Ar savo noru nešiosite veido kaukę?

Dienos anekdotas

Okulisto priimamąjame:
- Sakykite, o kaip jūs iki čia atėjote?

Komentaras

...gal užteks...:„Kai daug kur ir ką rėmė,kai tikrai buvo atsidavęs savo gimtajam miesteliui a.a V.Galvonas-visų mėgiamas,laukiamas,gerbiamas...visųr buvo kviečiamas,o jis visada aukojo(iš savo kišenės),per daug nesismulkino ir išlikdavo orus.Štai šį žmogų REIKIA ĮAMŽINTI JO GIMTAJAME MIESTELYJE! Gal laikas nebekaišioti partijų,nes jos čia visai nereikalingos,o REIKALINGAS SUPRATIMAS,BLAIVUS PROTAS ir LOGIŠKUMAS!Lai anykštėnai drąsiai reiškia savo nuomonę ir nebūna abejingi neišmanėlių susireikšminusių sprendimams!Gal užteks pasyviai stebėti,tylėti,o paskui kažką keiksnoti už netikusius sprendimus?Su didele pagarba lai gerb.a.a.Landsbergienės atminimą įprasmina Vilnius,kur ji daug metų koncertavo,užsiėmė aktyvia veikla ir TEN buvo pripažinta-tai būtų teisingiau"

Skaityti komentarus (4)
Pasirodo mūsų buriatas yra darbų vykdytojas, vadovauja statybininkų brigadai, kuri ant Baikalo kranto stato laikinus pastatus, kuriuose įsikurs būsimos prieplaukos statytojai. Vagonėlyje, į kurį buriatas mus svetingai pakvietė, jau gyveno jis pats ir jo vairuotojas. Vietoj lovų sukalti mediniai gultai.

Išdraskyta tauta

Pasirodo mūsų buriatas yra darbų vykdytojas, vadovauja statybininkų brigadai, kuri ant Baikalo kranto stato laikinus pastatus, kuriuose įsikurs būsimos prieplaukos statytojai. Vagonėlyje, į kurį buriatas mus svetingai pakvietė, jau gyveno jis pats ir jo vairuotojas. Vietoj lovų sukalti mediniai gultai. Pirma mintis pravėrus „buto" duris - geriau jau būtume miegoję palapinėje. Tačiau naktį kilo vėtra, lijo stiprus lietus, todėl džiaugėmės suteiktu stogu.
Mūsų bičiuliu tapęs buriatas Vasilijus, mielai pasakojo apie save ir savo tautos tradicijas. Pasakojimo stilius būdingas pietiečiams, regis, viskas yra hiperbolizuota, todėl pasąmonė verčia taikyti mastelius. Šešiasdešimtmetis Vasilijus sakė vedęs keturis, o dabar planuoja tuoktis penktą sykį, jo sūnaus vestuvėse dalyvavo 500 svečių, yra baigęs du universitetus, pagal savo dvasinį lygį yra beveik šamanas ir tuo pat metu beveik lama.
Internautai mokė - „niekada negerk su buriatais". Mat po alkoholio dozės jie tampa visiškai nevaldomais. Vasilijus šį teiginį patvirtino, pasakodamas, jog kai tik susitinka su savo bičiuliu šamanu, tai būtinai prisigeria ir susimuša. Vis gi surizikavome ir išsitraukiame butelį degtinės. Pirmą stikliuką pasiūlėme Vasilijui, tas mostelėjo ranka vairuotojui, o šis griebė taurelę ir išlėkė iš vagonėlio. Vasilijus paaiškino - auka Dievams, alkoholis būtinai turi būti šliūkštelėtas į Olchono pusę. Vairuotojui Vasilijus gerti neleido, o pats išgėrė tik vieną taurelę, tad atrakcijų nesulaukėme.
Ryte, kai Vasilijaus nebuvo vagonėlyje, į jį atėjo vienas iš statybininkų. Statybininkai, visi buriatai, įsikūrę greta vagonėlio stovinčiame ornitologų namelyje, praėjusią naktį gėrė. Mūsų svečias, kaip ir dera pagirias išgyvenančiam individui, paprašė kelių rublių, o paskui meiliai pažiūrėjo į nebaigtą gerti degtinės butelį. „Na ką? Išgeriam?" - pasiūlė. „Naaa..." - neryžtingai sutikom. Pagiringas buriatas taip pat aukojo Dievams. Tik kukliai - pirštu pakapstė degtinę iš stikliuko, o kas liko nuo Dievų susivertė sau.
Mongolams artima buriatų tauta sovietmečiu surusinta. Vasilijus su savo statybininkais kalbėjo buriatiškai, tačiau daugiau niekur buriatų kalbos negirdėjom. Keliose vietose - autobusuose, kavinėse - mačiau grupes buriatų, kurie tarpusavyje kalbėjosi rusiškai. Praėjusio amžiaus pradžioje buriatai rašė mongoliškais rašmenimis, tačiau Stalinas juos privertė rašyti kirilica. Pagal administracinį suskirstymą yra dvi Buriatijos - Irkutsko srities sudėtyje esanti Ust Ordos autonominė sritis bei Buriatijos autonominė respublika. Prie Buriatijos autonominės respublikos prijungti Sibiro plotai ir BAM-o gyvenvietės, kuriose buriatais net nekvepia. Iš milijono Buriatijos gyventojų tik apie trečdalis yra buriatai, o Ust Ordos autonominėje srityje gyvena apie 80 tūkst. šios tautybės žmonių. Didžioji dalis dabartinės Buriatijos teritorijos - taiga ir kalnynai. Tačiau, pietinėje respublikos dalyje yra ir stepių, kur, pasak Vasilijaus, dar yra išlikę tikrų buriatų klajoklių, gyvenančių jurtose.

„Žigulys" ėjo kaip tankas


Vasilijus pasakojo, jog jo statybininkai uždirba 1600-1700 litų per mėnesį. Statybininkų darbas - valandinis, tad nesvarbu, kiek jie padaro, vis tiek pat gauna.
Mes kėlėmės 8 valandą. Vasilijus jau buvo kažkur išvažiavęs. Statybininkų namelyje - tyla ir ramybė. Pirmasis jų į lauką išlindo gal pusė devynių. O kažkoks judėjimas, susijęs su darbu, prasidėjo apie 10 val., kai grįžo Vasilijus ir ėmė rėkti.
Į Ust Barguziną 100 kilometrų važiavome gal 5 valandas. Tuoj už Turkos baigėsi asfaltas, kelias - panašus kaip Šimonių girios keliukai po miškovežių srauto. Vasilijus po kelių krestelėjimų apšaukė vairuotoją ir pats sėdo į jo vietą. Sėdęs prie vairo svetingasis buriatas tapo nekalbus, tik keikėsi. Panašu, kad toks kelias ir jam buvo siurprizas. Taip besikeikdamas, antrąja pavara, spausdamas greičio pedalą iki dugno, jis mus ir atvežė iki civilizacijos, 8 tūkst. gyventojų turinčio, mūsų supratimu, kurortinio Ust Barguzino.

Kelionės kainos kosminės

Norėdamas sausuma patekti į pusiasalį Svetoj Nos būtinai reikia keliauti per Ust Barguziną. Šis pusiasalis - viena iš labiausiai lankomų Baikalo vietovių, todėl jo „sostinę" įsivaizdavome kaip a-la Nida. Juolab, kad vos 1000 gyventojų turinti Turka paliko neblogą įspūdį. Turkoje neprastos parduotuvės, asfaltuota pagrindinė gatvė, yra maitinimo įstaigų, net viešbutėlį matėme.
Pasirodo, nei geografinė padėtis, nei gyvenvietės dydis nieko nereiškia. Nakvynę už 30 litų žmogui Ust Barguzine randame - apsistojame slidinėjimo centre. Yra tualetas, dušas, tiesa, ne kambaryje.
Kaime, kuris pagal gyventojų skaičių, turėtų būti lyg ir miestas - dvi maitinimo įstaigos: buriatės Pozinė ir „Kafe molodiožnaja" („Jaunimo kavinė"), kurioje visą laiką buvo sanitarinė valanda. Visi Ust Barguzino pastatai vienaukščiai, mat seismiškai aktyvi zona, todėl kaimo ilgis ir plotis po kelis kilometrus. Po kaimą vaikšto karvės, ožkos ir būriai šunų. Beje, šunų būriai bastosi po visas nedideles Sibiro gyvenvietes. Keista, bet jie neskleidžia jokiu garsų, nei tarp savęs santykius aiškinasi, nei žmonėms bando ką nors įrodyti. Kelionės pabaigoje išgirdę lojantį šunį būtume labai nustebę. Gal net šokiruoti, tokio nelaukto poelgio...
Buriatės Pozinėje suvalgėme beprotišką kiekų pozų - garuose virtų milžiniškų koldūnų, kurie valgomi be įrankių.. Pagal buriatų tradicijas jų įdarui turėtų būti naudojama trijų rūšių mėsa - aviena, kiauliena ir veršiena. Šeimininkė, pradžioje suirzus, jog fotografuoju virtuvėje kabantį Žirinovskio portretą, vėliau labai mielai, net įkyriai bendravo. Matyt, suvalgytas kiekis pozų mus jai darė simpatiškais. Pasak buriatės Ust Barguzinas - tremtinių gyvenvietė, tačiau lietuvių ten nėra. Pagrindinė tremtinių masė - žydai. Sprendžiant pagal transporto paslaugų kainas, buriatė sakė tiesą.
Kitą rytą, kai pabandėme iš Ust Barguzino nuvažiuoti 20 kilometrų į pusiasalio gilumą, buvome apakę - be 340-350 litų niekas nesutiko mūsų pavežėti. Paradoksas, jog po patį Ust Burguziną, per duobes ir balas pirmas paprašytas vairuotojas (legalių taksi nematėme), kad ir 10 kilometrų vežiojo už 8 litus. Tiesa, iš Izraelio pas sūnų atostogoms į Ust Barguziną parvažiavęs vyriškis už taksi paslaugą paprašė gerokai daugiau nei kiti vežėjai - 14 litų.
Stovėdami prie kelto, keliančio per Barguzino upę, nesėkmingai tranzavome, kol sunkvežimiuko vairuotojas sutiko mus pavežėti už 160 litų. Įsiprašę į „budelę", nežinojome kad 20 kilometrų važiuosime gal dvi valandas, ir dar kartu su dėžėmis, iš kurių ką tik iškrautas omulis. Kartais visi trys nuo šlykštaus kvapo ir baisaus kratymo atsidurdavome ant apsivėmimo ribos. Bet didvyriškai išlaikėme ir iš būdos išlipome beveik švarūs.

(Bus daugiau)

„Minties" leidykla išleido „Anykštos" žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai". Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio - keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.


Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos - be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)


Knygą "Kryptis-Rytai" galima nusipirkti ir internetu -  http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html

Vidmantas ŠMIGELSKAS
vidmantas.s@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta