Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Miela mažytė mergytė atstryksi į gyvūnėlių parduotuvę ir mielu balseliu klausia:
– Atšiplašau, al tulite mažų tliušiukų?
Išsišiepęs pardavėjas priklaupia ant vieno kelio:
– Oi kokia tu miela melgytė! Gal nolėtum mažo balto tliušiuko? O gal tau patiktų tas mažiukas juodaš pūkuotaš tliušiukaš? Al gal va taš ludaš mielaš tliušiukaš?
Mergytė pasiremia į kelius, palinksta arčiau pardavėjo ir ramiai atsako:
– Aš tiklai manau, kad mano pitonui višiškai nušišpjaut…

Komentaras

Juozas:„Tegul nesupyksta koleges, tačiau Savivaldybės teisės skyriui reikia kelti kvalifikaciją. Klaidos po klaidų!. E. Pajarsko atleidimas iš pareigų itin nekvalifikuotas, abejotino skaidrumo vykdomi priėmimai į Valstybės tarnybą, dabar -informacijos skleidimo konkursas... Savivaldybė, matyt, labai trokšta pasibylinėti teisme. Vienam rajono tarybos nariui primygtinai siūliau, kad rajono taryboje keltų klausimą dėl žalos išieškojimo iš kaltų asmenų dėl neteisėto seniūno Eugenijaus Pajarsko atleidimo. Už kitų klaidas neturi mokėti visi anykštėnai. Klaidos, pavadinčiau, žiaurios!"

Komentuoti

Čikagoje gimusį pedagogą, aukšto rango Anykščių rajono vadovą, jam vadovavusį tris penkmečius iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir 1989 metais išėjusį į pensiją, Lietuvos nusipelniusį kultūros ir švietimo darbuotoją Albertą Budavičių lydi prisiminimai, pasvarstymai apie prabėgusias gyvenimo dienas, dabartinius Anykščius. Gimęs Amerikoje, dar vaikas su tėvais grįžęs į Lietuvą ir su jį persekiojusiu Čikagos šešėliu sugebėjo padaryti karjerą ir sovietiniais  metais nuveikti nemažai gerų darbų rajonui. „Gyvenau penkiose santvarkose, patyriau dešimt piniginių reformų, kurių, deja, nė viena nebuvo naudinga žmonėms“, - pastebėjo A. Budavičius, neslėpdamas, kad gyvenime buvo visko...

 

Su R. Budavičiuimi susitikome kukliame jo butuke, daugiaaukštyje, kurį anykštėnai pravardžiuoja „Kremliumi“. „Žinai, kodėl? Paskysiu istorijėlę, kurią ne vienam anykštėnui jau pasakojau. Taigi, mano kaimynė TSRS liaudies mokytoja. Kai jai tas vardas buvo suteiktas, ta proga leidimą tokio namo statybai kaip dovaną gavome iš Plano komiteto“, - šypsojosi A. Budavičius.

„Gimiau Čikagoje 1929 – ųjų sausio mėnesį, tačiau su tėvais 1933 – aisiais grįžome į Lietuvą, - sakė A. Budavičius, pastebėjęs, kad iš vaikystės kartais ataidi Čikagos tramvajų skambučiai, o iš tos kelionės per vandenyną kartais atmintyje šmėsteli vaikų žaidimų kambario vaizdai. – Mano motina gryna amerikietė, o tėtis perėmęs mano senelio ūkį Pašiliuose Amerikoje gyveno nuo penkerių. Tėvai turėjo 15 hektarų žemės, atidarė karšyklą, susitvarkė sodybą. Galite įsivaizduoti, koks šokas jiems buvo, kai 1940 – aisiais atėjo rusai! Keturias klases baigiau Žudžgalio (Anykščių raj.) pradinėje mokykloje, ir, galima sakyti, nuo penktos klasės tapau savarankiškas, nes mokiausi Panevėžyje. Karą tėvai pergyveno, sakyčiau, laimingai, staigi tėvo mirtis 1944 – aisiais su karu ir pokariu nesusijusi. Man 1948 – aisiais pavyko baigti Panevėžio mokytojų seminariją ir tapti mokytoju. Kur kam gyventi ir dirbti, tuomet spręsdavo valdžia, dažniausia partinė, tad atsidūriau Dūkšte, dirbau valsčiaus Liaudies švietimo skyriaus vedėju“.

Tuometinei valdžiai ypač kliuvo A. Budavičiaus amerikietiška kilmė, pašnekovas neslepia, kad dėl savęs ir šeimos likimo susiklosčius aplinkybėms pats pasiprašė į komjaunimą. „Sunkiai priėmė, vis važiavo į kaimą pas motiną, kažką tikrino, o jai tie tikrinimai žiauriai įgriso, nes po jų vis kas nors iš vertingesnių daiktų dingdavo, -  šypsojosi A. Budavičius. Čikagos šešėlis jį lydėjo iki 1961 – ųjų, nors pats „dūšioj“ ta kilme didžiavosi, tačiau ryšių su Amerikoje pasilikusiais  giminaičiais neieškojo, santykiai nutrūko visiems laikams. Kai jį tvirtino Liaudies švietimo skyriaus vedėju, metus laiko tikrino jo dokumentus, armijoje neleido stoti į partiją, o po armijos pasą gavo tik „per Maskvą“.

Beje, tarnauti sovietinėje kariuomenėje Pabradėje nebuvę sunku, tik maistas prastas, mat pakliuvo į tą garsiąją Lietuviškąją 16 - ąją diviziją.

Po armijos A.Budavičius grįžo į Zarasų kraštą,dirbo mokyklų direktoriumi Liaudie švietimo skyriaus vedėju, Zarasų rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, paragavęs partinių mokslų Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) aukštojoje partinėje mokykloje, kelis metus krimto LKP Zarasų rajono komiteto antrojo sekretoriaus duoną, tačiau šis darbas nebuvęs prie širdies. „Mane visuomet traukė ūkinė veikla, kur gali matyti savo veiklos rezultatus, -  pastebėjo pašnekovas.

1975 – ųjų pavasarį A. Budavičius buvo paskirtas Anykščių rajono vykdomojo komiteto pirmininku ir šiose pareigose dirbo iki 1989 – ųjų, iki atgimimo. „Mane išsikvietė į Kompartijos centro komitetą ir pasiūlė rinktis Anykščius, Molėtus ar Palangą. Mus traukė lietuviškas Anykščių kraštas, nes Zarasuose gyveno nemažai rusakalbių. Juolab, kad ir Amžiną atilsį žmonai, tuo metu Zarasuose dirbusiai mokyklos direktore Anykščiuose buvo pasiūlyta tokia pat vieta, - prisiminė A. Budavičius, beje, pastebėjęs, kad ir anykštėnus nustebinusi jo gimimo vieta. – Anykščiuose kažkaip greitai pritapome, čia laukė begalės darbų, o patirtis, kaip reikia bendrauti su tuometine aukščiausia valdžia, jau buvo. Daug rajonui aktualių problemų spręsdavosi medžioklėse, tad ir aš net medžiotoju buvau tapęs, nors per tas medžiokles neprisimenu, kad bent kokį žvėrį būčiau nušovęs, o kai laikai pasikeitė, šautuvą pardaviau nedvejodamas.“ - šypsojosi pašnekovas.

A. Budavičius didžiavosi draugyste, kuri tęsėsi ir išėjus į užtarnautą poilsį su iš Anykščių krašto kilusiais Melioracijos ministru Jonu Velička, Statybos reikalų komiteto pirmininku Antanu Aksomitu ir Plano komiteto pirmininku Henriku Jackevičiumi. Pasak A. Budavičiaus, augę Anykščių krašte jie gimtinės nepamiršo. Jų dėka Anykščiuose buvo pastatytas Pušyno mikrorajonas, užtvanka ant Šventosios upės, išsaugotas siaurasis geležinkelis. Buvo numatyta sutvarkyti Anykštos žemupį, kur ji įteka į Šventąją... Jo pastangos ryškios Ažupiečiuose pastatyti profesinio mokymo mokyklą ir pirmąjį tokį Lietuvoje plaukimo baseiną. Į darbą Anykščių kraštui jis įtraukdavo ir kitus iš rajono kilusius žmones.

Pasirodo, būta darbų, kurių nespėta padaryti. Tai ir senamiestyje numatyti statyti Anykščių rajono vykdomojo komiteto rūmai, ir geležinkelis... Vienok, A. Budavičius džiaugiasi, kad jis visada buvęs prieš vienkiemių naikinimą, kartais už tai net barti gaudavęs. Šiaip jau Komunistų partijos Anykščių rajono pirmasis sekretorius jam dirbti netrukdęs, labiau užsipuldavo kitus vadovus. Darbe jis rėmęsis su juo dirbančiais žmonėmis, tarp jų – Juozu Ratautu, Rimu Venclova ir kitais.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, palikęs rajono vadovo postą, A. Budavičius neliūdėjo, neužsisklendė, rado sau mielų veiklų. Vienu metu buvo jį savo vadovu išsirinko Anykščių ekskursijų biuro kolektyvas, tad į Anykščius pirmasis pradėjo kvieti turistus iš užsienio. Puikiai jautėsi ir vasarą saugodamas dviračius Anykščių poilsio namų aikštelėje.

„Prieš du metus padariau didelę klaidą - atsisveikinau su bitėmis, o apsieiti su jomis dar tėvas išmokė“, - atsiduso buvęs ilgametis Anykščių rajono bitininkų draugijos pirmininkas A. Budavičius, beje, prieš tai pavaišinęs arbata su medumi.  

Jonas JUNEVIČIUS
jonas.j@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Tikras

    Nuoroda

    Tikras senobinis inteligentas, didis eruditas.Dabar tokiu sunku surasti, vienas kitas vilnietis, padirbes aukstose pareigose uzsieny. Sveikatos siam zmogui!

    Prieš metus
  • Kaimyne

    Nuoroda

    Labai talentingas, isilavines, geras, nuosirdus,protingas, inteligentiskas zmogus

    Prieš metus
  • Nekuklus klausimas

    Nuoroda

    O bent jau valstybinę pensiją šiam žmogui skyrė? Ar tiktai su 300 eurų tenka "klestėti"?

    Prieš metus
  • kažin kodėl garbindami aukštą erudiciją ir mėgdami inteligentus sugebėjote taip nugyventi Anykščius - juk visai nesenai buvote vienoje gretoje su Druskininkais ?

    Prieš metus
  • nepatenkintiems...

    Nuoroda

    Mužikai aukštos erudicijos ir inteligentų labai nemėgsta...nes patys(mužikai)nieko gero nesukūrė,tad koneveikia už save labiau išprususius,išsilavinusius ir aukštos vidinės kultūros asmenis

    Prieš metus
  • reikia

    Nuoroda

    tokius žmones gerbti

    Prieš metus
  • pavaldine

    Nuoroda

    Tai buvo aukstos kulturos zmogus,valdininkas.Siais laikais tokiu kabinetuose nera.

    Prieš metus
  • Gal geriau papasakok, kaip iš troškūniečių 1978 - 1979 metais buvo atimta žemė, kuri buvo atiduota K.Štaro ir Aukštakalnio kolūkiams... Troškūnų miestelio gyventojai buvo paprasčiausiai išbuožinti...

    Prieš metus
  • Romualdas

    Nuoroda

    Laikai tokie buvo. Žmogus darė, ką galėjo.

    Prieš metus
Įkelti daugiau