Ką manote apie Agnės Širinskienės "paskolinimą" "tvarkiečiams"?

Dienos anekdotas

Sunku patamsyje ieškoti kojinių, jeigu jos bekvapės.

Komentaras

Vladas:„Anykščiuose nebeįmanoma praeit per bomžus. Atrodo, kad jie iš visų pakampių lenda. Miesto sode pilna visokių valkatų. Aplink parduotuves turi išskirtinai saugotis. Dabar jau pradėjo į įstaigas lįst. Tikrai nerenku žodžių juos vadindamas. Man toks gyvenimo būdas yra nesuprantamas ir nepriimtinas. Ir nereikia čia kaltint valdžios, visuomenės, kad žmonės taip ,,nusivažiuoja". Bet aplinkiniams labai nemalonu, negražu, tiesiog šlykštu."

Skaityti komentarus (4)
Kovo 11-osios Akto signatarė, buvusi Anykščių A. Vienuolio progimnazijos direktorė Irena Andrukaitienė apie jau laisvoje Lietuvoje gimusius žmones sako: „Laisvė nebėra siekiamybė. Dabar lieka kita pareiga – saugoti laisvę...“

Kovo 11-osios Akto signatarė Irena ANDRUKAITIENĖ teigia, kad gerovę valstybėje kuria ne kalnas „prikeptų“ biurokratų ar keli aukštos „prabos“ valstybininkai, o kiekvienas pilietis: „Mūsų, kaip piliečių, pasirinkimas – rūpi mums šalies ir mūsų pačių likimas ar visas savo konstitucines galias savanoriškai perleidžiame valdžioms, o patys tyliai tūnome jų šešėlyje nuo vienų rinkimų iki kitų...“
Signatarę kalbino žurnalistė Daiva GOŠTAUTAITĖ.

- Tam tikrose žiniasklaidos priemonėse vis dažniau tenka girdėti kalbant apie tai, ką trumpai galima pavadint „mus puola rusai“. Kaip manote, ar ši baimė pagrįsta? Ar tikrai turime būti budrūs, turėdami tokią galingą kaimynę?
- Žinoma, kad turime būti budrūs. Kol kas, deja, nėra pasaulinio susitarimo, kurio visi laikytųsi - gyventi taikioje kaimynystėje. Gal ateityje ir įmanoma. Dabar tai skamba kaip utopija, nes niekaip iš pasaulio žemėlapio nenyksta „karšti taškai“ – vietos, kuriose vyksta agresijos aktai. Viskas čia pat, netoli mūsų. Dar neužmiršome Rusijos karo veiksmų Sakartvele (Gruzijoje), karas iki šiol tebevyksta Ukrainoje: Donbasas, Krymas, Kerčė.
Iš istorijos turime mokytis. 1918 m. kuriantis Lietuvos valstybei pirmasis Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras savo pirmojoje oficialioje kalboje yra pasakęs, kad Lietuva su niekuo nesiruošia kariauti, o artimieji ar tolimesnieji kaimynai – vokiečiai, lenkai, rusai, latviai, ukrainiečiai – neturi pagrindo Lietuvos pulti, tai sienų apsaugai daug jėgų ir pastangų nereikės. Istorija parodė, kad jis klydo. Lenkija 1920 m. okupuoja Vilniaus kraštą, Vokietija 1939 m. atplėšia Klaipėdos kraštą, puikiai žinome, kas šeimininkavo Lietuvoje po II pasaulinio karo iki 1990 m.
Mes dabar esame santykinai saugūs. Saugumo garantijas teikia Lietuvos buvimas NATO nare. Bet jeigu šiandien Vilniaus gatvėse nevažinėja sovietų tankai, kaip buvo tą atmintiną 1991 m. sausį, tai dar nereiškia, kad gyvename stabilios taikos sąlygomis.
Vyksta hibridinis karas. Agresiją vykdyti galima ir kitokiomis formomis: teroro aktais, sėjančiais baimę, paniką, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities – kur ir kada laukti naujos atakos; nuolat vykstančiu lyg ir nematomu, daugelio net neatpažįstamu, bet nė kiek ne mažiau pavojingu informaciniu karu, kurio tikslas –  paveikti mūsų mąstymą, sujaukti mintis, atbukinti protus.
Todėl ir turime būti budrūs. Ne tik ginklu ginama šalis. Daug kas priklauso nuo mūsų visų. Nuo mūsų pilietinės savisaugos jausmo.

 


- Vienas iš valstybės išlikimo garantų – kalba. Į lietuvių kalbą brukami kitų kalbų žodžiai, tiesioginiai vertiniai šiukšlina kalbą. Kaip manote, ar po 50 metų liksime tauta, kalbančia angliškai, prancūziškai, o gal jau pajusime ir kinų kalbos invaziją?
- Nepriklausomoje Lietuvoje kalbai saugoti, puoselėti ir tirti sukurta visa įstatyminė ir institucinė bazė. Turime Valstybinės kalbos įstatymą, 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba įsteigė Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, kuriai pavesta spręsti kalbos politikos klausimus, tais pačiais metais įkurta Valstybinė kalbos inspekcija, kuri kontroliuoja, kaip laikomasi valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijose, visose įstaigose, organizacijose, dirba solidi mokslinė institucija – Lietuvių kalbos institutas.
Bet institucijų veiklos nepakanka. Reikia mūsų visų pastangų. Kas lietuviui yra kalba šiandien – vertybė, mūsų identiteto dalis, valstybės, o tuo pačiu ir laisvės ženklas ar tik vargana kelių šimtų žodžių ir primityvios struktūros buitinio susikalbėjimo priemonė? Viskas priklauso nuo to, kiek mes identifikuojamės su savo gimtąja kalba. Šiandien ryškėja liūdna tendencija – mūsų kalba tolydžio skursta, o skurdiname ją patys.
Apmaudu, kad, nepaisant visų kalbos sargų pastangų, kalbos susinimas vyksta ir viešojoje erdvėje – apgailėtina puskalbė jau atėjo į televizijos laidas, atsainus požiūris į kalbą, į jos kultūrą persikelia net į literatūrą – pakanka pavartyti ne vieną pastaraisiais metais išleistą (ir net premija apdovanotą) poezijos ar prozos knygą.
Net kai kurie jaunosios kartos kalbininkai mano, kad kalbos tvarkymas, jos gryninimas yra pertekliniai veiksmai, kad tai panašu į policinę priežiūrą, kad tai varžo asmens, jo saviraiškos kalbinę laisvę, kad kalba ir pati žino, kur link jai sukti. Yra tam pritariančių. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis mano, kad „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“ galėtų būti ne privalomas, o tik rekomendacinio pobūdžio. Tokiu atveju kelias visoms kalbos šiukšlėms būtų atviras. Nereikėtų ir tų 50 metų – rezultatas išryškėtų greitai.

-Vos keli metai, kai nebedirbate mokykloje. Mokėte jaunus žmones tada, kai Lietuva dar buvo okupuota, matėte ir tuos, kurie jau gimė laisvoje šalyje. Ar jų supratimas apie laisvę, Tėvynę, kovą už laisvę buvo panašus, ar laisvoje šalyje užaugęs žmogus jau turi kitokias vertybes?
- Laisvė yra viena iš amžinųjų vertybių. Ji nepavaldi laikui. Ji yra tvari. Ji nedingsta, neišnyksta net ir tuomet, kai prarandama – užgniaužiama priešiškų, nepalankių jėgų. Per nelaisvės metus – šimtmečius ar dešimtmečius – tautos kolektyvinėje pasąmonėje išlieka gyvas laisvės provaizdis. Jos ilgesys neapleidžia žmogaus – tai stipriau įsisiūbuodamas, tai prislopdamas, bet anksčiau ar vėliau laisvės siekis prasiveržia galinga, nesustabdoma jėga. Pakanka prisiminti Sąjūdžio laikus – daugybė jaunų žmonių buvo jo pirmosiose gretose...
Laisvoje šalyje gimęs ir užaugęs žmogus laisvę suvokia jau kaip duotybę. Laisvė nebėra siekiamybė. Dabar lieka kita pareiga – saugoti laisvę. Kiek bus ją saugančių? Tiek, kiek bus suvokiančių, kas laukia ją praradus.
Pirmiausia šis suvokimas ugdomas šeimoje. Jį palaikyti padeda tautos istorinis pasakojimas, perduodamas iš kartos į kartą visais – ir laisvės, ir nelaisvės – laikais.

- Kokias vertybes Jums perdavė tėvai? Ar namie kalbėdavo apie laisvę, pagarbą žmogui, meilę Tėvynei? Ar ir savo dukras auginote patriotėmis?
- Mano manymu, patriotizmas, pareiga Tėvynei yra ne kalbėjimas, o gyvenimo būdas. Asmens, šeimos, visuomenės. Vaikai mokosi žiūrėdami į mus, suaugusius, kaip ir mes kažkada mokėmės iš savo tėvų. Tikiuosi, kad ir mano dukros galėtų pasakyti tą patį, ką aš – apie savuosius.
Tėvai man buvo autoritetas ir pirmieji gyvenimo mokytojai. Mokė jie paprastai – savo pavyzdžiu. Aš iš jų perėmiau pagarbą darbui ir teisingam žmogui. Jie mane išmokė atkaklumo ir kantrybės siekiant tikslo. Svarbiausia – parodė, kad gyvenime privalau turėti tvirtą stuburą, nesilankstyti jokiems valdžios ponams ir būti už tiesą.
Toks buvo kelias – be patriotinių frazių – atvedęs į Sąjūdį, o po to ir į Laisvę.

