Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Vyras klausia iš darbo grįžusios žmonos:
– Ar pastatei mašiną į garažą?
– Taip, didžiąją jos dalį.

Komentaras

Gyvenu:„Gyvenu metus laiko Anykščiuose ir matau kad čia galima elgtis kaip tik nori. Automobilius gali statyti kur nori, kaip nori ir taip ilgai kiek nori. Matau galima važiuoti ir prieš eismą ir tech. netvarkingom auto bei moto priemonėm."

Komentuoti
Kazys Ladiga – karininkas, prieš 100 metų atvedęs pirmuosius Lietuvos kariuomenės dalinius į Anykščius ir grąžinęs anykštėnams teisę į savivaldą.

Dar šaltą viduržiemį valdžią Anykščiuose užgrobęs Rusijos revoliucinių nuotaikų užaugintas karinis-revoliucinis komitetas reikšmingų veiklos pėdsakų mieste ir apylinkėse nepaliko. Laimei – ne tik gerų, bet ir blogų: nei žudė, nei griovė, tik turtą, nespėtą paslėpti, iš vietinių žmonių grobė, miškus niokojo. O jei ką ir suėmė, kalino, tai irgi, kaip gyvenimas parodė, ne į bloga... Toji valdžia išgyveno tik puspenkto mėnesio.  

 Laisvės pavasaris – taip dabar skambia fraze pavadintume įvykius, 1919 m. gegužę vėl pakeitusius Anykščių istoriją.
Bet pasakojimą apie laisvę rūpi pradėti nuo vienos anykštėnams labai svarbios istorijos apie... nelaisvę, tai yra, apie vieną kalinį.
1919 m. gegužės 6-ąją Anykščiuose buvo suimtas ir įkalintas miestelio vaistinės vedėjas Antanas Žukauskas – tuo metu jau žinomas ir kaip rašytojas Vienuolis. Tokio likimo jis nesitikėjo: nei savęs kokiu buržujum laikė, nei mobilizacijai į „raudonąją“ kariuomenę, 37-erių būdamas, betiko. Tačiau tą dieną į vaistinę pas jį atėjęs pats Anykščių revkomo pirmininkas su milicininku, abu ginkluoti, pareiškė, kad turi įsakymą suimti vaistininką Žukauską kaip įkaitą ir gabenti jį į Daugpilio kalėjimą.
Vėliau apie tą suėmimą rašysiantis A. Vienuolis prisimins, kad suimti jį net patiems revoliucionieriams buvę gėda: „Per miestelį aš ėjau pirma, o jie tarytum taip sau vaikštinėdami sekė paskui mane per kokį šimtą žingsnių. Revkome pasodino ne už grotų, kur sodindavo vagis ir mažesnius plėšikus, bet raštinėj. Revkomo sekretorė, iš mažens pažįstama mergina, išreiškė man savo užuojautos, pasakė, kad niekas nieko prieš mane neturį ir kad tris dienas laikę pas save Kapsuko orderį ir vis nedrįsę suimti“.
Čia, žinoma, rašytojas kiek perdeda – nuo vaistinės, kuri veikė A. Baranausko aikštėje, priešais dabartinį kultūros centro pastatą, iki revkomo, kuris buvo įsikūręs mediniame pastate, kuris ir dabar išlikęs Vyskupo skvere šalia bažnyčios, iš viso tik koks šimtas žingsnių ir tebuvo...
Tą pavasarį, kuriantis ir stiprėjant Lietuvos kariuomenei, savo valdžios baigtį jau pajutusi revoliucionierių bolševikų valdžia ėmė imti įkaitais lietuvius dvasininkus bei inteligentus, tad A. Žukausko suėmimas Anykščiuose nebuvo kažkokia išimtis. Veikiau tai buvo pripažinimas, kad anykštėnas tuo metu jau buvo Lietuvoje žinomas ir svarbus asmuo – toks pat, kaip Vilniuje įkaitais paimti inteligentai Liudas Gira ir Felicija Bortkevičienė, kunigai Mečislovas Reinys, Povilas Dogelis ir kiti. Anykščiuose tą gegužę buvo numatyta suimti ir išvežti penkis įkaitus: abu kunigus, porą „dvarininkų“ ir vaistininką A. Žukauską.
Kunigai, pasklidus tokiai žiniai, spėjo pasislėpti, o Vienuolio likimas buvo kitoks: jau pirmąją arešto naktį, užmigus jį saugojusiam milicininkui, vaistininkas atsirakino duris ir kartu su dar vienu tokiu pat belaisviu tyliai spruko iš revkomo pastato. Skubėdamas net paliko visą savo mantą, kurią artimieji buvo sunešę, kad tik kalinio duona būtų lengvesnė...
Slėpdamasis nuo galimo persekiojimo, gyvendamas miškuose, pažįstamų žmonių padedamas, rašytojas praleido gegužę – kol Lietuvos kariuomenės į Rytus vejami bolševikai nutolo.
Vėliau rašytojas prisipažins – jei ne tos dvi savaitės, išgyventos laukinėmis sąlygomis miškuose tarp raistų, jis tikrai nebūtų mokėjęs taip gražiai ir tiksliai gamtos aprašinėti – tai buvusios vienos laimingiausių jo dienų, be jų būtų likusi gyvenime didelė spraga...
O tuo metu, kai rašytojas ne savo valia pažino Lietuvos miškus, Anykščių link nuo Ukmergės pro Kurklius jau keliavo Pirmas Lietuvių pulkas – taip tuo metu vadinosi Lietuvos kariuomenės 1-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino pulkas.
Lygiai prieš 100-metį, gegužės 18-ąją, būtent šiame krašte prasidėjo viena pirmųjų Lietuvos išvadavimo nuo bolševikų karinių operacijų. Jau kitą dieną kariuomenės daliniai, kurių priešaky tuo metu atsidūrė karininkas Kazys Ladiga – tuometis šio pulko vadas, įžengė ir į Anykščius.
Anykščių krašto valymui nuo revoliucinių komitetų vadovavęs vos 26-uosius metus teįpusėjęs kariškis, jodamas per Anykščių šilelį miestelio link, nė minties neturėjo, kad kada nors Anykščiuose bus jo vardu pavadinta gatvė... Ar galėjo tuomet pagalvoti, kad čia, Anykščiuose, K. Ladigos gatvėje, senatvę pasitiks tuo metu dar nė negimęs jo sūnus Algis Ladiga – dabartinio Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininko Tomo Ladigos tėvas?
Nors tokia nuojauta galėjo šmėkštelėti, pajutus jį sutikusių anykštėnų džiaugsmą ir pagarbą Lietuvos kariuomenei. Mat kartu su juo toje karinėje operacijoje dalyvavęs karininkas Motiejus Pečiulionis savo dienoraštyje užsirašys: „...niekur mūsų kariuomenės taip džiaugsmingai gyventojai nesutiko, kaip Anykščiuose: žmonės žemai lenkėsi, vaišino gatvėn išsinešę, davė skanėsių visiems kareiviams...“
Karininkui antrins ir tas pats pabėgėlis A. Vienuolis, po keliolikos metų rašydamas beletrizuotą apybraižą „Kaip I-mas pėstininkų D. L. K. Gedimino pulkas atnešė Anykščiams Nepriklausomybę“: „O kai pėstininkai suėjo į Jurzdiką, dabartinę Kauno gatvę... bet aš čia neapsiimu aprašyti – tam per menki mano gabumai. Pasakysiu tik tiek, kad viską, ką turėjo mergelės lelijėlės ir geraširdės moterėlės gardesnio – viską nešė ir vaišino pirmuosius Lietuvos dobilėlius kareivėlius. Ne tik vaišino, bet ir tolimesnei kelionei įdėjo. O kai kareivėliai pagal savo vyresnybės įsakymą norėjo atsilygint, jos tik kvatojosi ir daugiau į jų kišenes kimšo. Senelis Baltrus verkė, kaip mažas. O kai jam parodė prajojant pro šalį patį vyriausiąjį pulko vadą Ladygą, jis jį peržegnojo, laimindamas tolimesniems žygiams“.
Anykščiai buvo išlaisvinti be kovos – revkomas ir visi milicininkai pabėgo, vos tik išvakarėse Kavarsko pusėj pasigirdo šūviai, o raudonarmiečių būrys, ėjęs pro miestelį, čia net ir nestabtelėjęs nužygiavo Utenos link.
Nuo 1919 metų gegužės 19-osios kiek daugiau nei mėnesį Anykščiai gyvens be valdžios – tik liepos 1-ąją bus surengti rinkimai ir suformuota nauja savivaldybė.
Tačiau mūsų pabėgėlis, belaisvis vaistininkas ir rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis į išlaisvintus Anykščius tą vasarą prieš šimtą metų jau nebegrįžo. Po slapstymosi miškuose netoli Dabužių jis galiausiai pasiekė Ukmergę ir kreipėsi į komendantūrą, pasisiūlydamas savanoriu į kariuomenę.
Deja, tapti Lietuvos kariuomenės savanoriu anykštėnui nepavyko. Vėliau A. Vienuolio biografas, jo sūnėnas Rapolas Šaltenis prisiminimuose pasakos, kad Ukmergės karo komendantas, pulkininkas Jurgis Kubilius, įvertinęs, kad šis kandidatas karybos visai neišmano, užtat yra raštingas, verčiau jį pasiuntė į Spaudos biurą Kaune.
Ten nuvykęs rašytojas birželį buvo įdarbintas „Lietuvos“ dienraštyje karo korespondentu ir 1919-aisiais paskelbė visą pluoštą reportažų iš Nepriklausomybės kovų vietų.

Tautvydas KONTRIMAVIČIUS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Uz

    Nuoroda

    Letuva virei!

    Prieš 4 mėnesių
  • žaliūkas

    Nuoroda

    ne spręsk pagal save, kitam gal ir žodis Tėvynė daug reiškia

    Prieš 4 mėnesių
  • Reiškia

    atsakymas į: žaliūkas Nuoroda

    Iš tokių reiškia visa knyga apie Šveiką parašyta.

    Prieš 4 mėnesių
  • Žaliukas

    atsakymas į: Reiškia Nuoroda

    knyga apie Šveika naujoji biblija? Vien todėl, kad naujoji tautos mesija ją skaito? Senis ir jūra jau praeitis?

    Prieš 4 mėnesių
  • Žmogau žmogau

    atsakymas į: Žaliukas Nuoroda

    Nežinau kas ką skaito, bet tai geriausias tuščių lozungų ir net idiotizmų atskleidimo kūrinys. Pavyzdžiui tas pats kadetas Bigleris - nusišneka apie meilę imperatoriui ir tėvynei nesuprasdamas ką sako. Arba austrų dvasią turintys propagandiniai kūrinėliai - sviedinys nuplėšia galvą, bet ta besiridendama dar spėja pasakyti - atlik savo pareigą iki galo...
    Tėvynę reikia mylėti savaime, nedeklaruojant kaip mes Tėvynę mylim, nes Tėvynė yra tai, už ką galim padėti galvas. Už žodį ar miškus ir laukus į kuriuos neturi teisės įžengti, niekas galvos neaukos.

    Prieš 4 mėnesių
  • to Sutinku

    Nuoroda

    patriotais pradėjo tapti, kai paskelbė, kad bus išparceliuojami dvarai ir savanoriams neatlygintinai dovanos po 7 ha žemės...

    Prieš 4 mėnesių
  • to to Sutinku

    atsakymas į: to Sutinku Nuoroda

    O už ką jie turėjo ginti? Už žodį tėvynė? Tai tik tuščias žodis, jei nėra padengtas turiniu. O už ką dabar turėtų ginti? Ką dabar parceliuoti reikėtų pažadėti?

    Prieš 4 mėnesių
  • dabar tas

    Nuoroda

    vyksta ir be ruso

    Prieš 4 mėnesių
  • Sutinku

    Nuoroda

    Tie savanoriai buvo tikri patriotai. Tikrai verti pagarbos.

    Prieš 4 mėnesių