Ar planuojate atostogas?

Dienos anekdotas

Moteris pas stomotologą. Dantis užšaldytas, gydytojas dirba. Suskambo pacientės
mobilus telefonas. Po penkto skambučio įpykęs gydytojas griebia telefoną:
-Aliooo!!!
-Aliooo!!! (vyriškas balsas).
Gydytojas:
-Tu kas?
-Vyras!!!
Gydytojas:
-Klausyk, vyre, aš tuojau baigsiu, ji išspjaus ir tau perskambins!!!

Komentaras

Simonas Gudelis:„Neskubėkim, rinkimai artėja. Tuoj į Anykščius žvelgs besišypsantys, aukštos raiškos, kandidatų veidai ir plūstels rinkiminės lėšos TVC iždan. Po to galėsim išjungti monitorių iki sekančių rinkimų arba naudoti Baltą Kanalą aikštei apsišviesti."

Komentuoti
Kazimieras Mizgiris, fotografas, susižavėjęs Baltijos auksu ir įkūręs Gintaro muziejų.

Visai nedideliame, privačiame Gintaro muziejuje - galerijoje, Vilniuje, Šv. Mykolo gatvėje, įkurtame fotografo Kazimiero Mizgirio ir jo žmonos Virginijos, galima pamatyti daugiau nei kelis šimtus įvairiausių eksponatų – nuo gintarų su inkliuzais iki senovinių lietuviškų papuošalų. Apie muziejų ,,Anykštai“ pasakojo galerininkė Kamilė Aleksandrovič. Taip pat muziejuje galima įsigyti ir dailininkų kurtų dirbinių, juvelyrų Raimondo Padlecko, Martino Zaremskio papuošalų.

Muziejus turi savotišką
legendą

Kazimieras Mizgiris (g.1950 m.) – Lietuvos fotografas, galerininkas. 1974 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą. 1974 m. studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką, 1976–1993 m. - Neringos fotomėgėjų sekcijos „Neringa“, 1984–1993 m. Nidos jaunųjų fotografų studijos–mokyklos vadovas. Nuo 1992 m. Gintaro muziejaus – galerijos Nidoje, nuo 1998 m. - Vilniuje savininkas. 2004 m. įkūrė Baltijos gintaro meno centrą Vilniuje. Nuo 1991 m. Hamburgo universiteto draugijos ,,Darbas su gintaru” Garbės narys, Tarptautinės Gintaro Asociacijos narys, Pasaulio Gintaro Tarybos narys. K. Mizgiris fotografuoja Neringos kopas, išryškina smėlio mikrostruktūrą, faktūrų ritmiką, taiko ryškų apšvietimą, vaizduoja giedrą, bet tamsų dangų. Nuo 1991 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos menininkas - fotografas. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus. V. Mizgiris yra išleidęs ne vieną fotoalbumą.
,,Gintaro muziejaus – galerijos kolekcija, surinkta per daugiau nei 20 metų. Turime ir šiokią tokią legendą – galerijos savininkas Kazimieras Mizgiris, kuris pagal specialybę yra fotografas, kažkada rado gintaro gabalėlį ir jį nufotografavo. K. Mizgirį užbūrė gintaro magija – kaip jis šviečia, atsiskleidžia saulėje, nes be apšvietimo gintarą galima palaikyti paprastu akmenėliu, o saulėje jis spindi.“

Pasakoja istoriją per
,,Lietuvos auksą“

Vienoje salėje matomi krosnių fragmentai: ,,Šios XV amžiaus senovinės keramikos derinimo krosnys buvo rastos tvarkant, valant rūsį. Jos buvo ištyrinėtos ir paliktos kaip ekspozicijos dalis. Mūsų muziejus – Gintaro muziejus – tačiau krosnys taip pat istorijos dalis, žvelgiant į jas dar ir dabar galima pamatyti, kaip keitėsi Vilniaus gatvių lygis tarp XV – XVI amžių, nes anksčiau, ant purvo, žemės sluoksnių buvo iš naujo klojamas kitas grindinys. Prie krosnių taip pat buvo rasti ir kokliai, kuriuos gali pamatyti lankytojai. Tačiau daugiausia koncentruojamės į gintaro istoriją. Lankytojai gali pamatyti žemėlapį su pažymėtomis pasaulio vietomis, kur taip pat randama gintarų, ir pamatyti jų pavyzdžius“. Senamiestyje esančios muziejaus – galerijos rūsyje apie gintaro paplitimą pasakojo galerininkė K. Aleksandrovič. Istoriškai pagrindiniu gintaro šaltiniu buvo pietrytinė Baltijos jūros pakrantė, ypač Sembos pakrantė Prūsijoje. Čia iki šiol sutelkta 90 proc. išgaunamo gintaro. Dabartinėje Karaliaučiaus srityje yra ir gintaro kasyklų. Šis gintaras dar vadinamas sukcinitu. Lietuvoje daugiausia gintaro slūgso Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Manoma, kad šis telkinys susidarė Litorinos laikotarpiu, po ledynmečio.

Gintaras – fosiliniai sakai
ar Saulės ašaros?

Gintaras – fosiliniai sakai. Tai organinės kilmės medžiaga, susidariusi sustingus spygliuočių augalų sakams. Dėl savo spalvos ir natūralaus grožio gintaras vertintas ir naudotas papuošalams nuo neolito. Jis sudarytas iš anglies, deguonies ir vandenilio. Gintaras plačiai buvo žinomas jau Antikoje, vadintas graikišku žodžiu electron. Pasak graikų legendos, Helijo (Saulės) sūnui Faetontui žuvus, jo gedinčios seserys virto tuopomis, o iš jų ašarų susidarė gintaras. Lietuvių mitologijoje gintaras yra siejamas su jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanomis po to, kai dievas Perkūnas ją nubaudęs už meilę paprastam žvejui Kastyčiui ir žaibais sugriovęs jos pilį jūros dugne. Iš tiesų gintaras atsirado iš sakingų miškuose augusių pušų, kurių sakai, klimatui atšilus, ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Ilgainiui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto dabartiniu gintaru.

Skirtingus gintaro
atspalvius lemia cheminiai
procesai

,,Baltijos gintarui yra apie 50 milijonų metų. Muziejuje eksponuojamas ir natūralių formų gintaras – lašelių, varveklių formos, ant kurių matosi medžių, lapų atspaudai. Rastas gintaras turi natūralią žievelę, kurią reikia nušlifuoti, nupoliruoti, kad pamatytumėme, kas yra viduje. O čia gali būti inkliuzų – musyčių, vabaliukų, lapelių. Taip pat gintaras būna skirtingų spalvų – jos priklauso nuo sakų reakcijos su kitais elementais, kol jie dar buvo švieži. Gintaras gali būti skaidrus – natūralios sakų spalvos, baltas arba geltonas – tai lemia sakų reakcija su oru: sakai suputoja ir dėl milijonų mikroskopinių oro burbuliukų pasikeičia sakų spalva (geltonuose gintaruose oro burbuliukų mažiau, o baltuose daugiau). Gintaras gali būti ir juodas dėl žemių ir purvo, melsvas – dėl geležies cheminės reakcijos tarp sakų ir geležies sulfito, žalsvas – dėl chlorofilo, pigmento iš augalų, arba konjakinės ir raudonos spalvos dėl aukštos temperatūros,“ – apie Baltijos aukso atspalvius pasakojo galerininkė. ,,Vertingiausiais gintarais laikomi gintarai su inkliuzais, nes jie turi mokslinę vertę, o pagal spalvą – melsvi, nes jie reti, tada balti ir žalsvi.“

Gintariniai papuošalai –
nauja mada

Pastaruoju metu gintariniai papuošalai Lietuvoje ir užsienyje įgavo visai kitokį atspalvį – mugėse gausu ne tik įprastų gintarinių dirbinių, bet ir modernesnių, įdomesnių papuošalų, kurie, sumaišyti su kitais akmenimis, įvairiais metalais, tapo populiarūs ir tarp mados mėgėjų, jaunimo. Paklausta, ką mano apie šį savotišką gintaro atgimimą, muziejaus – galerijos darbuotoja K. Aleksandrovič sakė, jog ateinanti mada nešioti natūralius akmenis. ,,Lietuviai tikrai iš naujo pamilsta gintarą - lietuviškąjį auksą. Juvelyrai pradėjo gaminti modernesnius papuošalus, ne tik tradicinius ,,močiutiškus“ karolius. Atsiranda nauji sprendimai – gintaras atskleidžiamas neįprastais rakursais – skirtingomis detalėmis išryškinamos kitos mineralo spalvos. Kartais žmonės žiūri į kai kuriuos papuošalus ir klausia, ar tai tikrai gintaras. Ir mes pačios mielai nešiojame gintarinius papuošalus,“ – sakė jauna moteris.

Didžiausias inkliuzas
saugomas Vilniuje

,,Turime dar vieną galeriją - ,,Baltijos gintaro ir meno centras“ - Vilniuje, taip pat Šv. Mykolo gatvėje, muziejų Nidoje ir dar dvi galerijas, kuriose pristatomas gintaras, prekiaujama iš jo pagamintais papuošalais, dirbiniais. Didžiausias filialas yra šis – čia daugiausia gražesnių, įmantresnių eksponatų, kurie nėra parduodami,“ – sakė K. Aleksandrovič. Paklausta, kuris eksponatas jai pačiai įdomiausias ir artimiausias, mergina sakė , jog tai gintarinis inkliuzas su driežiuku, saugomas kitoje Mizgirių galerijoje: ,,Tai gintare įstrigęs driežas – didžiausias inkliuzas, kuris kada nors apskritai buvo rastas. Gintare yra rasti 5 skorpionai, 5 driežai – mūsiškis pats didžiausias.“

Gintaras jau prieš 5
tūkstančius metų saugojo
nuo nužiūrėjimo

,,Baltijosjūros areale gintaro dažniausiai randame jūroje, po didesnių audrų – paplūdimiuose. Kaliningrado srityje jis kasamas, taip jis buvo išgaunamas ir Juodkrantėje prieš porą šimtų metų. Tuo metu rasti ir keli muziejuje šiuo metu eksponuojami gintariniai amuletai – jie vadinami Juodkrantės lobiu. Šiems amuletams yra apie 5 tūkstančiai metų. Anksčiau tikėta, kad gintaras turi magiškų savybių ir gali apsaugoti žmones nuo nužiūrėjimų, piktųjų dvasių, dėl to tokie papuošalai buvo dažni ir juos Pabaltijo gyventojai nešiodavosi su savimi,“ – K. Aleksandrovič pasakojo apie tariamai magiškas gintaro savybes - senovėje žmonės tikėjo, kad gintaras sugeria visą pasaulio šviesą, gydo ir neša laimę, apsaugo nuo pikta linkinčių žmonių ir jų blogų darbų. Ilgainiui gintaras tapo ypatingu akmeniu, padedančiu žengti į dvasinį tobulėjimą. Prieš krikščionybę buvo manoma, kad nedideliuose gintaro akmens grioveliuose gyvena gerosios dvasios.

-ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • As

    Nuoroda

    Nuostabu, lietuviškas auksas.

    Prieš 2 metų
  • Gerbėja

    Nuoroda

    Puiku,pagaliau ir iš arti galim pamatyti, ačiū Anykštos darb.

    Prieš 2 metų