Ar planuojate atostogas?

Dienos anekdotas

Uzbekijos mokslininkai jau tris savaites bando sukurti vakciną nuo koronaviruso, bet rezultate jiems vis išeina plovas...

Komentaras

Simonas Gudelis:„Neskubėkim, rinkimai artėja. Tuoj į Anykščius žvelgs besišypsantys, aukštos raiškos, kandidatų veidai ir plūstels rinkiminės lėšos TVC iždan. Po to galėsim išjungti monitorių iki sekančių rinkimų arba naudoti Baltą Kanalą aikštei apsišviesti."

Komentuoti
Kartu su dailininku Alvydu Latėnu rekonstruotas rojaus laikų vaizdelis. Ruduo, Šventoji, valtis ir močiutė (Konstancija Guobienė).

Sekmadienį švęsime Motinos dieną. Ši katalikiškos Europos šventė Lietuvoje atsirado mūsų močiučių jaunystės laikais - 1928 metais.
Laimingi esame, kurie ne tik savo tėvų , bet ir močiučių meile ir išmintimi maitinami augome, kad joms dar gyvoms esant suaugome ir jų išmintį vertinti ir gerbti ėmėme.
Šių laikų socialinė sistema, net ir pensinio amžiaus ilginimas, daugeliui augančiųjų atima dieviškąją bičiulystę su savo močiutėmis.
Aš buvau iš anų laikų laimingųjų.


Perleisti per upę

Puikiausiai prisimenu dvi močiutes, jų meilę, rūpestį, pamokomus žodžius ir pasakojimus iš laikų tolimiausių. Vieną vadinau Gurskų močiute, o antroji buvo Jononių močiutė, kurios sename, dar iš tarpukario užsilikusiame pase buvo parašyta, kad ji - Konstancija Guobienė. Aplinkiniai ją vadindavo tiesiog Kastute, o mums, artimiesiems, ji buvo močiutė.
Susitikimai su močiute senaisiais laikais būdavo prisigėrę kažkokio su baime sumišusio žavesio, jaudulio, kuris drebuliuku užliedavo įsėdus į valtį ir plaukiant per upę. Močiutė paprastai irkluodavo. Nubalęs eglinis irklas plačia mente pasinerdavo į vandenį, ištrauktas vėl būdavo paneriamas - vis naujam grybšniui, kuris stumtelėdavo mūsų laivę vis pirmyn. Iš pradžių pačia pakrante, gerokai prieš srovę, o paskui, jau leidžiantis pasroviui, kuomet tamsus laivagalis kirsdavo spėriai tekantį, žvilgantį vandenį ir eldijos dugnas užslinkdavo ant smėlėto Padvarės kranto.
Ir šiandien dar gyvas, vis menamas džiugesys, įveikus Šventosios srovę, įsiminė ir šalto vandens lašų, krentančių nuo irklo į upę, šnaresys, kaip ir duslus skambėjimas lietaus, kuris taip palaimingai ir paslaptingai alsią vasaros popietę su dundesiu atslinkdavo padangėmis nuo Dvarašilio iki senojo dvaro parko ir ūžtelėdavo dūžtančių lašų melodija, krapnodamas į senmedžių lapijos stogą.
Būdavo, močiutė savo laive per srovę perkeldavo visus vyrus ir moteris, iš Jononių ar Butėnų kranto pasisvečiuoti ar kapų lankyti keliaujančius, net jaunus berniokus, pas Varkujų mergas traukiančius. Apie tai taip įdomiai sakydavo - ,,perleido per upę“. O tokių anksčiau, mano vaikystėje, nestigdavo.Jie tik paūkaudavo, pašūkaudavo pakrantėje ir mano močiutė, iš kiemo nusileidusi prie upės, tokius keliautojus per upę perkeldavo. Dabar nuo pat Užpalių iki Anykščių nė vienos valties upėje nesurasi, niekas tavęs per upę ,,neperleis“, nors šauksi šauksi, - nieks neatsilieps. Šiuolaikinis žmogus įtariai žvelgia net ir į pėsčiomis keliaujantį, ir pats automobiliu, nors ratų ratus reikėtų apsukti, kur tik panorėjęs nukanka.

