Ar planuojate atostogas?

Dienos anekdotas

Uzbekijos mokslininkai jau tris savaites bando sukurti vakciną nuo koronaviruso, bet rezultate jiems vis išeina plovas...

Komentaras

Simonas Gudelis:„Neskubėkim, rinkimai artėja. Tuoj į Anykščius žvelgs besišypsantys, aukštos raiškos, kandidatų veidai ir plūstels rinkiminės lėšos TVC iždan. Po to galėsim išjungti monitorių iki sekančių rinkimų arba naudoti Baltą Kanalą aikštei apsišviesti."

Komentuoti
Senojo namo savininkės seserys Rita, Arija ir Žydrutė Šimkevičiūtės, kuriant Šimtmečio svėdasiškių galeriją tapo rašytojos Bronės Buivydaitės portreto globėjomis.

Svėdasai. Centrinė gatvė. Pačioje miestelio širdyje, tuoj už bažnyčios, slėnelis, išsiplėtęs į aikštę, kadaise vadintą tiesiog Rinkos aikšte, po to kiek taikliau - Turgaus, o dabar ji Bronės Buivydaitės vardu paženklinta. Pasak amžininkų, viename iš aikštę juosusių namų 1895 metų pabaigoje gimė ši jauna poetė, įtaigių pjesių vaikams kūrėja, ypač daug dėmesio savo kūryboje socialiniams klausimams bei jaunimui skyrusi rašytoja. Ją mena lentutė,pritvirtinta ant didžiulio,visu aikštės šonu išsitiesusio,seniausio ir vienintelio iš labai senų laikų užsilikusio namo, primenančio mitinį, apmirusį padarą, čia užmigusį,bet vis dar budrų ir kažko lūkuriuojantį. Įdomi, pagauli jo istorija.

Misi Jankelis

Pačioje praėjusio amžiaus pradžioje čia gyveno apsukrus prekybininkas, savo tautos vienybės puoselėtojas, patriotas žydas Misi Jankelis. Pardavinėjęs visokį gėrį, klebono Narmonto šeimininkė tik iš jo pirkdavusi aliejų, kurio gausiai į keptuvę paliejusi dažnokai ir kepdavo ežeruose sugaunamą žuvį. Kartą klebonas, kuris buvo žydams gerokai įkyrėjęs savo propaguojamu blaivybės sąjūdžiu, papietavęs  pasijuto labai prastai. Teko kviesti gydytoją, kuris nusprendė, kad dvasininkas greičiausiai apsinuodijęs aliejumi. Ar aliejus buvo užnuodytas? Klebonas buvo įsitikinęs, kad taip. Policija atliko kvotimą, apklausė žydą bei kitus liudininkus, po to buvo teismas, kuris pripažino, kad aliejus buvęs ne užnuodytas, tačiau pasenęs ir vartoti netinkamas. Prekybininkas kalėjimo išvengė, tačiau teko sumokėti klebono gydymo išlaidas ir nemenką baudą.
Kuomet kun. Narmontas gulėjo mirties patale, žydas apie tai sužinojęs pasiuntė laišką, kuriame rašė, kad dėl apnuodijimo esąs nekaltas ir dėl taikos bei ramybės prašė jam grąžinti priteistus pinigus. Klebonas tai perskaitęs pyktelėjo ir ištarė: „Meskit tą raštą ugnin. Man gyvybę norėjo atimti, o dabar net į amžinybę išeinant bjauriai į akis lenda...“
Taip į istoriją patekusio žydo palikuonis iki šiol išlikusiame name atidarė pirmąją plačioje apylinkėje specializuotą medžiagų parduotuvę, kurioje visai kitaip nei kitose parduotuvėse buvo užrašyta: „Kaina be užprašymo“. Tas užrašas reiškė, kad čia derėtis nereikia, kad nurodyta būtent tokia kaina, už kokią parduos. Kitur dar daugybę metų klestėjo „užprašymas“.

Karas ir pokario virsmai

Svėdasuose būdavę didžiuliai turgūs - smagus žmonių susibūrimas pirmadieniais, gerokai smagesnis negu šventadieniais - kas pirkdavo, kas parduodavo, o kas tiesiog linksmai laiką leisdavo. Turgavietė šurmuliuodavo, tarsi ūždavo nuo daugybės žmonių šnekų, juoko. Degučius Liucijonas Milčiukas pasilypėjęs ant statinės paskelbdavo visas aktualiausias žinias - kas kur nutiko, dingo, kas parduodama. Šurmuliuodavo ir aplink aikštę įsikūrę restoranai, nušlamėdavo viena kita gatve vežimai...
Po to buvo karas. Vokiečių administracija labai greitai ėmė persekioti žydus. 
Misi Jankelį kartu su vaistininku Jakovu Stolovu bei dar keliais turtingesniais miestelio žydais vokiečiai kartu su talkininkais lietuviais sušaudė pušynėlyje netoli Svėdasų dvaro koplytėlės. Žudikai pasisavino ir visą jų turtą... Neturtingesnius varė į Rokiškį, tad pokariu miestelis buvo jau be žydų. Daugeliui tai rodėsi keista.

Liška ir kiti piliečiai

Didžiojo namo, kuris atiteko kooperatyvui, rūsiuose buvo supirkinėjamos odos. Erdviuose kambariuose apsigyveno kelios būsto stokojusios daugiavaikės šeimynos, kol galiausiai pietiniame kampe įsikūrė apsukrus, neblogas tarnybas nuolat susirasdavęs Stanislovas Liška. Jis gyveno tiems laikams labai moderniai - nevedęs, o labai neįprastai gyvenimui ,,susidėjęs“ į bendrystę su drauge ... Jis kurį laiką darbavosi Aknystų senelių pensionato direktoriumi, vėliau jam atsirado tarnybėlė arčiau -  vietiniame kooperatyve. Jo moteris jau niekur nebedirbo, tiesiog kapstydavosi daržuose, dar šiuo tuo užsiimdavo, visuomet laiku paruošdavo savo vyrui valgį. Jis buvęs truputį lenkiškos kilmės, truputį „šlėkta“, tad mėgo patogumus, dažnai pasiskųsdavo krypuojančia sveikata.
Gal apie 1959 m. šiaurinis namo sparnas atsilaisvino, nes ten iki tol gyvenusioms dviem šeimoms suteikė butus kitur, o šį būstą kooperatyvas nusprendė parduoti. Iki tol butą vienkiemyje už miestelio samdęs mokytojas Jonas Šimkevičius pasinaudojo palankia proga ir pasiskolinęs pinigų nupirko pusę šio istorinio namo. Tiesa, nupirko kartu su mažiausiame kambarėlyje pasilikusia gyventi senute Ona Gaučyte. Ji buvo audėja: audė visokias grožybes, o dažniausiai tuo metu madingus spalvotų atraižų takus. Įdomu ten pas ją būdavę. Pagyveno gal visą dešimtmetį ir kažkur išsikraustė tik tuomet, kai Šimkevičiams prisireikė labai didelio kambario dukros Ritos vestuvėms. Toks kambarys atsirado tik išardžius pertvarą ir vieną didesnį kambarį sujungus su močiutės kambarėliu.
Paslapčių pilnas buvo ir koridorius, ir antrasis aukštas, ir erdvūs rūsiai. Antrojo aukšto fligelis pučiant stipresniam vėjui paslaptingai girgždėdavo, rodėsi, kad tuoj tuoj atitrūks nuo stogo ir niūktelės į žemę. Tad Šimkevičiai pasirūpino - antrąjį aukštą gerokai paremontavo, o sumažėjęs „inkilėlis“ jau laikėsi tvirtai. Guvios, smalsios trys Šimkevičių mergaitės augo, o namų erdvės palengva mažėjo ir paslapčių likdavo vis mažiau ir mažiau.

Nuostabusis Jonas ir preferanso
vakarai

Buvo tai po vasario 16 - ios paminėjimo. Keli patriotiški vyrai užėjome į Šimkevičių namus. Mokytojas Jonas Šimkevičius, kilęs iš Alytaus, ten, Dzūkijos sostinėje, lankęs gimnaziją, buvęs jūrų skautu, pokariu pradėjo dirbti mokytoju, vedė, tačiau vengdamas arešto, tremties pasitraukė tolėliau nuo gimtų kraštų. Molėtuose patiko, tačiau kartą gatvėje žmoną pažino nežinia kaip čia atsibastęs stribas iš Dzūkijos. Tuoj pakėlė triukšmą, partija pareikalavo, kad būtų atleistas, nes negali sovietiniu mokytoju dirbti tikriausias „liaudies priešas“. Jau buvo susipažinęs su Svėdasų vidurinės mokyklos direktoriumi Dulevičiumi, kuris ir pakvietė į Svėdasus. Didelio pasirinkimo nebuvo. Svėdasuose, į kuriuos atvykęs 1951 m., ilgai darbavosi vidurinėje mokykloje fizinio lavinimo mokytoju. Su žmona Brone išaugino net tris dukras. Taip jau išėjo, kad pelnėsi būti apdovanotas išskirtiniu ordinu, nes vienu metu namuose gyveno net su šešiomis moterimis. Vyrišką vienatvę skaidrino žmona, savos mergaitės - Rita, Žydrutė ir Arija, uošvienė ir dar dvi jos dukros bei augintinė, giminaičių mergaitė. Tai toks nuostabus vyras buvęs.
Tuose namuose mokytojai susirinkdavo preferanso palošti dažnai. Prie šeimininko, Jono Belecko, Antano Strolios, prisidėdavo dar ir sumanus vyras iš Liepų gatvės Juozas Maciulevičius, ateidavo ir klebonas Ignas Šiaučiūnas.

Memorialiniai reikalai

Kuomet Lietuva tapo nepriklausoma, daugelyje vietų kultūros valdininkai gręžėsi į sovietmečiu nepelnytai pamirštus, ignoruotus kūrėjus. Bronė Buivydaitė buvo viena iš tokių asmenybių. Ji tarpukariu rašė eilėraščius ir pjese bei vaizdelius jaunimui, jos apysaka „Auksinis batelis“- ypatingai paveikus socialinius klausimus liečiantis kūrinys, tekstas, kuris skaitančius jaunuolius skatina svajoti, dirbti, lavintis ir neįmanomų dalykų pasiekti. Vilties respublika spindėjo jos kūriniuose. Ji neparašė nė vienos eilutės, šlovinančios okupantus, - geriau rinkosi kuklų, be jokios šlovės, be patogumų ir menkiausios prabangos gyvenimą, pelnėsi duoną kasdieniu darbu, mito darže išaugintomis gėrybėmis, tačiau pasiliko su tauta, su laisvės viltimi. Tiesa, režimui skelbiant didesnes laisves, įvykus šiokiam tokiam „atšilimui“, kai kas iš jos kūrinių buvo išspausdinta, jai skirta sekretorė, kuri kruopščiai užrašinėjo veik apakusios rašytojos pasakojimus, iš kurių buvo sudėliotos dvi puikiausios knygos „Vargai vartus kiloja“ ir „Pro vaikystės langą“.
Tad Anykščių muziejaus direktoriaus Vytauto Balčiūno iniciatyva, B. Buivydaitė tėviškės miestelyje senas aikštės namas pažymėtas nedidele memorialine lentute, kad čia gimė rašytoja B. Buivydaitė.
Kai namo šeimininkui J. Šimkevičiui sukako 90 metų, tai artimieji pasirūpino taip pat memorialine ąžuolo lentute, ant kurios išrašė : „Jonas Šimkevičius – 90“.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Irma

    Nuoroda

    Puikus pasakojimas, o mokytojas Jonas buvo nuostabus žmogus. Ačiū, Raimondai už be galo įdomų pasakojimą, vis randam kažką naujo, negirdėto.

    Prieš 2 metų
  • Autoriui

    Nuoroda

    Kas šio, publikuojamo portreto autorius?

    Prieš 2 metų