|
|||
|
|
||
Kiek automobilių turi jūsų šeima?Dienos sentencijaDienos anekdotasStomotologinė. Ateina naujasis rusas. Dantistas tikrina jo dantis ir pamato, kad jo visi dantys auksiniai, o plombos deimantinės. Stomotologas klausia: Komentaras123:„Tai kiauliu maras, tai pauksciu gripas, tai korono virusas stpresnis nei kiturt.Pasiziuriu kaip baltarusijoj, jokiu maru, kiaules augina visada istisi kaimai, pauksciu gripo nera, o karantinas, po parduotuves vaiksto su kaukem, bet visos parduotuves, istaigos dirba.Kuo mes cia taip opesni?" |
![]()
„Mažoji gvardija“ žengia per šilus, kalvas ir slėnius...
Troškūnų šaulių žūties 99 –osios metinės, kurios sutapo su Lietuvos kariuomenės švente, šeštadienį pažymėtos atminties valandomis Troškūnuose, Kiaušagalyje ir Andrioniškyje. Buvo skaitomi Vaižganto raštai, leistasi į žygį šilų vieškeliais bei smėliakeliais iki pat Anykščių. Šaltas šeštadienis su žvarbiu, tiesiog lediniu žiemių vėju gerokai jaunųjų šaulių gretas praretino, tačiau jie nepabūgo ir narsiai visus sunkumus pergalėjo. Baltojo muziejaus autobusiuko į Troškūnus pavėžėti, Lietuvos bei Aukštaitijos vėliavas iškėlę, garbės taku nuo Aukštaitijos partizanų vado Antano Slučkos Šarūno (1917 – 1949) tėviškės mūro, per aikštę, stabtelėję prie paminklo Algimanto apygardos partizanams, įžengėme į Šaulių sodelį prie senosios gimnazijos. Sustojome prie istorinio Vilniaus ąžuolo, pievutėje, 1920 metų lapkričio 22 dieną aplaistytoje tėvynės gynėjų krauju. Vos pasirašius taiką turėjusią laiduoti Suvalkų sutartį, lenkai tuoj pat ją sulaužė, netikėtai įsiveržę užėmė Vilniaus kraštą, nuožmūs jaunos mūsų respublikos likimą lemiantys mūšiai vyko ties Giedraičiais ir Širvintomis, tuomet į krašto gilumą prasmuko reguliariosios priešų kariuomenės raiteliai, jų būta net kelių eskadronų, gal 600 karių. Plėšikų kariaunai kelią pastojo menkai ginkluoti, bet narsūs vietinio būrio šauliai. Kautynėse žuvo, buvo suimti, sušaudyti ir žiauriai kardais užkapoti penki vyrai – Petras Tunkevičius, Petras Liktoras, Antanas Žarskus, Antanas Miškeliūnas ir Jonas Budrevičius. Čia, minėdami jų auką, skaitėme ir Juozo Tumo – Vaižganto (šiemet minime jo jubiliejinius metus) straipsnį ,,Pirmiems septyniems pagerbti“, skirtą lenkų antpuolio aukoms. Vaizdingai aprašytas lenkų proveržis, noras ką nors nugalabyti, krauju paženklinti savo kardus. Straipsnyje pažymima, kad labiausiai prisimenami žuvę pirmieji, kad Troškūnų šauliams reikėtų daugiau dėmesio ir pagarbos: „...Bet pradžioje tebuvo gryna idėja; jei kaimietis žmogus ją suprato, supratęs pritarė, pritaręs pasišventė jai ir pasišventęs savo gyvybę prikišo, - tai toks žmogus yra ir be kitų nuopelnų didis ir garbe vainikuotas...“ Įdomu, kad šiomis dienomis politologai kalba apie bene geriausius per daugelį dešimtmečių Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius. Nuskambėjo šaulio Vytauto Medišausko kalba – trumpas, įtaigus ir prasmingas žodis. Visus sutelkė, įkvėpė rimties ir pagarbos kritusiems baltų žiedų puokštė, degtančių žvakučių liepsnelės ir bendra malda. Komentarai (10)
|
Palikite komentarą