Ar skaitote knygas?

Dienos anekdotas

- Tėti, kuo skiriasi moteris nuo vyro? - klausia sūnelis tėčio.
- Na, matai, sūneli, tavo mamos batų dydis 36, o mano - 45. Štai tarp kojų ir yra tas skirtumas.

Komentaras

Tikras vyras:„Tikrai vyriškai ir garbingai elgiasi gerbiamas Antanas Baura, kad nesivelia į intrigas ir palaiko Seimo pirmininką. Mūsų šeimai teko dalyvauti tokiame gtražiame renginyje- Vaižgantinėse. Mes patys su gerbiamu Pranckiečiu bendravome, bendravo ir kiti. Koks nuoširdus, draugiškas žmogus. Gali drąsiai prie jo prieiti, pakalbėti, nusifotografuoti. Ar dar yra kitas šalies aukštas pareigūnas, kuris būtų taip arti liaudies, arti paprastų žmonių? Gerbiam Seimo pirmininką, gerbiam ir jį palaikančius parlamentarus."

Skaityti komentarus (2)
Su tėčiu... Aloyzas ir Jonas Janušiai per 2004-ųjų Kalėdas.

Savo fotografijų parodą „Tarp žemės ir dangaus“, veikusią Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre anykštėnas fotomenininkas, kinematografininkas, kraštotyrininkas Aloyzas Janušis apibūdino žodžiais: „Ką matau, tą ir fotografuoju“. Tuos pačius žodžius jis taria ir apie visą savo kūrybinį kelią, suruoštas parodas, sukurtus kino filmus.
Fotografija ir kinas per gyvenimą jį lydėjo nuo vaikystės, nors beveik niekada nebuvo pajamų ir pragyvenimo šaltiniu. Garbaus amžiaus sulaukęs, į užtarnautą poilsį išėjęs, Niūronių kaime gyvenantis vyras sako, kad dabar gali daugiau negu bet kada gyvenime laiko skirti kūrybai.

1941 – 1959 m.
Nufotografavo Debeikių
skrebus

„Gimiau vos kelių trobų Velykių bažnytkaimyje (Panevėžio rajonas) vargonininko šeimoje. Augau tarp dviejų seserų ir brolio, į pradžios mokyklą pėdinau 4 kilometrus, - prisiminė A. Janušis. – Kur gyvenome, name buvo įsikūrusi pašto tarnyba, čia nuolat buvo svetimų, kartais ir labai įdomių žmonių, kurie mus, vaikus, pakalbindavo. Vienam tokiam dailininkui netgi pozavau, gal iš tų dienų ir polinkis menui“, - svarstė dabar jau garbaus amžiaus vyras. Pasak jo, netoli kaimo buvo rusų aerodromas, o dalis kareivių gyveno parapijos salėje, su vienu susidraugavo, tas jam padovanojo plaktuką. Vaiko galvelėje atsirado kamputis aviacijai, mintys realizavosi jau suaugus bandymu pasidaryti lėktuvą.
1948 – aisiais Janušių šeima persikėlė į Debeikius, čia vaikinas baigė vidurinę mokyklą. Turėjo daug draugų, prasimanydavo visokiausių išdaigų. „Niekada piktybiškas nebuvau, tačiau kai iš metų perspektyvos pažvelgiu į tas dienas, tai, manau, kad mus gal Dievas nuo nelaimių saugojo. Buvome pasidarę tikrą paraku užtaisomą „muškietą“. Iš švino išsiliedavome kulkų, tai per metalinę 200 litrų statinę kiaurai peršaudavome“, - pasakojo A. Janušis.
Visgi Debeikiai kažkaip vaikinui savais netapo, nors Debeikiečių bendrija ir kviečia prisijungti, tačiau A. Janušis tebesijaučia Velykių kaimo vaiku. Gal tam įtakos turėjo ir ten gyvenę seneliai, kuriuos dažnai lankydavo.
A. Janušio tėtis Jonas (miręs Anykščiuose, sulaukęs 99- erių metų) buvo ne tik vargoninkas, bet ir fotografas, dar prieš karą turėjęs net 3 fotoaparatus, kurie ypač rūpėjo mažajam Aliukui. (Beje, taip Aloyzą vadino šeimoje, šiuo vardu į jį kreipiasi ir didelė dalis jį pažįstančių anykštėnų.). „Pokaryje fotografų stigo, o žmonėms reikėjo nuotraukų dokumentams, tad tėvo pamokytas dar būdamas mokinuku su štatyvu sugebėdavau nufotografuoti žmogų dokumentams, - prisiminė A. Janušis. – Tačiau koks džiaugsmas buvo, kai tėvo išsiprašęs su fotoaparatu išėjau į Debeikių gatvelę. Atsitik tu man taip – susitikau Debeikių stribus, o šie prašo: „Nufotografuok“ . Keisčiausia, kad nuotrauka pavyko, o negatyvą išsaugojau iki šių dienų“. Koks buvo džiaugsmas, kai tėvas nupirko pirmąjį fotoaparatą „Liubitel“, vėliau – Smeną“, o jau pats už savo uždirbtus ir sutaupytus pinigėlius įsigijo „Zorkiji“. Tuomet jau jautėsi „kietas“ fotografas...
1959 – aisiais A. Janušis baigė Debeikių vidurinę mokyklą ir į šį bažnytkaimį jau nebegrįžo.

1960 – 1977 m.
Lemtingi atsitiktinumai

„Buvau tikras kaimo vaikas, tad per stojamuosius į geidžiamą Vilniaus elektromechanikos technikumą neįstojau, „susibalamūtijau“ per egzaminą. Galvoju, važiuosiu namo, tačiau sutikti draugai įkalbėjo pabandyti stoti į Vilniaus žemės ūkio mechanizavimo technikumą. Pavyko. Mokytis patiko, baigęs darbinę karjerą pradėjau mechaniku Kėdainių rajono kolūkyje - pasakojo A. Janušis. – Po trijų mėnesių pašaukė į tarnybą sovietinėje kariuomenėje. Tėvai jau gyveno Anykščiuose, tad „voiskan“ iš Anykščių važiavau į Kėdainius. Prisistačiau blaivutėlis, o ten visi girti girtutėliai. Buvo tikras šokas, tačiau tarnyba Ventspilyje, tankų dalinyje nebuvo sunki ar nuobodi. Kadangi buvau baigęs mechaniką, tapau dar ir išminuotoju. Buvo linksmų ir liūdnai galėjusių baigtis nuotykių. Buvau nuvežtas į kaimą nukenksminti miną, o ten pasirodė besąs kanalizacijos vamzdis su prijungtu įžeminimo laidu. Visam gyvenimui įstrigo vaizdas, kokiu greičiu bėgo eigulys, pamatęs uždegamą bikfordo šniūrą aviaciniam sviediniui susprogdinti. Tačiau iš armijos grįžau gyvas ir sveikas.
Įstojau studijuoti radijo aparatų konstravimo ir gamybos technologiją Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale. Baigiau, berods, tris semestrus, kai atsitiktinai susitikau armijos draugą Juozą Dailydę, tą patį, vėliau dirbusį Komunistų partijos Anykščių rajono komiteto sekretoriumi. Sakė jis man, kad pakaks tau tų mokslų, mums kaip tik Jakšiškio tarybiniame ūkyje mechaniko reikia.

Taip 1967 – aisiais tapau vyriausiuoju inžinierium mechaniku... keliems mėnesiams, nes tais pačiais metais pasiūlė darbą rekonstruojamoje „Anykščių vyno“ gamykloje inžinieriumi komplektacijai. Nedvejojau, nes Anykščiai man atrodė patrauklus miestas“.
„Anykščių vyno“ statybos inžinierius, konstravimo biuro konstruktorius, dailininkas apipavidalintojas 1974 – aisiais sukūrė šeimą su gamykloje dirbusia ekonomiste Rimante. Augino keturis vaikus, statėsi nuosavą namą. (Deja, žmonos mirtis porą išskyrė 2002 – aisiais, tad sūnų inžinieriaus vadybininko Kęstučio, inžinieriaus Arūno, dukrų Anykščių Angelų muziejuje dirbančios Danutės ir keliautojos Vaidos pasiekimais džiaugtis ir didžiuotis liko jam vienam...) Gyvenimas nestovėjo vietoje ir 1975 – aisiais A. Janušis tapo Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti įsteigtos Anykščių technikos sporto mokyklos pirmuoju direktoriumi. Kadangi visur lydėjo fotoaparatas, jau ir supratimas, kad jo nuotraukos gali būti įdomios ne tik jam pačiam, bet ir platesnei visuomenės daliai, „Anykščių vyne“ išlavinti dailininko apipavidalintojo įgūdžiai, plikas mokyklos sienas taip išgražino, kad net čia iš Vilniaus užsukantiems generolams patiko. Vėlgi atsitiktinumas. Kūrybingą, fotografuojantį ir filmuojantį vyrioką į Anykščių kultūros rūmus dirbti dailininku apipavidalintoju pasikvietė tuometinis Anykščių kultūros rūmų direktorius Rimantas Budavičius.

1977 – 2004 m.
Buvo lemta dirbti su kūrybingais ir įdomiais žmonėmis

Anykščių kultūros rūmuose įsteigus meninio apipavidalinimo dirbtuves, rūmų direktorius A. Budavičius pakvietė kelis talentingus Anykščių krašto žmones, tarp jų šviesios atminties medžio drožėją Joną Tvardauską, A.Janušį kurti ir gaminti stendus, vaizdinę medžiagą ne tik kultūros centrui, bet ir miestui. Pakviesti kino, foto entuziastą į kultūros rūmus buvo ir dar viena priežastis, A. Budavičius ir pats buvo aistringas kino mėgėjas. Rūmuose buvo įkurta Anykščių kino studija „Versmė“, kuriai aštuonerius metus vadovavo A. Janušis. „Versmei“ 1985 – aisiais buvo suteiktas Liaudies kolektyvo vardas, jos nariai skynė prizines vietas mėgėjiškų filmų konkursuose ir festivaliuose.
Su Lietuvos nepriklausomybės atėjimu keitėsi ir pamatinės vertybės, technologijos. Mėgėjiškas kino kameras keitė vaizdo kameros, tad pereinamuoju laikotarpiu A. Janušį gyvenimas privertė vėl sugrįžti prie mechanikos. Keletą metų dirbo Anykščių pieninėje šaldymo įrengimų mašinistu operatoriumi. Gal ir toliau būtų dirbęs, tačiau pieninės griūtis keliems metams nubloškė į Anykščių A. Vienuolio vidurinę mokyklą dirbti staliumi ir technologijos mokytoju.
1992 – aisiais A. Janušį į krašto praeities ir istorinių pirmųjų vėl Nepriklausomos Lietuvos įvykių įamžinimo darbuose ir sumanymuose skęstantį A. Baranausko ir A. Vienuolio - Žukausko memorialinį muziejų pasikvietė muziejaus direktorius Antanas Verbickas. Čia su vaizdo kamera ir fotoaparatu A. Janušiui atsivėrė visos galimybės atskleisti savo kūrybinius ir organizacinius gebėjimus.
„Dirbau Kultūros istorijos ir paminklotvarkos skyriaus metodininku restauracijai, vėliau - Kultūros istorijos skyriaus vedėju, nuo 1997 – ųjų iki 2004 – ųjų buvau videostudijos vedėju. Kaupėme ir tvarkėme muziejaus vaizdo medžiagos archyvą, - prisiminė darbo metus muziejuje, paragavęs ir direktoriaus pavaduotojo duonos A. Janušis. – Darbe supo įdomūs, kūrybingi ir draugiški žmonės, o dažni susitikimai su ypatingomis biografijomis garsiais Anykščių krašto žmonėmis, kurių didžiuma jau iškeliavę į amžinybę, ir mane praturtino gyvenimiška patirtimi, išmintimi. Tuos darbo metus prisimenu kaip vienus prasmingiausių ir gražiausių savo gyvenime“, - sakė daugybės apie Anykščių kraštą sukurtų filmų, vaizdo siužetų ir nuotraukų autorius.

2004 ­ - 2018 m.
Gyvenimo Anykščiuose
penkiasdešimtmetį įprasmino paroda

Išėjęs į užtarnautą poilsį A. Janušis daugiau laiko galėjo ir gali skirti fotografijai, fotografuoti gamtą, pasirausti archyve, anykštėnus nustebinti savo fotografijų parodomis. Paskutinioji – ką tik eksponuota Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre, sutapusi su autoriaus gyvenimo Anykščiuose penkiasdešimtmečiu ir atidaryta per jo vardadienį.
Joje keturios dešimtys akimirkų, kurių dalis yra iš jo gyvenamosios aplinkos Niūronių kaime.
„Kodėl „Tarp žemės ir dangaus?“, - paklausiau autoriaus. „Jokios čia paslaptingos prasmės ieškoti nereikia, - šypsodamasis atsakė autorius. – Mėgstamiausia mano tema yra gamta, kuri vyrauja ir šioje parodoje. Tiesiog tokie mano fotografijų objektai. Kikiliukas, pilkoji meleta, kėkštas, varlės... Šie nuotraukų herojai gyvena mano sodybos aplinkoje, jų ir ieškoti nereikia, tik pagauti akimirką“. Dalyje didelio formato nuotraukų įamžinti žiemos, rudens peizažai, kurie mažesniu formatu vargu ar taip žavėtų. Parodą papildė Šiaurės Norvegijos peizažai, kur prieš keletą metų A. Janušis keliavo su dukra Vaida.
Įdomu tai, kad A. Janušis ypač didelio formato nuotraukas atsispausdino pats, pats ir rėmus joms pagamino.
A. Janušis dalyvavo grupinėse parodose Anykščiuose, Utenoje, Panevėžyje, Zarasuose, Mogiliove, surengė keletą personalinių parodų, iliustravo Dalios Bernotaitės - Janušienės knygą „Ko skamba staklelės naujoj seklyčioj“, išleido fotoalbumą „Švytėjimas“.
„Kur beatsidūręs Aloyzas visuomet gaudydavo pro šalį bėgusį laiką, daug keliavo, fotografavo, filmavo, bendravo su įdomiausiais žmonėmis, ruošė Anykščių televizijos laidas. Užtat pro Aloyzo nuotraukų langus švyti stabtelėjusi vakarykštė diena. Jos šviesoje sklinda ir tie patys atspindžiai – jo mintys, kurios lyg smagus šyptelėjimas tų akimirkų žavesį sustabdo ir paliudija“, - taip apie albumo autorių pastebėjo žurnalistas, muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius.

Jonas JUNEVIČIUS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • aaaa

    Nuoroda

    Labai gera ir maloni buvo a.a.Rimantė.

    Prieš metus
  • Niūronietis

    Nuoroda

    Kodėl nėra Aloyzo prie šimtmečio apdovanojimo, žmogus tai nusipelnė .

    Prieš metus
  • Zenonas N.

    atsakymas į: Niūronietis Nuoroda

    A tai jau Tamsta žinote visą šimtuką???

    Prieš metus