Gyvenimo vingiai

Mano močiutė buvo kilusi iš neturtingų. Tėvelis, Dominykas Vanagas, - iš Daujočių o motina, Ieva Buitvydaitė, - iš Vilkabrukių. Sukūrę šeimą, ėjo po dvarus ir didesnius ūkius duoną pelnydami, šiaip taip pragyvendami ir vaikučius augindami. O pabiručių buvo daug, nes ir užaugo net aštuoni. Močiutė buvo viena iš jaunesniųjų : gimė šeimynai gyvenant Liepagirių dvare prie Svėdasų. Tad kiltimi buvo svėdasiškė, tuo ir mano garbingą svėdasietišką kilmę paryškindama. Tačiau vėliau jau amžiams pritapo ir tapo vyžuoniške, į Petro ir Povilo atlaidus Svėdasuose nukeliauti nesirūpindavo, o štai Magdalenos Vyžuonose niekados neapleisdavo. Ir eiliniai sekmadieniai ten, Šv. Jurgio bažnyčios skliautų ramybėje, maldai buvo pašvenčiami.
Dar visai jaunutė našlaite pasiliko jau Vyžuonų dvare, kur po Pirmojo pasaulinio karo, sprukdami nuo kruvinojo bolševikų perversmo teroro, apsigyveno ir iš Petrapilio sugrįžę vyresnieji broliai Pranas ir Kazimieras. Brolis Jonas buvo pats tikriausias smarkuolis, gal net smarkiausias miestelio vyrukas. 1919 m. pavasarį išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, sugrįžęs gavo žemės, kurią pardavęs atidarė restoraną Utenoje. Ten su plačiu užmoju visus pažįstamus, giminaičius priimdavo ir vaišindavo, tad labai greitai užeiga bankrutavo, o visko netekęs Jonas su šeimyna sugrįžo į nedidelę uošvių trobelę Sprakšių ulytėlėje Vyžuonose. Ten jau gyveno įvairiais darbais duoną pelnydamasis, sėkmingai žūklaudamas ir linksmai gyvendamas. O jaunylis močiutės brolis, pats tikriausias atsiskyrėlis, romantikas, padirbėjęs Rėzos malūne ir visus malimo mechanizmus gerai perpratęs, kažkur pražuvo, tik po kelerių metų artimieji jį surado - darbavosi malūnininku visiems žinomame Ginučių vandens malūne.

Klebonas Aleksandras Mileika

Kuomet miljonieriumi vadinamas apsukruolis Vyžuonų klebonas Aleksandras Mileika nupirko Vyžuonų dvarą, Močiutė jau buvo ištekėjusi. Įvairius verslus valdęs dvasininkas numatė, kad į tą ūkį prie Šventosios ūkvedžiu geriausiai tiks rimtas ir teisingas vyras Antanas Guobis. Buvo gyvenęs Petrapilyje, truputį pasimokęs, gražiu braižu rašęs ir puikiai skaičiavęs, patyrimų ne tik mieste prie Nevos bet ir Pirmojo pasaulinio karo fronte įgavęs. Pasiūlymas buvo priimtas ir šeimyna su visa manta bei trimis nedideliais vaikučiais - Stanislovu, Vlada ir Antanu - poriniu vežimu išsigabeno į Jononis. Po kelerių metų, jau vokietmečiu, gimė ir ketvirtasis - Domas.
Močiutė apie kleboną kalbėdavo tik gerai. Prisimindavo, kaip šiam einant nuo stambumo net grindys linguodavo, kone visa bažnyčia drebėdavo, prisimindavo, kaip susirgus mergaitei pas gydytojus ją nuvežė klebono automobiliu. Gailėjo, kai kleboną 1941 m. birželį ištrėmė į Sibirą. gailėjo sugrįžusio, jau pasiligojusio ir prasitarusio, kad nemokėjęs gyventi, todėl teko kentėti.
Gyvenimas dvare buvęs puikus.Tokie gražūs buvo dar senieji, paslapčių pilni rūmai, didelis ūkis, daug gyvulių, darbininkų, nuolatos daug užklystančių žmonių. Laimingai praslinko karas, po to jau ir pokario metai, nuolat užklystantys partizanai, kartą rūsyje pasislėpęs jų vadas Teodoras Kviklys - Klajūnas ir dar pora vyrų. Žinoma,pasirodydavo ir stribai, kurie nuolat grasindavo Sibiru. Tačiau pavyko išgyventi.
Suprato mokslo svarbumą, turėjo mokslo jėgos pajautą. Močiutė skatino mokytis. Mano dėdė Stasius buvo pirmasis iš kaimo, baigęs aukštąjį mokslą pokariu, tapęs mokytoju. Mokytoja tapo ir jos sesuo Vlada, mokėsi ir jaunesni vaikai. Kuomet vyresnėliai studijavo Vilniuje, močiutė dažnai pas juos nuvažiuodavo - nuveždavo maisto saviems, taip pat sviesto, kiaušinių, lašinių parduodavo. Kartą bestovėdama eilėje močiutė pamatė, kaip paauglys ,,žulikas” skutimosi peiliuku prapjovė žmogaus kišenę ir bandė ištraukti piniginę. Močiutė kapt jį už rankos, tas dar muistėsi, bandė šerti, tai tuomet močiutė jam kaip reikiant trinktelėjo į snukį. Žmonės aplinkui išsigando, jiems atrodė, kad tą kaimo moterį tuoj papjaus - sekė iki pat stoties, bet buvo diena, šviesu ir užpulti nedrįso. Drąsos ir ryžtingumo jai niekad nestigdavo.

