Kurią Anykščiuose veikiančią instituciją (įstaigą) vertinate palankiausiai?

Dienos anekdotas

Ateina moteris pas ginekologą. Ją pasitinka vyras baltu chalatu ir sako:
- Nusirenkite, gulkitės.
Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo ir tarė:
- Taip, jums reikėtų pasitarti su gydytoju.
Moteris:
- O jūs kas?!
- Aš čia tik sienas dažau.

Komentaras

Nu joo...:„Atrodo būsiu šiandien per anksti prabudęs... Visoje šitoje istorijoje matau ir pliusų. Na juk visiems galima ateiti ir stebėti, kaip išsipustę ponai ir ponios, žengdami raudonu kilimu, demonstruos savo superinius apdarus, brilijantus ir rubinus, mersus ir maibachus... Kaip Kanuose. Ir visa tai nemokamai!!!"

Komentuoti
Dainuojanti Šimtmečio šimtametė Fausta Palskienė.

Svėdasuose, kelių sankirtoje ties turgumi nuo pagrindinės Juozo Tumo - Vaižganto gatvės atitrunka nedidžiausia, tačiau istoriškai labai svarbi Ežero gatvė. Nedidelė, per kalno kupetą į pakalnę, Beragio ežero link vedanti, kadaise dar ir žydų ulytėle vadinta. Versliųjų mūsų bendrapiliečių jau seniai nebeliko, tačiau ši gatvė miestelyje ypatinga dar ir tuo, kad čia gyvena seniausia gyventoja - prieš kelias dienas šimto metų jubiliejaus slenkstį peržengusi Fausta Merkytė - Palskienė.

Žydų ulytėlė

Vienas Dievas težino, kodėl svėdasietiškąja Jeruzale, žydų, gyvenusių miestelyje, centru tapo ši nedidelė gatvelė. Joje gyveno didžioji dalis iš bene 250 mūsų miestelyje gyvenusių verslių, vieningų ir giliai tikinčių bendrapiliečių. Miestelio patriarchas Bronius Neniškis sakydavo, net vinį įkalęs ar ką prikalęs, kad dabar laikys taip tvirtai, kaip išrinktosios tautos vaikų tikėjimas – „žydų viera“. Jie buvo vieningi, savo tautiečiams visur ir visada padedantys. Jei tik kokia nelaimė bendruomenės narį ištikdavo, tuojau per visas trobas pereidavo nendrę rankoje laikantis vyras ir surinkdavo aukų, kuriomis paremdavo nelaimėlį. Visi aukodavo, nes žinojo, kad jei juos neganda užgrius, tai visi vieningai ir jam pagelbės. Giliai tikintys, šeštadienio šventumą užlaikydavo vieningai. Čia netoli viena kitos stūksojo net dveji aukšti, neįprastų formų maldos namai - sinagogos. Seniai pasakodavo, kad vienoje melsdavosi, o antrojoje į ritinius susuktas toras ir kitus šventus raštus bei knygas laikydavo. Neva sinagogoje susirinkę žydai prekybininkai vieningai sutardavo, kokias svarbiausių prekių kainas palaikyti.
Pačiame gatvelės pakraštyje, pačiame slėnyje buvusi ir žydų pirtis, kurioje už sutartą mokestį gyvenimo dulkes nusiplauti ateidavo ir lietuviai. Sumaniai įrengta, su viduje buvusiu šuliniu ir baseinu - pernelyg įkaitus atsigaivinti. Visas žydiškas paveldas pokario dešimtmečiais buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, pastatyti nauji trobesiai, tik buvusi žydų mokykla, nedidžiausiu mediniu namu tebestūkso. Kilusi mintis buvo Moškei paminklėlį pastatyti - sėdi sau barzdotas, skrybėlėtas žydas ant suolelio, į silkių statinaitę atsirėmęs, tarsi kviečia stabtelėti, prisėsti, pamąstyti, gyvenimo prasmę suvokti.

Kiti laikai, kiti reikalai

Pranas Kovas, kuris kasdien senatvės spaudžiamus sąnarius mankštindamas tuo pat metu po miestelio gatves pirmyn atgal žirkliuoja ar net tolėliau dviračiu rieda, vis prisimindavo, kad ir jam teko Ežero gatvėje gyventi. Buvę čia senelių namai. Ir kaip keistai jam atrodydavo, kad kokia tik kariuomenė pro Svėdasus bežygiuodavo, tai vis jų namuose apsistodavo, kokį štabą ar kitokią vadavietę įsirengdavo. Mat sodybą tikriausiu žaliu skėčiu nuo pašalinių akių iš šono ar viršaus dengė didžiuliai senmedžiai, liepos šimtametės. O kariuomenės gi veik visados frontų linijas vasaromis stumdydavo. Tad stovėjo čia ir rusai, ir vokiečiai.
Mylimoje vietelėje, senus trobesius nugriovė ir sau jau naujus namus pasistatė Prano brolis Vytautas Kovas. Apsukrus vyras daugybę metų Svėdasų kolchozui vadovavęs, ūkį į milijonierių gretas išvedęs, savo sprendimais neatpažįstamai Svėdasų miestelio veidą pakeitęs. 
Netoliese, po senomis liepomis stūkso istorinis Matuliauskų namas. Jo savininkas buvęs inteligentiškas ir sumanus vyras, daugybę metų tarnavęs miestelio pašte laiškanešiu. Pasistatęs didelius erdvius namus, čia vykdavo nuolatiniai jaunimo suėjimai, daugybėje tarpukario fotografijų užfiksuota gražioji veranda. Patogi vieta čia buvo rinktis, nes šeimininkai mielai priimdavo ir ypač visiems tiko ir su visais sutikti gebėjo jo dukra Valerija. Ji ir ištekėjo už Matuliausko, tad pavardės veik nepamainė, o savo ilgą gyvenimą nugyveno tėviškės namuose iki pat gilios senatvės išlikdama viena elegantiškiausių miestelio moterų.
Stovėjo kadaise čia ir pati mažiausia trobelė, gyveno čia ir sumanusis kino meistras Kazys Morkūnas, kuris gebėjo kelti kultūros lygį, nuolat gaudavo ir demonstruodavo pačius naujausius ir geriausius filmus.
Nūnai gatvelė vis gražėja, tai kažkas naują stogą uždengė, tai sodybą, kiemą atnaujino. Pasak čia gyvenančio verslininko Robero Zupkos, tai bene pati jaukiausia ir labiausiai apgyvendinta, ramiausia, patogiausia gatvė miestelyje.  

Apie Pranutę

Ji tarsi gyvas sidabras... Atitekėjo čia jau gerokai po karo, atėjo į mūsų miestelį nuo Kamajų. Prigijo, pritapo, pačia tikriausia ir visiems mieliausia, nuostabiausia svėdasiške tapo. Kas gi nežino Pranutės..? Juk visur su šypsena, su sąmoju, suranda žodį ir jaunam, ir senam, ir dar visai vaikui. Visi jos bičiuliai, visų reikalais ji pasidomi, išklausyti ir ką nors išmintingo patarti geba. Daug jaukaus supratimo joje.
Gilaus ir tvirto tikėjimo kupina. Pamenu, kai vienais metais klebonas Vydas Juškėnas pakvietė pamaldžiuosius, ypač jaunimą naktį prieš Šv. Velykas bažnyčioje budėti, melstis, kad nei valandėlei šventovė neištuštėtų, kad nei valandėlei nenutrūktų iš čia sklindanti prisikėlimo laukiančiųjų malda. Tačiau tuoj po vidurnakčio paslaptingų sutemų apgaubti maldos namai ištuštėjo, o pasiryžimą, priesaką išgelbėjo Pranutė Puzelienė su tokia pat pamaldžia bičiule Milda Kučiene. Ir kokios laimingos jos buvo po švento nemigo nakties jau po Šv. Mišių išeinančios pro šventoriaus vartus. Daugybė stebuklingų dalykų nutiko, apie juos tereikia pasakoti, iš jų mokytis...  

Apie Šimtmečio šimtametę 

Ypatingas sutapimas - šiemet Svėdasai švenčia ne tik modernios Lietuvos respublikos atkūrimo, tačiau ir seniausios miestelio gyventojos šimtmetį. Tie šimtmečiai ir man galvą susuko - neapsižiūrėjęs tik straipsnio apmatus į redakciją pasiunčiau, o tie ėmė ir atspausdino. Ech, ech... 
Fausta Merkytė - Palskienė gimė 1918 - iais, paskutiniąją pavasario dieną ir ta diena jai buvo lemtinga, lėmusi ilgą ir prasmingą gyvenimą. Vardas ne visai įprastas, gal net senąsias Vakarų Europos legendas menantis, o taip pat primenantis ir jos tėvelį, vokiečių kareivį Zigfridą. Pasaulį mergaitė išvydo Liepagirių dvare, mat ten tuo metu jos motina gyveno. Taip jau likimas lėmė, kad jauna moteris išvyko gyventi į Kauną, o mergaitė pasiliko jaukioje senelių globoje. Gyvenę jau smagių įdomybių kupiname Svėdasų miestelyje. Guvus, imlus, gabus buvęs vaikas. Mokykloje - energinga, stropi ne tik moksluose, bet ir pirma dainuoti, pirma vaidinti.
Gebėdavo mažuosius uždegti, sudominti patriotiškasis mokytojas Jonas Butkus. Pastebėjo ją ir globoti ėmė didysis Svėdasų kultūros darbininkas, vargonininkas Petras Vinkšnelis. Jis vis laukė, kada mergaitei sukaks dvylika metų, tokio amžiaus pakako, kad galėtų pradėti giedoti bažnytiniame chore. Ten patekusi Fausta labai greitai visas giesmes perprato, dažnokai pagiedodavo ir solo partijas. Kanklių orkestrėlis - dar vienas masalas. Labai norėjo groti, bet pirkti instrumentą brangu, o atliekamų pinigų nebuvo, tai vargonininkas jai leido kankliuojančioms draugėms mandolina pritari. 
Ištekėjusi bene šešiolikos - negalėjo gerokai vyresnio, karštai mylinčio vyro atstumti. Vienas po kito gimė vaikai. Pokariu vyrą areštavo, išgabeno į Sibiro lagerius, tad reikėjo daug sumanumo, darbštumo vienai su pulku vaikų išgyventi. Daugybę metų gyvenę senojoje špitolėje, linksma tarp daugybės įdomių kaimynų ten buvę, vėliau įsirengė savus namelius jau Ežero gatvėje. Kaip dabar prisimena senolė Fausta Palskienė ir varguose, ir džiaugsmuose gelbėjo linksmas būdas, sumanumas ir nuolat lydinti daina. Apie Faustos siūtus drabužius iki šiolei svėdasiškiai prisimena... Gebėjusi pačius madingiausius drabužius pasiūti. Ypač ji įtiko gražiai atrodyti norinčiam jaunimui. Gal penkias dešimtis metų buvusi ir bene svarbiausia legendinio Svėdasų etnografinio ansamblio dainininkė, gebėjusi ir puikiausių svėdasietiškų legendų apie Beragį ar Alaušą paporinti. Maža, judri, linksma - visiems tikusi ir patikusi. O kai uždainuodavo savo mėgstamiausią: „Oj tu eglala...“ 
Dabar iš trobos jau veik neišeinanti, dukrų globoje, savo atsiminimuose ir maldose gyvenanti. Daug gėrio aplinkiniams paskleidusi, didžiuliu pulku savųjų turtinga. Juk išauginusi penkis vaikus, iš jų pulkelis anūkų ir dar didesnis pulkas proanūkių bei du proproanūkiai. Viena iš mažiausiųjų Faustos vadu pakrikštyta.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Regina

    Nuoroda

    Aciu ,Raimondai,graziai moki parasyti.Dziaugiuosi.O Faustai Palskienei sveikatos.Tegul ta Svedasu "eglala" ramiai zaliuoja Svedadu zemeje.Su didziausia pagarba.

    Prieš metus