- Praėjo beveik trisdešimt metų, kai gyvename laisvoje šalyje. Ar už tokią Lietuvą kovojote?
- Kova už Lietuvą ir dabar tęsiasi. Valstybės tapsmas yra nesibaigiantis procesas. Kokia linkme jis vyksta, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Mes dažniau dėl neišsipildžiusių vilčių ir lūkesčių esame linkę kaltinti valdžią. Aišku, kiekviena valdžia daro klaidų. Neklystančių nėra. Bet ar tik ji kalta?
O mes patys? Ką padarėme mes, matydami, mūsų manymu, neteisingus valdžios sprendimus? Tik piktinamės ir stebimės – kas tą valdžią tokią ir išrinko.
Konstitucijoje pasakyta, kad valstybę kuria tauta, t.y. mes visi. Mūsų pareiga – civilizuotais būdais kontroliuoti visas valdžias, jų vidaus ir užsienio politikos žingsnius bei reaguoti, kai vyksta kažkas ne taip. Ar visada pasinaudojame šia teise?
Pastaruoju metu politinį šurmulį pasaulyje sukėlė Jungtinių Tautų Organizacijos „Pasaulinė saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutartis“, kuria siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas tarptautinei migracijai su atitinkamais šalių įsipareigojimais, kurie reikštų dalies suvereniteto atsisakymą. Sutarties pasirašymas numatytas netrukus, gruodžio10 d. Maroke.
Sutarčiai nepritaria ir pasirašyti atsisako JAV, Austrija (šiuo metu pirmininkaujanti Europos Sąjungos Tarybai), Estija, Australija, Vengrija, Lenkija, Izraelis, Šveicarija ir kitos šalys.
Mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius viešai pareiškė, kad palaiko šią sutartį, nors ji nesvarstyta nei visuomenėje, nei Seime.
Mūsų, Lietuvos piliečių, pozicija gali būti dvejopa – nieko nežinau, nieko negirdžiu, o jeigu ir girdėjau, tai man tas pats, kokios pasekmės valstybei bus šią sutartį pasirašius. Arba – ne, man ne tas pats, aš reikalauju įgyvendinti mano konstitucinę teisę dalyvauti valstybei svarbių klausimų (ši sutartis tokia ir yra) svarstyme ir sprendime.
Čia tik atskiras pavyzdys. O tokių gyvybiškai svarbių klausimų Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje – ne vienas. Esmė yra mūsų, kaip piliečių, pasirinkime – rūpi mums šalies ir mūsų pačių likimas ar visas savo konstitucines galias savanoriškai perleidžiame valdžioms, o patys tyliai tūnome jų šešėlyje nuo vienų rinkimų iki kitų.

- Kokius didžiausius dabartinius Lietuvos skaudulius galėtumėte įvardinti? Dėl ko skauda, žiūrint į dabartinę Lietuvos politikos padangę?
- Pirmiausia – tai didžiulė socialinė atskirtis, pakirtusi žmonių pasitikėjimą savo valstybe. Pernelyg ilgai ji tęsiasi. Dabar pasijuto tam tikri pozityvūs poslinkiai, bet pakilti iš tokios duobės nėra paprasta.  
Dar vienas skaudulys – nesibaigianti emigracija ir ją lydinti demografinė problema. Mūsų valdžiai būtų pravartu pasidomėti Europos Sąjungos institucijų vis baramos Vengrijos patirtimi, šios šalies demografijos politika. Prieš keletą metų Vengrijos vyriausybė priėmė didelį įstatymų paketą, kuriuo keliamas šeimos prestižas, stiprinama šeima, teikiant jai įspūdingą valstybės paramą, skatinančią gyvenimą kurti savo šalyje.
Valstybei valdyti reikia tam tikrų kompetencijų. Lietuvoje vis dar trūksta tikrų valstybininkų, turinčių aukštą profesinę, etinę, politinę kvalifikaciją ir sąžiningai tarnaujančių savo valstybei. Užtat per beveik trisdešimt Nepriklausomybės metų sugebėjome užsiauginti gausų biurokratų klaną.
Pamiršta pas mus pagarba žmogui. Valdžios galias pajutęs biurokratas žvelgia į žmogų kaip į dėmesio nevertą smulkmę. Susireikšminti atėjus į valdžią – žemos prabos ženklas. Didžiausias menas – valdžioje išlikti žmogumi.

Daiva GOŠTAUTAITĖ
daiva.g@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
Įkelti daugiau