Ar savo noru nešiosite veido kaukę?

Dienos anekdotas

Okulisto priimamąjame:
- Sakykite, o kaip jūs iki čia atėjote?

Komentaras

...gal užteks...:„Kai daug kur ir ką rėmė,kai tikrai buvo atsidavęs savo gimtajam miesteliui a.a V.Galvonas-visų mėgiamas,laukiamas,gerbiamas...visųr buvo kviečiamas,o jis visada aukojo(iš savo kišenės),per daug nesismulkino ir išlikdavo orus.Štai šį žmogų REIKIA ĮAMŽINTI JO GIMTAJAME MIESTELYJE! Gal laikas nebekaišioti partijų,nes jos čia visai nereikalingos,o REIKALINGAS SUPRATIMAS,BLAIVUS PROTAS ir LOGIŠKUMAS!Lai anykštėnai drąsiai reiškia savo nuomonę ir nebūna abejingi neišmanėlių susireikšminusių sprendimams!Gal užteks pasyviai stebėti,tylėti,o paskui kažką keiksnoti už netikusius sprendimus?Su didele pagarba lai gerb.a.a.Landsbergienės atminimą įprasmina Vilnius,kur ji daug metų koncertavo,užsiėmė aktyvia veikla ir TEN buvo pripažinta-tai būtų teisingiau"

Skaityti komentarus (4)
Vienam anekdote pasakojame, jog kai rusai japonui aprodė viską, kuo Sibire didžiuojasi, tas pagyrė: „Jūsų vaikai gražūs." Aš tokias pat išvadas pasidariau Severobaikalske. 20 tūkst. gyventojų turinčiame mieste kreiva yra viskas, kas tik gali būti kreiva. Kur tik žmogus prikišo ranką - ten sugadino.

„Jūsų vaikai gražūs"

Vienam anekdote pasakojame, jog kai rusai japonui aprodė viską, kuo Sibire didžiuojasi, tas pagyrė: „Jūsų vaikai gražūs." Aš tokias pat išvadas pasidariau Severobaikalske. 20 tūkst. gyventojų turinčiame mieste kreiva yra viskas, kas tik gali būti kreiva. Kur tik žmogus prikišo ranką - ten sugadino. Šaligatviai kreivi, šiukšlių dėžės pasvirusios, suoliukai persikreipę, durys neužsidarinėja ir t .t., ir t. p. Prie gamyklos pastatyta estakada automobiliams, jos statybai panaudota 12 blokų. Blokus sugebėta taip sukloti, kad nė vieno iš jų kraštinė nebūti lygi su kito kraštine. Tiesa, spalvų, ypač mėlynos, visame Sibire daug. Mėgsta rusai dažyti, kartais, regis, net ir nugriuvusią tvorą ne atstato atgal, o verčiau gulinčią perdažo...

Nutupdė lėktuvą

Severobaikalske atsidūrėme šeštą kelionės dieną, bet vėl teko spręsti tą pačią problemą kaip ir kelionės pradžioje - kaip ištrūkti. Garlaivis sulūžo, automobilių kelio iki Irkutsko ar kokio nors kito didesnio miesto nėra. Traukiniu iki Irkutsko tektų važiuoti dvi paras, iš pradžių BAM-u, o paskui Transibiro magistrale, didžiuliu lanku per Bratską ir Taišetą. Bandėme kalbėti su laivų savininkais, gal kas mus gali nuplukdyti į Irkutską ar Olchono salą. Mūsų supratimu, Rusija pigi šalis, tad vylėmės, jog už kelis šimtus litų galime nuplaukti kelis šimtus kilometrų. Pasirodo, nė velnio. Tokios paslaugos kainuoja tūkstančius. Atsirado variantas už 400 litų (iš kiekvieno) plaukti laivu, kurį užsakė kažkokia grupė. Mes būtume lyg ir nelegalai ir turėtume viltis, kad laivą užsakiusieji neprotestuos. Laivas plaukė iki Irkutsko, mes pageidavome išlipti Olchono saloje, bet kad ten išlipsime, vėlgi nebuvo jokių garantijų, nes užsakiusieji laivą galėjo ir nesutikti, jog būtų gaištamas laikas. Žodžiu, perspektyva „slidi" ir brangi. Kitas variantas - su grupe galėjome paplaukti 60 km į pietus, į Kotelnikovski iškišulį. Nuo ten netoli Čerskio kalnagūbris ir karštosios versmės. Bet vėlgi mums laivo kapitonas siūlė būti nelegalais, paryčiais pasislėpti triume ir nesirodyti laivą užsakiusiai grupei. Slėptis nesinorėjo, tačiau ne tai blogiausia. Niekas nežadėjo mūsų iš to iškišulio be tūkstančių išvaduoti. Kateristai aiškino, jog nei kelio, nei geležinkelio ten nėra, kateriai užsuka retai, tačiau galima pasisamdyti vietinį gyventoją, kuris valtele nuplukdys nuo kranto, o tada... tranzuoti. Aišku, įdomu, bet nesinorėjo savaitę tranzuoti, todėl ir šio varianto nesirinkome. Bekalbėdami su katerių savininkais sužinome, kad už 20 km nuo Severobaikalsko įsikūrusioje Nižnij Angarsko gyvenvietėje yra oro uostas. Skeptiškai vertinome galimybes iš to kaimo kur nors išskristi, tačiau neturėdami alternatyvų nuvažiavome į oro uostą. Pasirodo, kitą dieną - reisas į Ulan Ude. Kainuos tas malonumas po 400 litų, bet džiaugėmės, kad visgi ištrūksim iš BAM-o...
Džiaugėmės per anksti. Kitą rytą, kai tik atrakino oro uostą (Anykščių autobusų stotis su juo lyginant yra prabangi), sužinojome, kad bilietų yra tik į po dviejų savaičių skrendantį lėktuvą. Bet kasininkė siūlė laukti, sakė, jog visuomet prieš pat skrydi atsiranda laisvų vietų. Tokių, kaip mes, neturinčių bilietų, prisirenka gal 10 ar 12. Lėktuvas išskrido, dingo ir dalis laukusių žmonių, o mums kasininkė pranešė, kad šį kart neatsirado nė vienos laisvos vietos... Matyt, atsirado, tik mes nežinojome, kam ir kiek duoti. Bet, pasirodo, dar ne viskas prarasta - po trejeto valandų iš kitos BAM-o gyvenvietės, Taksimo, į Ulan Ude taip pat skris lėktuvas, ir jei jis nebus pilnas, o pilnas nebūna niekad, užsuks į Nižnij Angarską. Ir tikrai, po kelių valandų Nižnij Angarske nusileido mažytis „JAK"-as. Ir lėktuvas, ir pilotas suvargę nuo metų naštos. Sarkastiškai juokavome, kad jiedu gyvenimą baigs tą pačią akimirką, neaišku tik, kuris bus mirties priežastis. Į lėktuvėlį bagažą teko susikrauti patiems, mat darbštus aerouosto darbuotojas ryte nudažė karutį...


 

Autobusų grafikas – „lankstus“

 

Nei lėktuvui, nei pilotui mūsų skrydis nebuvo paskutinis. Ramiai iš viršaus stebėjome Baikalą ir be incidentų nusileidome Ulan Ude. Jau Krasnojarske nusipirkome atgalinius bilietus traukiniui Ulan Ude – Krasnojarskas, taigi, į Buretijos sotinę planavome dar kartą atvažiuoti po dviejų savaičių, todėl tą kartą iš jos nusprendėme nedelsiant išvažiuoti. Susiradome mikroautobusą, važiuojantį maršrutu Ulan Ude – Ust Barguzinskas. Kai tik priartėjome prie Baikalo, paprašėme sustabdyti autobusiuką ir išlipome. Nuo Ulan Ude nuvažiavome apie 150 km, iki Ust Barguzinsko liko gal 100 km. Kelias – puikus, asfaltuotas. Manėm, iš čia tai jau be problemų judėsim į kurią tik norim pusę. Bet kai po dviejų parų susilankstėme palapinę ir iškeliavome link Ust Barguzinsko, greit supratome klydę. Tiesa, žygio pradžia buvo sėkminga – susistabdėme mikroautobusą, kuris mus pavėžėjo dešimt kilometrų iki Turka gyvenvietės. Vairuotojui ištiesėme lietuviškos degtinės buteliuką, o jis mus pavaišino rūkytais omuliais, tik Baikale gyvenančiomis žuvimis. Omuliai – Baikalo apylinkių gyventojų pasididžiavimas ir pagrindinis maistas. Jie valgomi ir žali, ir rūkyti, ir džiovinti. Turkoje aiškinomės, koks autobusų grafikas. Vietiniai tvirtino, jog maršrutiniai autobusai tikrai važiuoja. Bet kai klausėme, kada tie autobusai važiuoja, stebėjosi absurdišku klausimu – „kai susirenka žmonės, tada ir važiuoja“. Kelias valandas nesėkmingai tranzavome – niekas nenorėjo vežti trijų „diedų“ su didžiulėmis kuprinėmis. Besitrinant gyvenvietėje prie mūsų su „žiguliu“ privažiavo buretas. „Sveiki, pribaltai“, – labinosi. Stebėjomės – „gal ant nugarų parašyta, iš kur mes“. Buretas juokėsi, jog kad mes ne rusai, išduoda išvaizda, o kad ne amerikonai ar vokiečiai, aišku pagal keliavimo pobūdį. Tie nykiam Sibiro kaime pavakary nesitrins. Paplepėjęs buretas pasiūlė užsirašyti jo telefoną – „jei nepavyks išvažiuoti – skambinkit“. Dar kuris laikas tranzavome, o kai pro mus pravažiavo iš karto du sausakimši keleiviniai autobusai, paskambinome buretui. Jisai netrukus atvažiavo, pakvietė pernakvoti statybininkų vagonėlyje, o kitą dieną „žiguliu“ pažadėjo nuvežti iki Ust Barguzino.

(Bus daugiau)

„Minties" leidykla išleido „Anykštos" žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai". Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio - keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.


Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos - be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)


Knygą "Kryptis-Rytai" galima nusipirkti ir internetu -  http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html

Vidmantas ŠMIGELSKAS
vidmantas.s@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta