Aukštaitiškas formatas

Ar graži Jums Anykščių miesto eglė?

Dienos anekdotas

Filosofijos paskaita. Dėstytojas aiškina:
– Taigi, remdamiesi žymiausiais filosofais, galime teigti, kad žmogus patiria laimę ne įgijęs norimus dalykus, o jų siekdamas. Būtent tų dalykų siekimo procese…
Staiga pasigirsta kažkokio studento balsas:
– Ponas profesoriau, o ar jūs kada nors bandėte viduryje žiemos, tamsią naktį bėgti prie paskutinio autobuso, kuris jau ruošiasi išvažiuoti iš stotelės?

Komentaras

Taigi:„Metai įsiminė savivaldybės darbuotojų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių augimais: štai mero užmokesti išaugo nuo 2886 eurų iki 3892 eurų, administracijos direktoriaus nuo 2070 eurų iki 2922 eurų, jo pavaduotojo nuo 1568 eurų iki 2499 eurų. Taip pat įsiminė savivaldybės darbuotojų kelionėmis. Štai iš naujausių ekskursijų- tai savivaldybės administracijos direktorės Ligitos Kuliešaitės kelionė į Norvegiją: paklausys koncerto, apsilankys bare, kuriame pažais, susitiks su Norvegijos lietuvių bendruomenėmis ir aptars tolimesnės jų raidos kryptis ir perspektyvas, matyt, rengiasi emigruoti į Norvegiją. Tikiuosi, kad šią pramoginę kelionę, kuri Anykščių savivaldybei jokios naudos neatneša, pati apmoka, o ne Anykščių mokesčių mokėtojai."

Skaityti komentarus (3)

Ne Nida...

Krynica Morska, į kurią išvažiavome iš Štutovo, - pagrindinis Vyslos nerijos kurortas ir centrinė gyvenvietė. Kaip ir mūsų Nida, miestelis įkurtas ant marių kranto, o nuo jo iki jūros apie pora kilometrų. Kurorte vos 1 300 nuolatinių gyventojų ir, kai vasara baigiasi, judrus miestelis lieka liūdnu užkampiu.

 

Vasaromis jame veikia begalės kavinių. Pajūryje (ir pamaryje) labai norėjau žuvies. Bet vienoje kavinėje vietoj kvapnios, tik ką iš vandens ištrauktos žuvies, gavau kažkokios kalafijorų (gal brokolių) skonio beformės masės gabalą. Kitoje - situacija pasikartojo, žuvies skonio patiekale buvo tik tiek, kiek jo suteikė mano tikėjimas.

Apskritai, Lenkijos kulinarija šį kartą mane nuvylė. Panašu, kad geros kokybės mano svajonių maisto – „flekų“, „golonkų“, „gulešovos“ sriubos – duoda tik pakelės užeigose. Lenkijos miestų kavinių maistas toks pats, kaip ir kitų Vidurio Europos miestų kavinėse (ach, koks netikėtumas). Ir dėl kainų Lenkijos kavinėse ponu nepasijausi. Na, nebent ponu jautiesi ir Lietuvoje, o Lenkijoje dar tave ir vadina ponu. Tiesa, pakelės užeigose pietūs kainuoja tik porą eurų. Tas faktas mane džiugino.

Krynica Morska per „bookingą“ užsakytame name pasitiko šeiminkė, didžiai draugiška močiutė. Jos trijų aukštų pilaitė iš išorės lyg ir gyvenamosios paskirties namas, tačiau vidaus išplanaviams - kaip bendrabučio: ilgi koridoriai, abipus kurių – kambariai. Koridoriaus gale bendras dušas ir tualetas.

Mažesnių nei 300 kvadratinių metrų ploto namų Krynica Morska gal net ir nėra. Kas turėjo ten nekilnojamojo turto, tas jį didino, lipdė kaip kregždės lizdus, kad tik kuo daugiau per turistinį sezoną poilsiautojų sukimštų.

Pramogų miestelyje arba beveik nėra, arba jos man į akis nekrito. Regis, poilsiautojai „dirba“ nustatytu rėžimu - keliamės, valomės dantis, einame prie jūros, grįždami užvalgome beskonės žuvies, tada - miegot, tada - vėl prie jūros...

Šioks toks naktinis gyvenimas tam kurorte, regis, vis dėlto vyksta. Viename iš barų aidint muzikai apgirtęs vyriškis rėkavo. „Karaokė!“ - kadangi esu įgudęs stebėtojas, konstatavau.

O kaip jūra? Na, yra jūra. Žmonės maudosi. Deginasi.

Pajūryje patiko alaus kiosko ir biotualeto simbiozė. Iki reklamuojamo tualeto kaip doras užsienietis ėjau gal tris šimtus metrų. „Bokalą alaus ir tualeto raktą“ - pasakiau ne aš, o pasąmonė. Paskui jau pats savarankiškai nusprendžiau, kad tualeto-alaus kiosko apjungimas yra tobulas verslo derinys.

Seimo narė Rasa Juknevičienė prieš kurį laiką triukšmavo, kad jos Seimas neišleido į konferenciją Krynicoje. Jeigu jos Krynica yra ta pati, kurioje mes buvome, nėra ko pergyventi, ne daug ji (R.Juknevičienė) neapsilankiusi prarado. Nors kas žino, gal politikės Krynica, kokia kita Krynica, o ne Krynica Morska. „Negooglinsiu“... Kas antras Salonikus su Sakolnikais painioja ir nieko. Salonikai nepyksta. Sakolnikai juo labiau.  

Anykščių mero svajonė  

Po paros Krynica Morska išvažiavome į Olštyną, pakeliui turėdami tikslą aplankyti Malborko (Marienburgo) pilį bei Fromborko ir Elblango miestus. Deja, pastarajam laiko nebeužteko.

Malborko pilis - didžiausias gotikinės pilies ansamblis pasaulyje. Jos statyboms panaudota 50 milijonų plytų, užima 21 ha teritoriją. Pilyje - 300 tūkst. mozaikos elementų, pilies sienų ilgis - 10 kilometrų.

Niekad priešų neužimta pilis - ne kartą gerokai pagriovėta. Ypač ji nukentėjo 1945-aisiais, baigiantis karui. Tuoj po karo pilį pradėta atstatinėti, o atstatymo darbai vyksta iki šiol. Vaikščiodamas po pilį mąsčiau, kad būtent ten, tarp Malborko sienų, ir gimė Anykščių merui Kęstučiui Tubiui idėja ant Šeimyniškėlių piliakalnio pastatyti medinę pilį. Malborko pilyje kalintas Anykščių mero bendravardis Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. Beje, ir metų kunigaikščiui Kęstučiui „sėdint“ Malborke buvo panašiai tiek, kiek dabar yra mūsų merui.

Kęstučio gražiuoju kryžiuočiai neišleido, bet senioko būta žvitraus, tarno padedamas jis paspruko iš tvirtovės ir patraukė pas seserį į Mozoviją. Naktimis slapstėsi pelkėse ir krūmuose, dienomis keliavo. Gal kartais ir kokią karietą sutranzuodavo.

Prie Malborko pilies turbūt keli hektarai paskirti mokamoms automobilių stovėjimo aikštelėms. O prie bilietų į pilį kasų rykiavosi ilgos eilės. Veikė ir bilietų pardavimo automatas, tačiau žmonės rinkosi ne jį, o gyvas kasininkes. Tikėtina, kad kasininkės kalba tik lenkiškai, bet ir tai yra geriau nei apskritai nekalbantis automatas...

Smagi ekskursijos po pilį detalė - rusiškai, angliškai, vokiškai kalbantis audiogidas. Įrenginys puikiai naviguoja vaikštant po didžiulę pilį ir visai neužsispiria, kad eitum ten, kur jis nurodo. Jeigu nepaklusti audiogidui ir suki kita kryptimi, nei jis liepia eiti, jis persijungia, nusistato savo (ir tavo) buvimo vietą ir pasakoja apie tai, ką matai.

Neturiu gilaus istorinio išsilavinimo, todėl man Malborko pilyje labiausiai strigo ne menių grožis, o pilies virtuvė su maisto produktų muliažais ir didžiojo magistro tualetas. Pastarasis įrengtas taip, kad visas jame paliekamas turtas kristų į pilies gynybinį griovį. Taigi per pilies apgultį magistras galėjęs tiesiogiai dalyvauti jos gynyboje. Pilies virtuvėje buvę maisto liftai - vyrėjai kraudavo putpelėmis kimštus šernus (nežinau, kuo ką kimšdavo, tačiau aišku, kad ne šernais putpeles) ant padėklų, statydavo juos į nišą, o virš valgyklos esančiame valgomajame dirbęs personalas padėklus virvėmis užsitempdavo pas save.

Malborko (Marienburgo pilis)

Pilis pastatyta XIII amžiuje. Tiksliau - XIII amžiuje ji jau atliko pilies funkcijas, tačiau, statoma, plečiama ji buvo ir toliau. Iki 1309 m. - Malborko pilis buvo viena iš Kryžiuočių ordino gynybinių pilių, o 1309-1457 m. - ji Kryžiuočių ordino didžiojo magistro rezidencija, taigi sostinė.

Po pergalės Žalgirio mūšyje jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė surengė Malborko pilies apgultį, tačiau šturmuoti pilies nebandė. Po kelių savaičių apgulties jungtinė kariuomenė pasitraukė iš Malborko.

1457 m. kryžiuočiai pilį pardavė. Lietuvos didžiąją kunigaikštystę ir Lenkijos karalystę tuo metu valdė Kazimieras Jogailaitis. Taigi, Malborko pilį galų gale lietuvis užėmė.

Iki pirmojo Žečpospolitos padalinimo (1772 m.) Malborko pilis buvo laikinąja Žečpospolitos karalių rezidencija. O 1772 m. atiteko Prūsijos karalystei. Tada ji virto sandeliu ir kazarmomis ir buvo negalestingai perstatoma - pritaikant ją tuometinėms reikmėms. XIX amžiaus pabaigoje susirūpinta pilies išsaugojimu, jai pradėtas grąžinti viduramžių vaizdas, tačiau baigiantis Antrajam pasauliniam karui legendinis Marienburgas vėl buvo žiauriai suniokotas. 1945-ųjų žiemą vokiečiai pilyje buvo įsirengę gynybines pozicijas. Raudonosios armijos artilerija ir aviacija nušlavė daugiau nei pusę istorinės pilies ir, aišku, visus vokiečius.      

Vidmantas ŠMIGELSKAS
vidmantas.s@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta