Ar esate dalyvavęs teismo posėdyje?

Dienos anekdotas

Du policininkai važiuoja patruliuoti, vairuotojas antram sako:
- Išlįsk pro langą ir pažiūrėk, ar švyturėliai veikia.
Šis išlenda ir sako:
- Veikia... neveikia... veikia... neveikia...

Komentaras

Aš:„Siūlau rengti lenktynės nuo senųjų kapinių iki naujųjų. Kryptis priklauso nuo pasirinkimo, kur nori būti palaidotas."

Komentuoti
Istorikas dr. Norbertas Černiauskas abejoja, ar lietuvius šiuo metu būtų galima pavadinti išskirtinai darbščia tauta.

Ilgą laiką laisvės kovų, o ypač pokario partizanų istorija besidomintis sąjūdžio „Trakinių partizanai“ kūrėjas dr. Norbertas Černiauskas mokslų daktaro aprobacijos tema pasirinko bedarbystės problemą ir socialinį teisingumą tarpukariu. Tad noriai sutiko pasikalbėti apie „smetoninės“ Lietuvos socialinį pasaulį, problemas, jų sprendimą ir kitas įdomybes.

N. Černiauskas pastebėjo, kad jis tarsi niekur ir neišsuko iš savo pasirinkto istoriko kelio. Mat nuo XX amžiaus 7 - 8 dešimtmečio socialinė istorija tapo viena svarbiausių tyrinėjimų krypčių, nes vien karų ir valdovų istorija tėra tik mažas visuomenės būvio atspindys, negebantis atsakyti į esminius klausimus apie žmogų ir to meto visuomenę. Ypač menkai šie klausimai nagrinėti Lietuvoje. 
Pastebėjęs, kad pagrindinės nedarbo 1918 - 1940 m. Lietuvoje priežastys - per didelis gyventojų skaičius provincijoje, priskaičiuota net apie 300 tūkstančių žmonių perteklius, kuris negalėjo gauti darbo menkai išvystytos pramonės bei prekybos sferose. Tikrų bedarbių gi buvo vos keli tūkstančiai, o kiti balansavo tarp dalinio užimtumo ir sezoninių darbų, bei laikino nedarbo būvio. Valstybė jiems stengėsi pagelbėti organizuodama viešuosius darbus ir profesinį mokymą, mat darbo rinkoje trūko kvalifikuotų specialistų - įvairių meistrų, technikų, buhalterių, raštininkų. Nedarbo pašalpos mokėtos labai retai.
Tradicinis to meto bedarbis buvo jaunas, bemokslis, mažažemis, juodadarbis asmuo iš kaimo ar miestelio, atvykęs į Kauną, Klaipėdą ar Šiaulius ieškoti darbo, bet niekaip jo nerandantis. Nors šiuose ir kituose miestuose Darbo biržos buvo atidarytos, bet jų veikla buvo neefektyvi. Jos užsiėmė bedarbių registracija, suskirstymu į kategorijas ir paskirstymu į viešuosius darbus. Keletas šimtų bedarbių ir benamių glaudėsi apleistuose Kauno tvirtovės fortuose, nepaisydami, kad ten buvo drėgna, tamsu, gyventi tekdavo tiesiog paklodėmis atitvertose patalpose, o šildytis tiesiog kūrenant laužus. Juos buvo bandoma gelbėti statant pigių socialinių būstų kolonijas.
Nuo XIX amžiaus vidurio socialinio teisingumo klausimais ypač aktyviai ėmė rūpintis katalikų bažnyčia, Krikščionių demokratų partijos programa ypač daug dėmesio skyrė socialiniams klausimams, bendradarbiaujant su valstybe, kuri ne tik organizavo viešuosius darbus, bet ir vykdė socialiai teisingą Žemės reformą.
Matyt, nei viena valstybė negali visiškai likviduoti bedarbystės. Sovietų sąjungoje tarsi ir dirbo visi, bet darbas buvo žemo našumo ir visuotinis užimtumas tebuvo politinė butaforija. Šiandienos mokslininkai kalba apie įvairius nedarbo mažinimo metodus Lietuvoje: matyt, reikėtų labiau skatinti smulkų ir vidutinį verslą, mažinti biurokratines prievoles, didinti darbo našumą ir efektyvumą, liberalizuoti kai kuriuos darbo santykius, tikslingiau skirstyti socialinę paramą, kad ji pasiektų tik tuos, kurie iš tikro nedirba.
Paklaustas, ar lietuviai iš tiesų dar išsiskiria iš kitų tautų darbštumu, N. Černiauskas tuo suabejojo. Mat darbštumas tampa neįkainuojama vertybe, kai jis dera su mąstymu bei žinojimu ir verslumu. Įprasta, kad dauguma šalių kada nors gyrėsi ar dabar didžiuojasi savo verslumu, lietuviai taip pat, tik kalbėti apie tai kaip nepaneigiamą mitą neišeina. Juk tauta, kurios dauguma tik XIX amžiaus viduryje paleista iš baudžiavos, savo baudžiavinio mentaliteto atsikratė tik vykdant 1922 - jų metų Žemės reformą, apkarpius dvarus, iš esmės negali būti darbšti. Dar Vincas Kudirka bandydamas atkalbėti tautiečius nuo emigracijos į Ameriką rašė, kad ten nuvykę jie prapuls, nes yra įpratę daugiau „pletkinti“ ir pypkiuoti negu rimtai dirbti. Didžiąją Lietuvos gyventojų dalį 1948 - 1950 m. suvarius į kolchozus ir pavertus naujųjų laikų baudžiauninkais, tarpukariu subrandinto darbštumo pradai buvo sunaikinti.
Dabar tyrimai rodo, kad esame kantrūs juodadarbiai, tik labai retai mąstantys ir kuriantys darbininkai, darbo efektyvumas menkas ir tai susiję ne tik su atlygio dydžiu. Tačiau N. Černiauskas nusiteikęs optimistiškai - padėtis gerėja ir toliau tik gerės... 

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • R.Gižinskas

    Nuoroda

    dr.N.Černiauskas savo disertacijoje [nebijokime šito žodžio] palietė tarpukario socialinio teisingumo temą.Gerb.''Anykštos''portalo skaitytojams noriu pateikti apie socialinį teisingumą 1936m.Anykščių parapijoje.To meto samdiniai turėjo savo ''luomą''; ''bernai'',''mergos'',''piemenys''ir kiti žemesnio ''luomo''.Geriausiai apmokamas buvo''berno'' darbas [ir sunkiausias] .Jis į metus gaudavo 100lt.,po maišą rugių,miežių,avižų,bulvių daugiau.Amerika buvo kiekvieno samdinio svajonė,tačiau ''šipkortei''pinigų retas kuris turėdavo,tai dažnas lietuvis išvykdavo tarnauti į Latviją.Tarpukaryje samdiniai iš Pabaltijo šalių uždirbdavo mažiausiai.Koks nuoseklus istorinis tęstinumas-dabar yra taipogi.

    Prieš metus
  • siuvėja

    Nuoroda

    gal yra naujienų iš Svėdasų bendruomenės pirmininko apie žadėtas darbo vietas siuvykloje?
    Mano asmens duomenis užsirašė, bet neatsako kas toliau.
    Esu siuvėja su praktinio darbo patirtimi. Ir Anykšta nieko neskelbia ką su asmenų duomenimis daro pirmininkas. Truputi neramu, nors ir esu optimistė, o skelbė tai per Anykštą dėl registracijos.

    Prieš metus
  • rasyte

    Nuoroda

    to neleis

    Prieš metus
  • Kaip

    Nuoroda

    Svarbu optimizmas

    Prieš metus