Storių blynų bliuzas

Vasaros malonumai mums, anūkams, būdavo prisodrinti neišvengiamų darbų - vartyti, grėbti, vežti, į pašarnę kimšti šieną, ravėti bulves ir daržus, ypač ilgose runkelių vagose piktžoles išgalabyti. Taip pat dar ir kolorado vabalus rinkti ir dar šį tą nuveikti. Tačiau už šiuos visus darbus pačioje darbymetėje močiutė mus pamalonindavo ypatingu valgiu - storais blynais. Jie būdavo kepti su mielėmis, pridėjus labai daug kiaušinių ir būdavo nežemiškai stori, gal centimetriniai. Ypač gerai jie sueidavo su bruknių uogiene.
Kai jau buvau pajėgus, man tikriausias smagumas būdavo sukapoti malkas. Kirviu mojuodavau su įkarščiu, močiutė sakydavo, kad kuomet aš darbuojuosi, gražu žiūrėti - kartais atsisėdusi menką valandėlę ir pažiūrėdavo. Paauglystėje man nestigo didžių norų ir darbštumo. Krūva mažėdavo greitai. Sukaitęs nerdavau čia pat, pakalnėje, į upę, vėl sugrįždavau, vėl darbuodavausi, kol karšta saulė, rudinanti mano kūną, vėl nugindavo į vėsius vandenis.
Tikriausia puota būdavo ir tuomet, kai močiutė iškepdavo duonos. Kepalai būdavo didžiuliai, ant klevų lapų pakepti. Kaip smagu būdavo gauti dar karštos duonos abišalę ir valgyti pienu užsigeriant. Taip nežemiškai gardu, rodosi, nieko gardesnio pasaulyje nebuvo ir nebus.

Knygų vakarai

Kuomet pasaulį apgaubdavo žiemos ramybė, kuomet balti sniegai užklodavo, upę sukaustydavo ledas, mes pas močiutę nueidavome lediniu upės tiltu. Buvo smagu ten pabūti : troba šilta, lauke ūžauja vėjai, o močiutė imdavo knygą ir visi pakaitomis pradėdavo ją skaityti. Tas paprotys buvo užsilikęs dar iš senų laikų. Mano tėvelis vis prisimindavo namuose buvusią nuostabią, gal dar iš senojo dvaro laikų užsilikusią smetonišką knygą - Žiulio Verno ,,Penkiolikos metų kapitonas”. Tokią didelio formato, žalsvu viršeliu, su daugybe juodai baltų iliustracijų, pasigėrėdama šį tą pasakodavo: apie bekraštes jūrų bangas skrodžiantį burlaivį ,,Piligrimą”, apie gudrų šunį Dingo, apie kapitoną Hulį bei niekšą Negarą ir sugadintą kompasą... Už lango ūžaudavo vėjai, tolimą jūrą blaškė audros, o mums šiltam močiutės trobesy buvo saugu ir gera. Kuomet išmokau ir aš skaityti, močiutė netrukdavo tuo pasigėrėti, paduodavo kokią knygą ir paprašydavo skaityti. Na ir imdavausi - skardžiu balsu, garsiai. Tai buvo nuostabu.
Kada neliko rojaus to, kuomet močiutės mano mirė, mintis įkrito į mane: kaip man gyvent, kuomet aplink pasaulis miręs. Tačiau labai jau greitai pajutau, kad ta šviesa močiutės manojoj širdyje gyva, šviesia viltim sukurti naują rojų spindi, dega.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta