Šeštadienį, rugsėjo 21-ąją, 17 valandą Anykščių kultūros centre, Kino namų salėje, vyko filmo ,,Nijolė“ peržiūra ir susitikimas su filmo kūrybine komanda bei skulptorės Nijolės Šivickas, filmo protagonistės, sūnumi, buvusiu Bogotos meru, profesoriumi, matematiku, filosofu Antanu Mockumi.

 Menininkės kilmė - anykštėniška

Nijolė Šivickas – iš Anykščių kilusi keramikė, vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, iš Lietuvos bėgusi nuo sovietinio režimo į Štutgartą, kur mokėsi meno akademijoje. Ten ji susipažino su savo būsimuoju vyru Alfonsu Mockumi ir persikėlė į Kolumbiją. Antanas Mockus – N. Šivickas sūnus – matematikos ir filosofijos profesorius, politikas, buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meras, kelis kartus kandidatavęs ir per plauką neišrinktas Kolumbijos prezidentu. Filmas ,,Nijolė“ - pasakojamas apie mamos ir sūnaus ryšį. Pokalbiai – lietuviškai ir ispaniškai, jų kelionė į Lietuvą, susitikimai su čia likusia gimine bei N. Šivickas kūrybos pristatymas lietuviams. Filme, kurį režisavo italas Sandro Bozzolo, yra ir anykštėnų – svarbų vaidmenį, pasak A. Mockaus, jo mamos gyvenime suvaidinęs anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas, kurio kūrybą N. Šivickas skaitė, bei vaikų gydytoja Ledina Kaladienė, slaugiusi Anykščiuose pasilikusią N. Šivickas mamą. Anykščiuose šeštadienį buvo surengti du filmo peržiūros seansai, tačiau į pirmąjį, po kurio žiūrovai galėjo pasikalbėti su A. Mockumi, bilietų nebebuvo jau dvi dienos prieš renginį.

Menas, gimęs vienatvėje ir laisvėje

Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai pamatė filmą, 97-erių menininkė Nijolė Šivickas iškeliavo. ,,Jai tas filmas buvo visai nesvarbus, tačiau žinojo, koks jis svarbus mums“, - sakė filmo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė. Menininkė, pasak sūnaus, profesoriaus A. Mockaus, bijojo, kad filmas nesukeltų šeimoje konfliktų, nors šiaip skulptorė nelinkusi į kompromisus. N. Šivickas tikėjo, jog kompromisas viso labo padaro abu žmones nelaimingus, nes nė vienas negauna to, ko tikėjosi. Filme skulptorė pripažino, jog mieliausiai laiką ji leisdavo viena, savo dirbtuvėse, nors žmonių kartais išvengti nepavykdavo – jos sūnus A. Mockus – Kolumbijos garsenybė, prie jų namų nuolat būdavo žurnalistų.
 Po filmo peržiūros buvo iškeltas klausimas, ar galima tikėtis, jog N. Šivickas darbai bus atvežti į Lietuvą, tačiau A. Mockus sakė, jog neįmanoma nieko garantuoti dėl to, jog tai – visų pirma – susitarimas tarp dviejų valstybių bei galybės dokumentų pildymas, tačiau tokios galimybės neatmetė: ,,Klausimas, kam priklauso tie darbai ir kaip institucijos žiūrės į darbų perdavimą“, – sakė lietuviškai kalbantis, tačiau Kolumbijoje gimęs ir užaugęs profesorius.

Nežino, ar dar sugrįš

Lietuvoje A. Mockus viešėjo keliskart : pirmąjį kartą – 1974 – aisiais, o keturis ar penkis kartus profesorius sakė buvęs Anykščiuose, kur su mama apsistodavo Vanagų šeimoje. Vienas filmo epizodas nufilmuotas būtent Rimanto ir Violetos Vanagų namuose, kur N. Šivickas kalbasi su R. Vanagu apie mirtį ir skaito rašytojo kūrybą. Kolumbijoje su žmona Adriana gyvenantis A. Mockus sakė nežinantis, ar vėl sugrįš į Anykščius, kur prieš porą metų lankėsi dar su mama: ,,Sandro buvo vienas žmogus, svarbus Nijolės gyvenime, kitas buvo Rimantas“, - kalbėjo profesorius apie mamą, kuri buvo didžiausia jo kritikė, vertusi apmąstyti ir ėjimą į politiką mafijos valdomoje Bogotoje.
Režisierius -  italas, dirbęs Kolumbijoje, tačiau studijavęs Lietuvoje.
Filmo ,,Nijolė“ režisierius Sandro Bozzolo pasakojo, jog pirmąkart atvyko į Lietuvą per ,,Erasmus“ mainų programą, studijavo Kaune, o tada išgirdo apie Antaną Mockų – filosofą, politiką, matematiką. Susitikimo su anykštėnais metu angliškai su filmo prodiusere D. Vildžiūnaite kalbėjęs S. Bozzolo sakė, jog paauglystėje neturėjo herojų – jo sienų nepuošė žymių atlikėjų ar sportininkų plakatai, tačiau vėliau tokiu herojumi tapo A. Mockus. Italui, kilusiam iš kalnuoto Italijos regiono, atvykus į Bogotą pavyko užmegzti šiltus santykius su Nijole Šivickas – režisierius pasakojo, jog moteris pirmiausia liepė jam parodyti savo rankas, o tada ištarė: ,,gerai“, nes jaunojo režisieriaus rankos buvo sudiržusios nuo malkų skaldymo kalnuose. S. Bozzolo į filmo pristatymą susirinkusiems anykštėnams sakė, jog iš pradžių skulptorė jį mokė lipdyti. Filmuotis nenorėjo. Italui paklausus, ar jie galėtų abu sugalvoti, apie ką filmuotų dokumentinį filmą, moteris pasiūlė filmuoti dokumentiką apie skyles – skyles keramikoje, nosies skyles, batų raištelių skylutes. Taigi kurį laiką dokumentinis filmas apie Nijolę Šivickas ir Antaną Mockų vadinosi ,,Projektas apie skyles“. Režisierius juokavo, jog tokio pavadinimo privertė atsisakyti prie filmo kūrybinės komandos prisijungusi prodiuserė D. Vildžiūnaitė.

Nusikalstamumą sumažino uždaręs barus

Kalbėdami apie sukurtą filmą, režisierius ir prodiuserė atskleidė, jog turi dar daug nepanaudotos medžiagos. Įdomu tai, kad stengdamasis padėti kūrybinei grupei, Antanas Mockus dėl savo itin charizmatiško būdo kartais visai netyčia tapdavo  netgi svarbesniu filmo personažu nei pagrindinė herojė, jo mama Nijolė. Vienas iš filmo kadrų - tramdydamas įsišėlusius studentus, profesorius  viešai rodo užpakalį - šia archyvine dokumentine scena ir prasideda kino juosta ,,Nijolė“. Paprašytas pakomentuoti tokį savo poelgį,  A. Mockus atsakė, kad gal ir negerai taip elgtis, bet ir didelio blogio neįžvelgė, tvirtindamas, kad iš esmės jis nepadaręs nieko bloga, nes balta spalva, kaip žinia, yra taikos spalva. Kaip politikas, garsėjo itin ekscentrišku elgesiu. Filmo režisierius, vieno iš pristatymo dalyvių paklaustas, ar galime tikėtis antrojo filmo, tik šį kartą apie A. Mockų,  griežto „ne“ neištarė. Kino juostoje ,,Nijolė“ yra ir kitas archyvinis dokumentinis kadras – politikas  A. Mockus šliūkšteli oponentui į veidą vandeniu. Komentuodamas šią situaciją, buvęs Bogotos meras tvirtino, kad pasielgus netinkamai reikia gebėti įvertinti savo elgesį ir atsiprašyti, nes būtent toks gebėjimas yra labai svarbus visuomenei. Kaip politikas, A. Mockus priimdavo itin originalius ir kartais net šokiruojančius sprendimus : bėgiojo apsirengęs Supermeno kostiumą, kartu su mama Nijole Šivickas rengė įvairius ,, hepeningus“, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į Kolumbijos problemas. Būdamas Kolumbijos sostinės meru 2001 – 2003 metais  pastebimai sumažino nusikalstamumą Bogotoje paprastu sprendimu - meras išleido įsaką nakčiai uždaryti miesto barus, nes buvo pastebėta, kad karštakraujai kolumbiečiai gerokai įgėrę tiesiog skerdžia vienas kitą  apie ketvirtą valandą ryto. Meras pats asmeniškai tikrino, ar barų savininkai vykdo nurodymą. Po šio sprendimo įsigaliojimo praėjus kiek laiko, A.Mockus Bogotoje surengė ,,hepeningą“, per kurį į karstus atsigulė tiek žmonių, kiek dėl šio įsako poveikio buvo išsaugota gyvybių. Simbolinis ,,numirėlių“ prisikėlimas iš karstų įtikinamai parodė pasiektus rezultatus. 2010-aisiais A. Mockus šalies prezidento rinkimų antrajame ture nusileido Chuanui Manueliui Santosui.

Trečioji Šivickų – Mockų karta lietuviškai nebekalba

Anykščiuse Antanas Mockus į kino filmo peržiūros žiūrovų klausimus atsakinėjo lietuviškai, tačiau profesoriui jau aiškiai pristigdavo žodžių, kartais jis gelbėdavosi vartodamas tarptautinius žodžius, neretai į savo atsakymą ar komentarą įterpdavo angliškų, ispaniškų, prancūziškų frazių. Po susitikimo ,,Anykštai“ uždavus klausimų, ar A.Mockaus vaikai kalba lietuviškai, profesorius atsakė, kad jo mamos Nijolės namuose visuomet buvo kalbama lietuviškai - ispaniškai ji taip ir neišmoko tobulai kalbėti, ir pridūrė, kad jo paties šeimoje situacija kitokia. ,,Trečioji Šivickų – Mockų generacija lietuvių kalbos jau nebevartoja, nors vyriausia dukra dar šiek tiek moka lietuviškai“,- sakė žymiausias išeivių iš Anykščių vaikas, daugiausia pasiekęs kaip politikas, buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meras Antanas Mockus.