Ar savo noru nešiosite veido kaukę?

Dienos anekdotas

Okulisto priimamąjame:
- Sakykite, o kaip jūs iki čia atėjote?

Komentaras

...gal užteks...:„Kai daug kur ir ką rėmė,kai tikrai buvo atsidavęs savo gimtajam miesteliui a.a V.Galvonas-visų mėgiamas,laukiamas,gerbiamas...visųr buvo kviečiamas,o jis visada aukojo(iš savo kišenės),per daug nesismulkino ir išlikdavo orus.Štai šį žmogų REIKIA ĮAMŽINTI JO GIMTAJAME MIESTELYJE! Gal laikas nebekaišioti partijų,nes jos čia visai nereikalingos,o REIKALINGAS SUPRATIMAS,BLAIVUS PROTAS ir LOGIŠKUMAS!Lai anykštėnai drąsiai reiškia savo nuomonę ir nebūna abejingi neišmanėlių susireikšminusių sprendimams!Gal užteks pasyviai stebėti,tylėti,o paskui kažką keiksnoti už netikusius sprendimus?Su didele pagarba lai gerb.a.a.Landsbergienės atminimą įprasmina Vilnius,kur ji daug metų koncertavo,užsiėmė aktyvia veikla ir TEN buvo pripažinta-tai būtų teisingiau"

Skaityti komentarus (4)
Maskvos miesto vyriausybės aviakompanijos lėktuvas Krasnojarske nusileido paryčiais. Krasnojarske laikrodžius pasukome 4 valandas į priekį, o su Lietuva laiko skirtumas jau +5 valandos. Autobuso iki Maskvos ir lėktuvo bilietus iki Krasnojarsko ir atgal turėjome nusipirkę iš anksto, o nuo šio Sibiro miesto ruošėmės keliauti kaip tikri laukiniai turistai - be griežto maršruto ir kelionės grafiko.

Pirkome „žigulį"

Maskvos miesto vyriausybės aviakompanijos lėktuvas Krasnojarske nusileido paryčiais. Krasnojarske laikrodžius pasukome 4 valandas į priekį, o su Lietuva laiko skirtumas jau +5 valandos. Autobuso iki Maskvos ir lėktuvo bilietus iki Krasnojarsko ir atgal turėjome nusipirkę iš anksto, o nuo šio Sibiro miesto ruošėmės keliauti kaip tikri laukiniai turistai - be griežto maršruto ir kelionės grafiko. Krasnojarske apsistojome išsinuomotame bute. Beje, Sibire butų nuoma parai ar net valandai klesti. Krasnojarsko ir Irkutsko sienos nukabintos tokiais skelbimais. Nuomojami butai - tvarkingi ir pakankamai nebrangūs, kai sąskaitą dalini trims. Krasnojarske už vieno kambario butą mokėjome 240, Irkutske už dviejų kambarių - 150 litų.
Krasnojarske bandėme išsinuomoti automobilį. Naiviai galvojome, kad turėdami „žigulį" aplėksime visą Baikalą, o gal net ir Mongoliją pasieksime. Nuomos bendrovė mums „žigulį" pažadėjo, tačiau reikėjo palaukti parą, kol automobilis bus „paruoštas". Palaukus parą sužinome, kad automobilis vis „neparuoštas", o kiek dar reikės laukti - nežinia. Kitose nuomos kompanijose su mumis bendravo atviriau - jei norit važiuoti į Irkutsko pusę, automobilio negausit. Nuo Krasnojarsko iki Irkutsko - 800 kilometrų. Taksistai vieningai aiškino, kad tai niekieno kelias, jo neprižiūri nei Krasnojarsko krašto administracija, nei Irkutsko srities valdžia. Todėl vietom išmuštos pusmetrio gylio duobės, kitur išmaltos provėžos, ir tuos 800 kilometrų teks važiuoti parą.
Krasnojarskas - miestas kaip miestas, gatvės kaip gatvės. Keliasdešimt kilometrų kelias nuo aerouosto iki miesto - normalus, asfaltuotas, be duobių. Todėl nenorėjom tikėti, jog pagrindinė arterija tarp dviejų Sibiro centrų gali būti neįveikiama. Bandėme transporto problemą spręsti originaliu būdu - nusprendėm Krasnojarske pirkti „žigulį". Lietuvoje juk už porą tūkstančių litų nesunkiai įsigysi važiuojantį „grabą". Tačiau Krasnojarske, pasirodo, ne. Pigiausi, leisgyviai „žiguliai" kainuoja apie 5 tūkst. litų... O į japoniškas mašinas neverta net dairytis. Visi turguje stovintys automobiliai apynaujai ir perpus brangesni nei Lietuvoje. 90 proc. ne „žigulių" vairas dešinėje pusėje. Vairuotojai teigė, jog tai nekelia jokių problemų, tik mes lipdami į taksi nuolat taikėmės taksistams atsisėsti ant kelių.
Žlugus vilčiai iš Krasnojarsko išvažiuoti automobiliu, liko vienintelis bėgių kelias. Traukiniai į Rytus ir į Vakarus pro Krasnojarską juda nenutrūkstamu srautu, deja, visi sausakimši. Stotyje sužinome, kad į Irkutską galime išvažiuoti tik po dviejų parų. Mielas tas Krasnojarskas, žmonės malonūs, o į Jenisėjaus tėkmę, regis, žiūrėtum ir žiūrėtum, tačiau perspektyva Krasnojarske praleisti pusę atostogų nedžiugino. Todėl nutarėm važiuoti iš jo kur nors, kur tik įmanoma išvažiuoti. Tą patį vakarą buvo galimybė BAM-u (Baikalo - Amūro magistralė) išvažiuoti į Severobaikalską, Šiaurės Rytinį Baikalo ežero pakraštį, BAM-o statytojų sostinę. Geležinkelio stoties kasininkė tikino, kad nereikia mums važiuoti į Severobaikalską, bet bilietus pardavė. Beje, visi traukinių bilietai - vardiniai. Pirkdamas juos turi parodyti pasą, tik su pasu pateksi ir į traukinį. Taip Rusija kovoja su spekuliantais. Ir gana sėkmingai. Nieks nesiūlo bilietų iš „antrų rankų", o ir taksistai teigia, kad bilietą galima nusipirkti tik kasoje.

Rusai mielai įsisūnijo lietuvį

Prieš lipant į „plackartą" prieš akis blykčiojo liūdnos vizijos - pusantros paros teks praleisti su buvusiais BAM-o statytojais, kurie nuolat gers, keiksis ir daužys tuščius butelius. Tačiau mūsų vagone važiavo tik jaunimas. Net nepadoriai ramus ir tvarkingas. Kituose vagonuose - taip pat ramybė ir rimtis... Vėliau paaiškėjo, kad viename mūsų traukinio vagone buvo vežami kaliniai, o juos lydėjo būrys milicininkų. Gal ir dėl to traukinyje buvo ramiau.
Taišete laikrodį pasukame dar valanda į priekį. Su Lietuvą laiko skirtumas jau +6 valandos. Traukinys dažnai ir ilgam stojo. Vienoje iš stočių bendrakeleivis Rimgaudas nusipirko laikraštį „Biriusinskaja nov". Nuo tos akimirkos mes tapome aukštesnės kultūros būtybėmis - duoną ėmėme pjaustyti ne tiesiai ant stalo, o pasikloję laikraštį.
Iš Severobaikalsko į Irkutską arba Olchono salą tikėjomės išplaukti garlaiviu. Internete skelbiama, kad garlaivis plaukia kelis kartus per savaitę. Tačiau tik išlipus iš traukinio mus paplukdyti pasiūlęs katerio savininkas pranešė, kad garlaivis sulūžo ir jau kurį laiką neplaukia. Nuėjom aiškintis į uostą. Uoste mums pirmiausiai pasiūlė nakvynę nameliuose. Sutikome. Tiesa, kilo problemėlė - du iš mūsų turėtų nakvoti atskirame namelyje, o trečiajam reikia keliauti pas jauną rusų porą. Buvo įdomu, kaip reaguos rusai, gavę sugulovą. O rusai, kurie sprendžiant iš santykių yra ne šeima, greičiau - meilužiai, lietuvį į savo būstą įsileido vos ne džiaugsmingai. Prie jų namelio visą dieną vyko „tūsas", merginos ir vaikinai gėrė degtinę, užkąsdami mėsos konservais. Vakare girta, bet ne agresyvi, o greičiau draugiška kompanija ėmė važinėti vandens slidėmis. Jei tiksliai - tai ne važinėjo, o murkdėsi Baikale.
Kitam prieplaukos kampe dainavo du šešiasdešimtmečiai. Buvusius BAM-o statytojus į Severobaikalską atgynė nostalgija. Atvažiavo iš Uralo, pasistatė palapinę, grojo ir visus vaišino spiritu. Vidurnaktį apie BAM-o statytojus buvo susibūrę 20-30 klausytojų ir spirito gėrėjų.


(Bus daugiau)

„Minties" leidykla išleido „Anykštos" žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai". Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio - keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.


Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos - be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)


Knygą "Kryptis-Rytai" galima nusipirkti ir internetu -  http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html

 

Vidmantas ŠMIGELSKAS
vidmantas.s@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta