Ar jūsų aplinkoje yra sergančių koronavirusu?

Dienos anekdotas

Tarybiniai autobusai yra patys ekologiškai švariausi autobusai pasaulyje. Jie niekad neteršia gamtos - jų išmetimo vamzdis dujas išmeta į saloną.

Komentaras

Olegas rašo:„Kodėl rašoma, kiek žmonių mirė nuo koronaviruso, bet nerašoma, kiek gimė? Jei karantinas padeda, kodėl Narnijoj ir Jugoslavijoj nėra karantino ir neregistruotas nė vienas susirgimas?
Jei kaukės apsaugo, tai kodėl mano pažįstamą vakar partrenkė mašina, nors jis buvo su kauke? (mašinos vairuotojas buvo be kaukės) Dar klausimas: kaip gali per dieną būti 2 tūkstančiai su viršum atvejų, jei Lietuvoje gyvena 1200 žmonių? Kodėl neserga balandžiai, nors jie išvis nenešioja kaukių, būriuojasi grupelėmis ir neplauna nei snapelių, nei sparnų? Mano draugas vakar nuėjo į McDonalds, užsisakė BigMacą, o jam dar pasiūlė teigiamą COVID-19 testą ir pyragėlį. Ar čia normalu? Dar klausimas: kodėl daktarai gydo nuo koronaviruso? Ar jie studijavo koronavirusą? Ar mokykloje lankė? Kodėl?
Na ir paskutinis klausimas: kodėl būtent dabar?"

Skaityti komentarus (3)
2017-10-29

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (VII dalis ) (17)

Elektros kaina - 1 eurocentas

Iš Olchono „mikriuku“ grįžome į Irkutską. Mus pasitinka jau bičiuliu tapęs taksistas, jis mums suradęs ir butą, vėl naujos statybos name, už malonią 1500 rublių (apie 21 eurą, taigi po 7 eurus kiekvienam) kainą. Pro antrajame aukšte esančio buto balkoną matosi tik pirmajame aukšte esančios parduotuvės stogas, tačiau mums šitas pikantiškas vaizdas netrukdo.

Vakare parduotuvėje už kuklius pirkinius sumoku kiek daugiau nei 1000 rublių (keliolika eurų) ir išplečiu akis: „Kodėl tiek daug?“. Jau žiojausi aiškintis su pardavėja, bet Ričardas nuramino: „Už butą, taksi ir maistą kavinėse mokame nenormaliai mažai, todėl stebina, kai kur nors kaina yra normali“.

Skaityti daugiau...
2017-10-22

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (VI dalis) (1)

Karys reklamuoja supermarketą

Chužire veikia tarybinius laikus primenanti parduotuvė. Jos pastatas kiek modernizuotas, bet  interjeras, prekių išdėstymas labai panašus, koks buvo visų mažų kaimų parduotuvėse praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Parduotuvėje yra vietos ir kirviams, ir sąsiuviniams, ir duonai. Kaime yra gausybė ir smulkių verslininkų parduotuvėlių, išdygo ir didžiulis supermarketas. Jis pastatytas už paminklo tėvynės gynėjui - ši kompozicija atrodo linksmai. Tėvynės gynėjas - su maišu ant peties. Kai pirmoje kelionėje jį pamatėme, juokėmės, kad kareivio vaizdavimas su maišu yra provokacija, lyg ir užuomina, jog iš fronto rusai grįždavo ne tuščiomis, bet su maišiukais. Žinoma, skulptūros idėja kita - tėvas su maišiuku išeina į frontą, o antram plane - verkia jo paliekama šeimyna. Dabar, kai už kareivio su maišu stovi supermarketas, atrodo, kad skulptūra - prekybos centro reklama: „Iš mūsų visi išeina su maišais“.

Skaityti daugiau...
2017-10-15

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (V dalis) (2)

„Merso“ lenktynės su  gauja „UAZ“-ų

Kelionė į Olchoną po aštuonerių metų - kaip susitikimas su jaunystės meile. Irkutske ir Listvenkoje matyta kinų masė kėlė nerimą, kad jie užplūdo ir įspūdingąją Baikalo ežero salą, kuri 2009-aisiais buvo beveik laukinė, beveik neurbanizuota. Žodžiu, buvo įtarimų, kad Olchonas dabar jau visai kitoks.

Skaityti daugiau...
2017-10-08

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (IV dalis) (5)

Pakrantėje vietos mažai ir namams, ir žmonėms

Pirmoji mūsų nakvynės ne traukinyje vieta - Listvenkos kurortas prie Baikalo. Tai gal ir ne vienintelė Sibiro gyvenvietė, kuriai akivaizdžiai trūksta žemės, bet tikrai viena iš nedaugelio. Iki Irkutsko hidroelektrinės statybos abipus paežeriu besidriekiančios miestelio gatvės buvo po eilę namų. Tačiau užtvenkus Angaros upę, ant kurios stovi Irkutsko HE, Baikalo vandens lygis pakilo metru ir žemutinė Listvenkos namų eilė buvo apsemta. Namai Listvenkoje lipa vienas ant kito, žmonės taip pat. Vos 1700 gyventojų turintis miestelis, informacinių leidinių duomenimis, vasaromis kasdien sulaukia 5 000 turistų. Į Listvenka turbūt susigrūda visi, kas atvažiuoja iki Irkutsko - nes tai greičiausiai ir paprasčiausiai iš šio didmiesčio pasiekiama Baikalo ežero pakrantė.

Skaityti daugiau...
2017-10-01

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (III dalis) (6)

Gyvenome restorane

Šnekioji bendrakeleivė našlelė mus skatino kuo ilgiau sėdėti traukinio vagone restorane. Buvome skaitę, kad traukinių vagonuose beprotiškai brangu ir žiauriai neskanu. Na nepigu restorane - sriuba 4 eurai, alus - 2, kepsniai - nuo 7-8 eurų. Bet maistas - skanus. Nors gal greičiau reikėtų sakyti - normalus maistas. Manau, kad tiek traukinių, tiek kitų žemės maitinimo įstaigų maistas priklauso nuo konkrečių virėjų. Tad vienas vagonas restoranas gali maitinti padoriai, o kitas neįtikėtinai šlykščiai.

Skaityti daugiau...
2017-09-24

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (II dalis) (13)

Traukiniuose „tipo“ nerūkoma

Iš Maskvos kupė išvažiavome trise. Ketvirtojo keleivio nebuvo ir tai džiugino. Ant staliuko susikrovėme konservus, duoną, „bomžpakius".  Pasirūpinome maistu visoms beveik keturioms mūsų laukiančios kelionės iki Irkutsko paroms. 

Dar namuose atsispaudžiau kelionės grafiką, kuriame nurodyta, kiek kurioje stotyje traukinys stovės. Traukinio grafikas ypač aktualus man, užkietėjusiam rūkaliui. Rusijos traukiniuose uždrausta rūkyti. Labai griežtai uždrausta... Vagonų sienos nukabinėtos užrašais, kad už rūkymą traukinyje - bauda „iki“ 1 500 rublių (per 20 eurų) ir ant traukinio bilieto yra įspėjimas, kad traukiniuose nerūkoma.

Skaityti daugiau...
2017-09-18

Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (I dalis) (16)

Emociškai man kelionė prasideda, kai einu fotografuotis vizai, o baigiasi, kai redakcijoje nuo kabineto sienos nusikabinu žemėlapį. Kol rašau tekstus apie kelionę, nuolat žvilgčioju į tikrą popierinį žemėlapį, regis, jis pačiam padeda nenuklysti nuo visumos konteksto.

Pradedant šiandienos „Anykštos“ numeriu skaitytojus ilgai kankinsiu kelionės po Sibirą dienoraščiais. Žinoma, manau, kad ne kankinsiu, bet džiuginsiu, tačiau dėl įgimti kuklumo naudoju antonimą.

Skaityti daugiau...
2015-05-26

Kaip tampama milijonieriumi (III dalis)

Parodyti pirštą milicininkui

Iš Slonimo ketinau važiuoti į Baltarusijos pietvakariuose esantį Brestą. Atstumas tarp šių miestų tik geras šimtas kilometrų. Tačiau, kai rytą atėjęs į geležinkelio stotį žvilgtelėjau į žemėlapį, supratau, kad tas šimtas kilometrų bus labai ilgas – traukiniu iš Slonimo pradžioje reikia važiuoti į rytus, iki Baranovičių ir tik iš ten, atsidūrus Minsko-Bresto trasoje, keliauti į pietvakarius... Sumečiau, jog net jei ir pavyks Baranovičiuose greitai sulaukti Bresto traukinio, vis tiek visą dieną keliausi. Kol geležinkelio stotyje Rodeno „Mąstytojo“ poza žiūrėjau į žemėlapį iš autobusų stoties išvažiavo vienintelis tos dienos tiesioginis autobusas į Brestą.

Skaityti daugiau...
2015-05-19

Kaip tampama milijonieriumi (II dalis) (1)

Tvarkos pasiekė baudomis

Baltarusija ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių yra tris kartus didesnė nei Lietuva. Taigi, gyventojų tankumas taip pat panašus, kaip Lietuvoje. Tačiau, vizualiai Baltarusija atrodo rečiau apgyvendinta – automobilių eismas nėra intensyvus, pro autobuso ar traukinio langą retai pamatysi kaimą. Keliai nėra labai blogi, net spėčiau, kad geresni nei Latvijoje.

Skaityti daugiau...
2015-05-12

Kaip tampama milijonieriumi (I dalis) (1)

Beveik keturias dienas buvau milijonieriumi. Galėjau milijonieriumi likti net ir visiems laikams. Tačiau pagalvojau, kad kam man tie baltarusiški rubliai...Iš trumpos mano kelionės po Baltarusiją vienas stipriausių įspūdžių liko pinigai. Gardine išsikeitęs šimtą eurų, gavau pusantro milijono baltarusiškų rublių ir, kol juos išleidau, džiuginau kasininkes. Pirkdamas laikraštį paduodi pardavėjai pluoštą pinigų - ji ką nori tą išsirenka, mat, jei pats skaičiuosi, tai laikraštis pasens.

Skaityti daugiau...