Ar skaitote knygas?

Dienos anekdotas

- Tėti, kuo skiriasi moteris nuo vyro? - klausia sūnelis tėčio.
- Na, matai, sūneli, tavo mamos batų dydis 36, o mano - 45. Štai tarp kojų ir yra tas skirtumas.

Komentaras

Tikras vyras:„Tikrai vyriškai ir garbingai elgiasi gerbiamas Antanas Baura, kad nesivelia į intrigas ir palaiko Seimo pirmininką. Mūsų šeimai teko dalyvauti tokiame gtražiame renginyje- Vaižgantinėse. Mes patys su gerbiamu Pranckiečiu bendravome, bendravo ir kiti. Koks nuoširdus, draugiškas žmogus. Gali drąsiai prie jo prieiti, pakalbėti, nusifotografuoti. Ar dar yra kitas šalies aukštas pareigūnas, kuris būtų taip arti liaudies, arti paprastų žmonių? Gerbiam Seimo pirmininką, gerbiam ir jį palaikančius parlamentarus."

Skaityti komentarus (2)
Mokytoja Aldona Daugilytė.

 

Mokykla tarybinėje visuomenėje užėmė ypatingą vietą – tai buvo „kalvė“, iš kurios turėjo išeiti jau paruoštas gyvenimui tarybinis pilietis, perėjęs spaliukų, pionierių ir komjaunuolių organizacijas, pasikaustęs moksliškai, ateistiškai ir t.t.  Daugiau kaip 40 metų Anykščių rajono mokyklose pradinių klasių mokytoja dirbusi, atėjus nepriklausomybei katalikiškoms klasėms ėmusi vadovauti buvusi Anykščių rajono tarybos narė Aldona Daugilytė prisimena gniuždančią tarybinės mokyklos atmosferą, kai tiek mokytojų, tiek mokinių asmenybės buvo tiesiog niveliuojamos, siekiama suformuoti pilką ir paklusnią masę. 

 -Daug metų dirbote mokytoja, kokie ryškiausi pedagoginės veiklos prisiminimai užsifiksavo Jūsų atmintyje?

-Pirmiausia, ką galėčiau prisiminti, kad man sudėtinga buvo prisitaikyti prie esamos tvarkos. Sistema prievartaudavo tiek mokytojus, tiek ir mokinius. Mokykloje turėjom vieną sakyti, kitą galvoti, o trečia daryti. Prievarta buvo skiriamasis santvarkos bruožas. Buvo išties baisu taip gyventi ir dirbti.

Mokiniai tai jausdavo ir mėgindavo išsisakyti. Sakykim, artėjant kokioms nors religinėms šventėms koks nors vaikas paklausdavo: „Tamsta mokytoja, ką daryti, nes močiutė verčia eiti į bažnyčią, o pionierius to negali daryti“. Viešai tokiam vaikui taurėdavau atsakyti: „Taip, pionierius taip negali daryti“, o vaikui tyliai pasakydavau: „O močiutės reikia klausyti“.

- Buvo daug gerų mokytojų, kurie su mokiniais vienaip ar kitaip kankinosi kalbėdami nutylėjimais, negalėdami kelti daugybės klausimų, vienaip ar kitaip pasiduodami ideologiniam diktatui. Kitaip sakant, gudrauti ir gintis nuo sistemos reikėjo išmokti?

- Žinoma, spaudimas buvo baisus. Sakykim, versdavo pasakyti, kurie vaikai lanko bažnyčią, sakydavau ir taip ir kitaip, tada rėždavo: „Nesakysi, nueisim į klasę ir patys išsiklausim“.

Nors kartą savo gyvenime dirbdama pedagoginį darbą patyriau tikrą džiaugsmą, kai atėjus nepriklausomybei ėmiau dirbti su katalikiškomis klasėmis. Kaip nuostabu, kai mokytojas, mokiniai ir šeimos mąsto vienodai, siekia to paties.

- Kaip manote, koks buvo tarybinės mokyklos pagrindas, ko siekė tarybinė santvarka, ugdydama savo jaunuosius piliečius?

- Siekė visiškai asmenybių suniveliavimo. Turėjo būti ne asmenybės, o pilka masė.Tai mane labai spaudė. Asmenybių neturėjo likti, jokio asmeninio apsisprendimo – visi einam, visi plojam, visi vienodai galvojam. Tas „visi“ lydėjo visą darbo laiką.

Kažkuriuo metu aš ėmiau gintis, nes man tai buvo nepriimtina. Sakydavau: „Na, gal jūs visi ir kilę iš beždžionės, bet aš tai tikrai ne.“ Štai taip mes sudėtingai gyvenome. Žinoma, vaikus mylėjau, buvo labai gerų patirčių. Nesvarbu, kur dirbau, bet ir dabar buvę mokiniai su manimi sveikinasi, kalbasi, nori bendrauti.

- Sovietinė mokykla turėjo daug gerų mokytojų, daug gerų atskirų dalykų specialistų. Tai nebuvo menko lygio mokykla, bet ji stengėsi ir jos paskirtis buvo palenkti jaunimą sovietų sistemai. O kaip į muštrą ir tarybinio gyvenimo supratimo brukimą reagavo patys vaikai, ar jie jautė falšą ir netikrumą?

-Daugelis dalykų priklausė nuo šeimos. Buvo vaikų iš šeimų, kurios turėjo tvirtas moralines nuostatas, jų propaganda ne taip veikdavo, o dalis vaikų buvo iš šeimų, kurios siekė gyventi lengviau, prisitaikyti, dažnai kilnodavosi gyventi iš vienos vietos į kitą. Vaikų požiūris labai priklausė nuo šeimos.

-Vaikai mokykloje turėdavo tapti ir spaliukais, ir pionieriais...

- Taip, ir aš buvau įrašyta į pionierius. Aš – kaimo vaikas, mėgau laisvę, anksti tapau savarankiška, kai žuvo tėvelis.  Pamenu, buvo pirma rikiuotė, sveikinant reikėjo pridėti ranką prie galvos. Prieš pakeldama ranką vis tiek persižegnojau ir nusigandau, kas bus jeigu vadovė pamatys? Bet aš buvau pratusi mąstyti savarankiškai.

-Ką pasakytumėte tiems, kurie sako, kad anksčiau buvo geriau, mokyklos geriau paruošdavo, mokytojai buvo geresni?

- Ir anksčiau, ir dabar buvo visokių dalykų. Ir tada buvo mokytojų, kurie pastebėdavo ir ugdydavo asmenybes. Manau, didžiausia tragedija, kai mokytojas į mokyklą dirbti ateina ne iš pašaukimo, o dėl to, kad gal kitur neįstojo, taip susiklostė aplinkybės ir t.t. Žmogus, kuris ir tada, ir dabar į mokyklą ateina tik užsidirbti atlyginimo, mano požiūriu, yra tragedija.  

-Ačiū už pokalbį.

Linas BITVINSKAS
linas.b@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta