Ar esate dalyvavęs teismo posėdyje?

Dienos anekdotas

Du policininkai važiuoja patruliuoti, vairuotojas antram sako:
- Išlįsk pro langą ir pažiūrėk, ar švyturėliai veikia.
Šis išlenda ir sako:
- Veikia... neveikia... veikia... neveikia...

Komentaras

Aš:„Siūlau rengti lenktynės nuo senųjų kapinių iki naujųjų. Kryptis priklauso nuo pasirinkimo, kur nori būti palaidotas."

Komentuoti
Antanas Jagėla-Ąžuolas vadovavo partizanų kuopai.

Ketvirtadienį, rugpjūčio 23- iąją, sukako 79- eri metai nuo Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymo. Paktu nacistinė Vokietija ir bolševikinė Sovietų Sąjunga pasidalino Europą į įtakos sferas, sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, nulėmė mūsų šalies okupaciją.
Profesorius Povilas Gaidelis parengė leidinį „Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“, kuriame pateikta 100 iškiliausių partizaninio karo vadų biografijų, kovų epizodų, liudininkų atsiminimų, dienoraščių ištraukos, paskutinės kalbos okupantų „teismuose“. Leidinys apima 1919-1986 m. laikotarpį.
Leidinyje, kuriam išleisti profesorius ieško finansavimo, yra vietos ir Anykščių krašto partizanams. Vienas jų – Antanas Jagėla – Ąžuolas.
Pateikiame profesoriaus P.Gaidelio paruoštą ištrauką iš leidinio.

(Ištrauka iš leidinio,, Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro‘‘).
A. Jagėla gimė 1913 m. Šovenių kaime, Anykščių r., valstiečių žemdirbių-pusininkų Jono Jagėlos (1863-1959) ir Marijonos Jagėlienės (1870-1949) šeimoje.
Antanas augo 9 vaikų šeimoje.
Antanas baigė Repšėnų pradžios mokyklą. Sulaukęs pilnametystės, jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Baigęs tarnybą gavo puskarininkio laipsnį, sugrįžo į tėviškę ir įstojo į Lietuvos šaulių organizaciją, buvo Traupio šaulių vyrų kuopos Repšėnų kuopelės vadas.
Kuomet Lietuvą okupavo vokiečiai, 1942-1943 m. A. Jagėla buvo Repšėnų seniūnas, o prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai jis nedvejodamas pasitraukė į mišką ir prisijungė prie laisvės kovotojų. 1945-1946 m. jis buvo Šarūno partizanų rinktinės Butegeidžio kuopos Ąžuolo būrio vadas. Jo būryje buvo apie 30 kovotojų. (Antanas Jagėla, Pasaulio anykštėnų bendrija, anykstenai.lt).
A. Jagėlos-Ąžuolo vadovaujamiems kovotojams daug kartų teko susiremti su okupantų kariuomene ir stribais. 1945 m. vasario 9 d. jo būrys stovyklavo į rytus nuo Vičiūnų ir Mickūniškių kaimų. Tuo metu (matyt, kažkam išdavus jų buvimo vietą) NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo pulko kareiviai pradėjo karinę operaciją. Jie nežinojo tikslaus laisvės kovotojų skaičiaus ir stovyklavietės vietos, todėl apsupo visą mišką į rytus nuo plento Ukmergė-Panevėžys. Stipria kulkosvaidžių ugnimi jie stengėsi atkirsti atsitraukimo kelius šiaurės ir pietų pusėje. Enkavedistai bandė laisvės kovotojus išstumti į pamiškėje tyvuliavusias pelkes, prie kurių prigludusiose kalvose iškastuose apkasuose jų tykojo enkavedistų pasala. Ofenzyvoje dalyvavo apie 400 priešo kareivių.
Šis, taip vadinamas Juodgirio mūšis, prasidėjo 8 valandą ryto ir truko apie 3 valandas. Partizanai geriau orientavosi vietovėje. Jie organizuotai, tvarkingai pradėjo trauktis prisidengdami Traupio valsčiaus Klaibūnų ir Mickūniškių kaimų sodybomis. Tačiau okupantų kareiviai, šaudydami padegamosiomis kulkomis, padegė sodybas. Laisvės kovotojų būriai, kuriems vadovavo Antanas Slučka-Šarūnas ir Antanas Žilys-Žaibas, sutelkta kulkosvaidžių ir automatų ugnimi bei granatomis pralaužė apsupties žiedą ir per šiaurinį sparną pasitraukė į Troškūnų mišką. Kautynėse žuvo 22 kovotojai. Tarp jų Šarūno būrio partizanai Stasys Kilda-Savanoris, Bronius Stalnionis-Arimantas, Stasys Stalnionis-Žalvaris, Povilas Šakėnas-Bijūnas ir Albinas Valeika-Utenis. Butegeidžio kuopoje, Tigro būryje, žuvo Alfonsas Grimža-Gluosnis ir Kazimieras Grimža-Kulka. Antano Jagėlos-Ąžuolo būryje – Edvardas Augulis, Kostas Butėnas, Karolis Kadžionis, Antanas Mackevičius, Anicetas Paurazas ir Napalys Žemaitis. Žaibo būryje žuvo Stasys Jurkevičius. Kitų padalinių tarpe žuvo Albinas Rutkauskas-Perkūnas ir Augustinas Šablevičius-Povas. Enkavedistų nuostoliai buvo gerokai didesni, tačiau tikrų skaičių niekas nežino. (J. Lukšė. Juodgirio kautynės, XXI a., 2005-02-09).
1946-1948 m. A. Jagėla-Ąžuolas vadovavo Butegeidžio kuopai. Tuo metu jie bazavosi Repšėnų, Dabužių ir Troškūnų miškuose. Bendražygiai A. Jagėlą apibūdino kaip rūpestingą tėvą. Buvęs laisvės kovotojas-veteranas Jonas Kadžionis-Bėda prisiminė: „Pirmiausia man liepė pasirinkti slapyvardį. Vieni siūlė Narsutį, kiti - Drąsutį, treti - dar kažkokį. Aš pasakiau, kad geriausiai tiktų Bėda. Visi juokdamiesi paklausė, kodėl tiks. Aš pasakiau, kad turiu „bėdą“ – atėjau su niežais, galiu juos visus užkrėsti, tai koks gi tada kitas galėtų labiau tikti, jei ne Bėda? Karklo žmona tuoj atnešė beržo tošies deguto ir liepė juo teptis. Šitaip tuos niežus išsigydžiau. Taip tapau Antano Jagėlos partizanų būrio kovotoju. <...> Kai atėjau į būrį, partizanai buvo ginkluoti nelabai gerais ginklais, nes, tikėdamiesi susirėmimų, jie pasiimdavo geresnius ginklus, o jei žūdavo, tuos ginklus pasiimdavo priešai. Taigi gerų ginklų, ypač mūsų kovų pabaigoj, labai trūko. <...> 1948 m. vasarą Repšėnų miškelyje mus apsupo. Man tai buvo pirma tokia apsuptis. Kadangi turėjau dokumentus, pas Aleksiūną kirtau rugius. Vakare į stovyklą grįžau pavargęs. Rytą pajutau spyrį į padus ir pašokau. Atsikėlęs žiūriu: vyrai ardo palapines, gesina laužą. Išgirdau kalbant, kad miškelis apsuptas rusų. Mes, išardę palapines, pasitraukėm netoli, į tankų eglynėlį. Iš viso mūsų buvo 16 vyrų. Daugiausia iš Ąžuolo būrio. Buvo atėję ir keletas svečių.
