Viskas pas mus būtų gerai, jeigu ne žmogiškasis faktorius. Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis nėra anykštėnas, o tai ir trūkumas, ir privalumas. Vadybiniu požiūriu, žmogus iš šalies gali būti daug naudingesnis nei šimtą metų toje pačioje baloje su rinkėjais mirkęs politikas. Kitas supratimas, nauji vėjai... Tuo tarpu visus tujinantis, vardais statybų rangovus ir seniūnijų kapinių sargus vadinantis anykštėnas būtinai bus susisaistęs artimais ryšiais su puse rajono: ką bausi ir reformuosi, kai visi savi. 

Iš kolegų sužinojęs, kad Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis ruošiasi labai gražiai sutvarkyti „Laimės žiburį“ - ne juokais išsigandau. Man į vieną susivėlė dvi neigiamos patirtys ir dvi dienas regėjau vaizdinį: visiškai „impizavą“ (nuo žodžio Piza) „Laimės žiburį“ bei erozijos išgraužto kalno šlaitais besivoliojančius kaulus.

Nepavyko „Anykštai“ išsiaiškinti, kokius multikus valdžia rodys per perkamą televizorių. Neatskleidė gražiuoju valdininkai 20-30 tūkst. eurų kainuosiančio televizoriaus koncepcijos. „Nupirksim, sumontuosim, programą suderinsim - tada ir pamatysit.“ - panašiai taip žurnalistui, pasidomėjusiam, kam mūsų miestui reikalingas kelių kvadratinių metrų dydžio ekranas, atkirto valdžia.
Patikėkit, man, cinikui, socialinėje-geografinėje erdvėje rūpi labai nedaug dalykų. Skauda gal tik dėl pradėto darkyti Šeimyniškėlių piliakalnio. Kartais pasijuntu asmeniškai įskaudintas dėl kokio nors pažeminto ir iš darbo išvyto žmogaus. Dėl miesto ir rajono naikinimo - jokių asmeniškumų. Tai tik verslas. Kitaip tariant nuoskaudos iš išskaičiavimo. Kuo mažiau rajone gyventojų - tuo mažesnės „Anykštos“ pajamos iš prenumeratos ir reklamos.

Turiu žiauriai nepopuliarią idėją - Anykščių rajono tarybos nariams pradėti mokėti normalias išmokas. Bent po 500 eurų į rankas kiekvieną mėnesį. Sumečiau, kad ketverių metų kadencija, įskaitant mokesčius, mums kainuos bent milijoną eurų. Nemaži pinigai. Gaila. Tačiau nematau kitų išeičių.

Sprendimą dėl išmokų sau patiems turėtų priimti šios kadencijos rajono Taryba. Tokiu būdu būtų paskatinti nauji, potencialūs kandidatai dalyvauti 2019-ųjų rinkimuose. Nors ir kuklios, bet vis tiek algelės, būtų ne tik motyvacija žmonėms dalyvauti politikoje, bet ir apsauga nuo grėsmių.

Nepriklausomybės dienos išvakarėse, kovo 10-ąją, dienraštyje ,,Respublika“ radau savo pavardę tarp ,,įtariamų KGB bendradarbių“. Dabar visiems sutiktiems giriuosiu, kad esu kėgėbistas. Dabar net ir man pačiam aišku, ko nuolat važiuoju į Rusiją ir kas finansuoja mano knygų leidybą. 

2018-ieji bus geri, įdomūs. Mat 2019-ųjų pavasarį - savivaldos rinkimai. Ateinančių metų rudenį paaiškės, kas gi tas mūsų meras Kęstutis Tubis – „valstietis“ jis ar vis dėlto nepartinis. Sužinosime, ką į savo atskirus visuomeninių komitetų sąrašus kviečiasi Alvydas Gervinskas, Arūnas Liogė, Alfrydas Savickas. Gal ir ne visos kortos po metų jau bus paguldytos ant stalo, tačiau viena aišku - identifikuotų priešų tada bus gerokai daugiau, nei yra dabar.

Kažkokia proga kažkoks Atas iš kažkokio Diuma romano pasakė: „Kaip Atui - tai per daug, kaip grafui De la Ferui - per mažai.“ Regis, jau ne pirmą kartą kartoju šitą frazę ir ją vis prisimenu, kai Anykščiuose kažkas apdovanojamas.Anykštėnai mėgsta pagerbti žmones - literatūrinė Antano Baranausko premija, kultūrinė Teresės Mikeliūnaitės premija, „Verslo žiburiai“, Anykščių garbės piliečio titulas. Po kiekvieno apdovanojimo kartais garsiau, kartais tyliau nuvilnija pasipiktinimas – „vėl ne tam, kas verčiausias, davė.“ O kas verčiausias? Verčiausių neišrinksi, vieningos nuomonės niekad nebus, nes nėra kriterijų. 

Kuo neturtingesnė valstybė, tuo geresnis maistas. Šitai lengvai paaiškinama, juk negali mėtyti produktų, kai jų stinga. Turi kiekvieną bulvę ir šonkaulį paglostyti prieš kepdamas...

Rūtos Vanagaitės skandalas - iliustracija, jog mes visomis prasmėmis esame vargšai. Mums mirtinai trūksta didvyrių, trūksta ir išdavikų. Turtingi esame tik problemomis, kurių nežinome, kaip išspręsti, todėl jų ir nesprendžiame. Todėl riejamės kaip šunys dėl Vanago ir Vanagaitės lyg vienai pusei įrodžius savo teisumą kas nors mūsų gyvenime pasikeis.

Man greit penkiasdešimt. Šio amžiaus žmogui dera būti susiformavusiam. Galvojau, kad toks ir esu. Aš molėtiškis, jei dar tiksliau - balninkietis, Anykščiuose jaučiausi svetimas. Juokingas man buvo Jūsų susireikšminęs kaimas, kurį patys vadinate miestu.

Jaučiu pareigą parašyti nekrologą liberalams. Nuo vaikystės šitą būsimą lavoną pažinojau, mačiau kaip jis augo, kaip mokėsi ir tobulėjo. Deja, labai dažnai liberalai varė „į kairę“, susidėdavo su blogomis kompanijomis, pasiduodavo stipresniųjų įtakai. Matyt, dėl to jie pačiame jėgų žydėjime ir apleido šią politinių ašarų pakalnę.