pasakoja, kad tie garsieji kalnai priklausė jos tėvams Zabieloms. Jei kam reikėdavo ant Didžiojo Storių kalno rengti gegužinę, tai visuomet atsiklausdavo tėvelio, o jis visuomet leisdavo - tiesiog džiaugdavosi, kad daug žmonių, ypač jaunimo, susirinks ir gražiai linksmindamiesi švęs jaunystę jo žemėje.

Rubrikai „Pastogė“ aprašinėti Debeikių seniūnijos Čekonių kaimą labai patogu. Kaimas prie pat Svėdasų kelio, tik gerų dešimt kilometrų nuo Anykščių.
Tiesa, žurnalistui vidurdienį, krečiant šlapiam sniegui, pačioje gyvenvietėje susirasti pašnekovą buvo kebloka. Gelbėjo kaimo prieigose esančių namų gyventojai.

Užunvėžių baloje ,,pakabinau‘‘ savo visais keturiais ratais varomą ,,Subaru‘‘. Gal dėl to man šis kaimas tapo mistiniu, tokiu savotišku kaimu - vaiduokliu. Nežinantiems, kur tie Užunvėžiai yra, nesugebėčiau papasakoti: visai jie netoli, gal tik kokie 10 km nuo Anykščių, į pietryčius. Galima į Užuvėžius važiuoti pro Storius, galima pro Antruosius Kurklius, galima mėginti raizgytis ir iš Ukmergės-Utenos plento.
Užunvėžiai turi veikiančią bažnyčią, kapines, didžiulį buvusios mokyklos pastatą ir stogastulpį, žymintį Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos socialdemokratų patriarcho Stepono Kairio gimtosios sodybos vietą.

Vidmantas ŠMIGELSKAS „Kiaulės Piktagalyje nebesmirda, belieka kaimo pavadinimą pakeisti į Kuniškius“, „Anykšta“, 2018-01-23)

Dažnokai lankausi Anykščiuose. Nenuostabu, kad norom nenorom tampi vietinių procesų jei ne dalyviu, tai bent liudininku. Neseniai, būnant Anykščiuose, „Anykštos“ laikraštyje perskaičiau straipsnį apie Piktagalio kaimo problemas. Problemos problemomis, jos visame krašte panašios, tačiau labai nemaloniai nustebino žinia apie norą keisti, modifikuoti ar net iškraipyti senuosius, ir pridėčiau – garbingus, Anykščių krašto vietovardžius. Šiek tiek žinodamas krašto istoriją iš karto tai įvertinau kaip iniciatorių edukacinį-istorinį neišprusimą. Todėl jaučiu pareigą priminti kraštiečiams apie jų gyvenamųjų vietovių gilias istorines šaknis. Jau patį straipsnį pavadinau „Piktagalys ir Kuniškiai“, o ne „Piktagalys ar Kuniškiai“.

Buvęs rajono centras Kavarskas - vienas mažiausių Lietuvos miestų. Kavarske registruota mažiau nei 600 gyventojų, tačiau, jis oficialiai tebėra miestas.
Ir vizualiai Kavarskas panašus į miestą - didžiulė centrinė aikštė, išlikę smetoniniai ir sovietiniai namai kuria pojūtį, kad patekai ne į kokią skylę...

Vos už kelių kilometrų nuo Anykščių esanti Piktagalio gyvenvietė, regis, labiau autonomiška nei šalia miesto įsikūrę Naujieji Elmininkai ar Ažuožeriai.
Kaimuke - net dvi parduotuvės, kurios yra ir savotiški klubai. „Anykštai“ užsukus, vienoje jų kalbėjosi moterys, kitoje - vyrai prie butelio alaus skaitė laikraščius. Dvi parduotuvės, lyg ir ženklas, kad Piktagalys gyvas, o aktyvios kaimiečių pastangos pakeisti kaimo pavadinimą byloja ir apie visuomeninį aktyvumą.

Už trylikos kilometrų nuo Svėdasų, prie kelio Anykščiai– Rokiškis, įsikūręs Pamalaišio kaimas. Vietiniai vietovę vadina tarmiškai ir taria: „Pamalaišys“. Tuo tarpu kalbininkai rekomenduoja taisyklingą pavadinimą „Pamaleišys“, kaip siūlo vadinti pro šias vietas tekančią upelę– Maleiša, o netoliese esančią lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto tėviškę–Maleišiais. Mes gi ir toliau vadinkime šią vietovę taip, kaip ją įpratę vadinti nuo senų senovės patys sodiečiai.
Šis pasakojimas apie ant išnykimo ribos atsidūrusį Pamalaišio kaimą, kuris priklauso Svėdasų seniūnijai ir parapijai, ir Daujočių seniūnaitijai. Ribojasi sodžius su Svėdasų seniūnijos Netikiškių, Šeduikių, Tadauskų, Naujikų, Milokiškio, Drobčiūnų, Morkūniškių bei Utenos rajono Vilučių kaimais.

Atokus Kurklių seniūnijos, Užunvėžių parapijos, Dembuvkos kaimelis ribojasi su Klenuvkos, Verbuvkos, Kurklių II – uoju kaimais, Pagojies, Liepinės viensėdžiais. Kaimelis niekuomet didelis nebuvo, 1923 – iaisiais tebuvo 5 sodybos, o šio amžiaus pradžioje tegyveno 4 gyventojai.
Šiandieną kaime pavyko susitikti tik su dviem kaimo senbuviais – Danute Saliamoniene ir jos sūnumi Sauliumi Šerėnu.

Gurskai - senas ir garbingas kaimas prie vieškelio, vedančio Anykščių link, už trijų kilometrų nuo parapijos centro Troškūnų. Nuo seno Binkių giminės lizde, kuriame po legendinio patriarcho Jono Binkio mirties, po mano sugrįžimo gyventi prie Šventosios, nebeliko nė vieno tos prigimtinės giminės atstovo. Senovės išminčiai pasakytų lotynišku posakiu, kad taip pasibaigia pasaulio garbė...

Butėnai buvo pats didžiausias Svėdasų parapijos kaimas - žemių plotu nepranokstamas, o gyventojų skaičiumi smagiai konkuravęs su Daujočiais, o dažnai net nuo jų neatsilikdavęs - geriausias laikais gyvenę daugiau nei po keturis šimtus gyventojų. O dabar Butėnai nė šimto piliečių jau nebepriskaičiuoja, trijų dešimčių trūksta, ir dažnai tik atsiminimais jame gyvenę, amžių vėtrų nublokšti į kitus kraštus guodžiasi.