Ąžuolas buvo be galo drąsus, tiesiog pavydėtinai šaltų nervų vyras. Jis pasakė: ,,Sugulam tankiu žiedu tarp labai tankių eglučių. Nešaudyti tol, kol jie mūsų nepamatys.‘‘ Visi pasiruošėm. Girdim, žeme šliaužia, šlama „palatkos.“ Staiga sustoja, girdėti šnabždesys: „Padaždi, zdesj čto to nejasno!“ (Palauk, čia kažkas neaišku!). Mes nematom jų, o jie – mūsų. Tik prašlamėjo. Taip ir likom nepastebėti. Laukiam toliau. Kartkartėm pasigirsta šūviai, gal kokie nors jų sutartiniai ženklai. Supratom - miškelis apsuptas, išeiti jau niekur negalime...<...> Pagaliau įsiviešpatavo tyla... Staiga Ąžuolas sako: „Gal kas norite su manim į žvalgybą - čia, po miškelį, pasidairyt?“ Pasisiūlė kupiškėnas svečias. Išėję į biržę, pamatė priešais ateinančią vorelę kareivių. Ąžuolas sako: „Palaukim, kol jie prieis visai arti.“ O tas kupiškėnas peša Ąžuolą už drabužių ir tarmiškai sako: „Bakim, bakim.“ Jie ne bėgo, bet palengva pasitraukė ir grįžo prie mūsų. Kadangi jau taip, Ąžuolas sako: „Aš vienas eisiu į žvalgybą.“ Ir išėjo. Vos tik pasiekė palaukę, o čia jam nuo kaimo pusės žmogus parodė ženklą, kad iš miško lįst negalima. Turiu pasakyti, kad aplinkiniai žmonės saugojo mus ir kiekvieną minutę buvo pasiruošę perspėti. Parėjęs Ąžuolas tarė: ,,Miško košimas šiandien baigėsi, bet miškas apsuptas. Visur ant linijų radau primėtyta nuorūkų. Ryt čia bus sutrauktos dar didesnės pajėgos, todėl iš šio miško šiandien turim žūtbūt išeiti.‘‘
Grįžtam į stovyklą, pasiimam iš slėptuvės maisto, užkandam ir laukiam vakaro. Tik pradėjus temti pajudam. Vietiniai puikiai žino, kad Traupio link, prie Pusbačkių k., pamiškėj, yra tokia brasta, tiksliau sakant, toks krūmų iškyšulys, kuris jungiasi su mišku ir yra visiškai apsemtas vandens. Vyrai nutarė, kad į palaukę reikėtų išeit šituo vandeniu, bet 16 žmonių... Einame labai atsargiai. Išėjom į pamiškę, visi sugulėm, o mėnesiena tokia aiški, viskas kaip ant delno. Švedrys, eigulio sūnus, ir Konkurentas - dviese nutaria eiti į artimiausią sodybą ir sužinoti, ar kur nors arti nėra pasalos, o mes visi sugulę laukiam. Priėjęs prie vienos sodybos, pasibeldžia tyliai į langą ir šeimininko klausia, ar arti nėra rusų. Šitas atsako: „Vyrai, rusai mūsų klojime.“
Rusai, pamatę, kad į pamiškę pasipylė pulkas vyrų ir visi sugulė, o atėjo tik du, pabijojo ir mūsų nelietė. Taip mes laimingai ištrūkom iš to miško. <...> Apie Antaną Jagėlą galiu pasakyti, kad žmogus buvo be galo drąsus ir labai neišdidus. Kaip pavyzdį, norėčiau prisiminti tokį dalyką. Kartą jis pamatė, kad kiauras mano batas ir sako: „Klausyk! Nusiauk šitą batą ir duok čia...“ Nusiaviau, jis paėmė, susiuvo, sulopė, padavė: „Še, aukis.“ Be to , jis buvo nuoširdus, tikintis žmogus, visada kalbėdavo rožinį, ypač sekmadieniais. Aš dar pamenu šiuos jo žodžius: „Marija, tu amžiais globoji žaliųjų rūtų ir senų, pakelėse rymančių smūtkelių šalį, tu neapleisk jos ir dabar, kai ji, suklupusi sunkiame Golgotos vieškelyje, neša sunkią priespaudos dalią, kada jos skruostais rieda sūrios ašaros ir kraujas...“ Visos maldos neprisimenu. Žmonės Ąžuolą be galo mylėjo. Kai sužinodavo, kad jis ateis su savo vyrais, takelius kiemuose išbarstydavo smėliu ir ant stalo pastatydavo gėlių puokštę. Jis buvo labai paprastas, jokios didybės neturėjo. Ir kartu-nepaprastas žmogus.“
Nors Ąžuolas buvo paprastas, pamaldus ir nearogantiškas laisvės kovotojų vadas, nusikaltėliams ir plėšikams jis buvo negailestingas. J. Kadžionis-Bėda tęsia pasakojimą: „Apie 1947 m. aš dar nepartizanavau, kai, Ąžuolo nurodymu, buvo sušaudyti, kiek pamenu, 9 žmonės. Į Naujokų k. pas gerus žmones, t.y. pas Peldžius, partizanai dažnai užeidavo. Ir štai kartą ateina partizanai (bent tokiais apsimeta) ir pradeda viską grobti: patalynę, pagalves, maistą, - ką tik randa. Peldžiai kažką pasakė, tai abu su žmona smarkiai sumušė, „sudrapalino“ ir viską išsivežė. Užėjusiam Ąžuolui-Antanui Jagėlai Peldžius pasakė, kas atsitiko ir kad vieną jų atpažinęs iš balso. Tai buvo visai ne partizanai. Ką jis ten atpažino, aš nežinau, bet partizanai tąjį pradėjo sekti ir vieną dieną susekė. Pasirodo, kad tai buvo artimas Peldžiaus kaimynas Ušackas. Pas jį rado 8 ginkluotus vyrus, beveik visus iš miesto. Jie eidavo per kaimus ir partizanų vardu plėšikaudavo. Kad būtų žudę, negirdėjau, bet plėšdavo ir mušdavo žmones. Tada Ąžuolo vyrai juos visus 9 ir supylė. Valdžia jiems padarė karstus, pasiėmė ir laidojo kaip „nekaltas banditų aukas.“ (Pasakoja Jonas Kadžionis-Bėda ir Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė-Sesutė. Laisvės kovų ir netekčių metai (Sud. R. Kaunietis), p. 422-428, Vilnius, 2016 m.).
Antanas Jagėla-Ąžuolas žuvo 1948 m. lapkričio 13 d. Repšėnų miške, netoli nuo Papartynės kaimo. Jį išdavė vienas niekšas už okupantų pažadėtą premiją. Enkavedistų dalinys apsupo miške stovyklavusius laisvės kovotojus. Tada žuvo Antanas Jagėla-Ąžuolas, Jonas Dagelis-Gintaras (1903-1948) iš Kirmėlių kaimo ir Danutė Dovydėnaitė-Laumė (1927-1948) iš Surdegio. Jų palaikus okupantai ir jų talkininkai išniekino ir užkasė Kavarsko miestelyje - pakrūmėje prie šv. Jono šaltinio.
1989 m. kovotojų palaikus giminės surado ir palaidojo Traupio kapinėse, bendrame Jagėlų šeimos kape. Kapą žymi juodo granito paminklinė kompozicija su Vytimi ir įrašu: “Žuvo už Lietuvos laisvę.“
2003 m. Antanas Jagėla-Ąžuolas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties). (P. Gaidelis. Didvyriai nemiršta: Antanas Jagėla-Ąžuolas, llks.lt, 2017 m.).

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta