Ar planuojate atostogas?

Dienos anekdotas

Uzbekijos mokslininkai jau tris savaites bando sukurti vakciną nuo koronaviruso, bet rezultate jiems vis išeina plovas...

Komentaras

Simonas Gudelis:„Neskubėkim, rinkimai artėja. Tuoj į Anykščius žvelgs besišypsantys, aukštos raiškos, kandidatų veidai ir plūstels rinkiminės lėšos TVC iždan. Po to galėsim išjungti monitorių iki sekančių rinkimų arba naudoti Baltą Kanalą aikštei apsišviesti."

Komentuoti
Štai čia buvo didžioji malūno užtvanka.

Šventoji ištvinusi tądien buvo kaip niekad, ten, kur buvusi užtvanka, upės tėkmė teškėjo vilnių purslais, vertėsi sūkuriais, nuolat kliudydama dugne gulinčius sunykusio mūro akmenis.
Malūno vietoje – jau kelis dešimtmečius stūkso nemenka vila, kurią pastatė dar sovietmetyje - buvo poilsio bei pokylių namai įvairių organizacijų darbuotojams bei bičiuliams.
Lietuvai tapus nepriklausoma ją įsigijo garsus krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, tačiau, matyt, nepuoselėdamas čia ateities planų, po kurio laiko pardavė.
Metams, kaip ir tai vilnijančiai upei be perstojo bėgant, namo savininkai keitėsi dar kelis kartus. Nieko nėra amžino, tik Šventoji bėga ir bėga tolyn, tarsi amžina būtų...
Malūnininko sūnui Petrui Jasiūnui dabar jau nėra didelio skirtumo, kas ten būna, kam ta jo tėvo Jono puoselėta vieta priklauso – jam gyventi netrukdo.

Amerika, Amerika...

Jonas Jasiūnas buvo kilęs iš smiltynų Šimonių girios pakraščių tarpumiškėse. Ką čia tebūtų užgyvenęs, kad ir milžino sveikata apdovanotas buvo, ką būtų užsidirbęs? Tai sumojo, kad reikia drąsiai vykti į Ameriką, ten savo lietuviškosios ateities pagrindus sukurti. Net keliolika metų tolimoje svajonių šalyje darbavosi, sunkiausio darbo nevengė, tačiau lengvesnį dirbdamas linksmesnis buvo.
Tad ir kasyklose, požemiuose giliausiuose visokį gėrį atkakliai kasė, uoste maišus ant savo plačių pečių nešiojo, vėliau uoliai cukraus fabrike darbavosi. Užsidirbo nemažai. Tačiau uždirbtųjų banke laikyti vengė – be gaišos siuntė pinigus namo, artimiesiems, kurie jo uždarbį, kaip ir buvo pageidauta, sėkmingai investavo – pirko brangiausią turtą - žemę.
Sugrįžo, rodosi, visus geriausius metus tam svetimam kraštui atidavęs, atrodytų, be sveikatos turėjęs palikti. Bet energijos netrūko. Statė malūną, ten kur žemės nemažus plotus žemės palei Šventąją, kuriuos už jo siųstus pinigus sesės buvo nupirkę.

Nesigrauši ir nejaunas vedęs...

Gražuolė moteris, ilgomis tamsiomis kasomis, skvarbiomis akimis, išsilavinusi – vargonininko dukra. Gerokai jaunesnė. Apie tas vestuves plačioje apylinkėje kalbėjo - juk amerikonas, malūnininkas vedasi. Bene, šešių dešimčių metų vyras, o vestuves kelia.
Kaip didelės meilės vaisius į pasaulį įžengė dvyniais - gimė du berniukai Jonas ir Vladas. Tuomet slinko patys baisiausi pokario metai, pirmagimių lemtis buvo žiauri – jie pražuvo visai dar kūdikiai būdami. Mirė susirgę, peršalę, tuomet, kai stribai panūdę ieškoti sodyboje partizanų, viską išvertę, per patį viduržiemį duris atlapoję, kelias valandas skersvėjus kėlė. O buvę mažyliai tik tik pirtyje išprausti...
Skausmas, laidotuvės, po to su viltimi į pasaulį atėję sūnus Petras bei dukra Vlada - Janina. Šitie tai užaugo, sumanūs, guvūs, sveiki žmonės... Petras dažnai mėgsta apie senus laikus pasikalbėti, prisiminti, ką ir kaip tėvelis darė, atpasakoti, ką daug patyrusio žmogaus žodžiais skiepijo.
Prisiminė, kad prie sraunios ir plačios upės malūną įrenginėjant daug pagelbėjo anykštėnai malūnininkai Vilnonis ir Karvelis, Vilnonis net dažniau ir labiau. Upė ten labai srauni, tad plauna neregėta jėga, užtvankos sklendės iširusios ne kartą. Tačiau visuomet „amerikono“ atkaklumu būdavo atstatomos, ir vėl malūnas veikė, puikiausiai malė, lentas zeimeriu pjovė, vėlė milus. Reikalinga įmonė visai apylinkei buvo.
Šventąja, iš šimtamečių girios rąstų surištus sielius plukdantiems vyrams jis atrodydavo gudrus, geraširdis. „Dvidešimt litukų“ - ramiai ištardavo jis užtvankos atvėrimo kainą. Sumokėjus pinigus, upės durys atsiverdavo ir sielių lovos nerdamos iki pat dugno praplaukdavo upe žemyn.

Kaimyno pasigėrėjimas

Iš Plikiškių šilų kilęs rašytojas Antanas Drilinga, nuolat linkęs vertinti ir sverti, dešimtmečius kartoja kažin ar teisingą, paprastai rupią sodietišką tiesą, kad Jonas Jasiūnas tikrai šaunus vyras buvęs. Ne todėl, kad malūną pastatęs, kapitalus sėkmingai investavęs, tačiau dar ir todėl, kad vedęs ir vaikais džiaugęsis. Ne taip kaip Pranas Markūnas, gal dar gerokai už jį turtingesnis, panašaus amžiaus inžinierius nuo Andrioniškio.
Šitas tai šešių dešimčių sulakęs savo gyvenimą ėmė kreipti, projektuoti į amžinybę. Ką ten vedybos? Jaunuolių darbai... Pinigų taip pat į jokį verslą neįdėjo, tiesiog sudėjo į amžinybę, į dieviškąją viltį – pastatė Andrioniškyje bažnyčią.
Kokiu matu matuotum, vienaip ar kitaip krikščioniška filosofijai vienodai gerai įvertintų abiejų gyvenimus, tarp jų nematytų jokios priešpriešos, tik pasigėrėjimą: juk ir tas, ir anas, nors ir skirtingai investavo, bet tai padarė puikiai ir įžvalgiai.
Kuomet sovietai atėję malūną atėmė, senasis malūnininkas jau buvo tikras patriarchas - pensinį amžių gerokai pranokęs vyras. Jam buvo laiko mąstyti, buvo laiko žvelgti į upės tėkmę, meškerę užmesti, sugauti žuvį. Meškeriojęs ir tada, kai į šitą malūną atklydo Lietuvos kino studijos filmavimo grupė, kai čia susuko romantišką vaidybinį filmą „Žydrieji horizontai“. Aplink filmininkus ištisas dienas sukinėjęsis Petras to filmo taip ir nepamatė, nes kai Puškino kolchozo kontoroje jį rodė, labai lijo lietus ir rūpestingi tėvai berniuko neišleido.

Gyvenimas tarp šilų ir upės

Upė vis kitokia, kiekvieni metai vis kitokie, niekada nebūna, kad būtų visai taip pat kaip buvę. Nueiti, pamatyti. Pasaulis, tarnyba sovietų armijoj ir būtent ten aplankęs meilės jausmas - vedybos, nuostabus gyvenimas, iš meilės begalinės gimę vaikai.
Dabarties gyvenimas. Paklajoti po mišką su šautuvu ar patykoti bokštelyje. Pramoga - Anykščiuos nuvažiuoti, apsirengti šaulio uniformą, dalyvauti patriotinėse, valstybinėse šventėse, su tokiais pat patriotiškais vyrais susitikti ir pabūti..
Sodiečiui reikia, kad daug mielo gyvio tvarte būtų - tuomet ir smagu, ir jauku. Paukščių čia yra ir paprastų, ir kuoduotų, ir margomis plunksnomis besipuikuojančių, tačiau svarbiausias - arklys. Arklys reikalingas - miškan nuvažiuoti, dirvas daržui suarti ir išpurenti. Jaukus, bičiuliškas, nors kartais ir pasikarščiuojantis, pagalbininkas. Visokių gi tų arklių būna.
Sėdim, šnekučiuojamės, plačios širdies žmogus apie gyvenimo įdomybes, apie sveikatą prabyla. Sveikatą reikia saugoti. Ne tada bus laikas gydytis, kai susirgsi. Dėdė Petras įsitikinęs, kad geriausia nuo visokių negalavimų apsaugo degtinė su pipiru. Tai jis kasdien išgeria nemenką stiklą, taip persavaitę suvartodamas puslitrinį butelį, įsitikinęs, kad tai vaistas, kuris padeda apsisaugoti nuo peršalimų ir nematytų, netikėčiausių, nenuspėjamiausių virusų.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • nu va raso

    Nuoroda

    kad ir laisvoj lietuvoj zmones apvogti ir nusavinti turtai ,tai normalu,nes valdziose buvo nesaziningi zmones,gedaatiduokit zmogui jo nuosavybe,o koks jis patriotas ir ant kelio buvomir visada sventese su uniforma o is jo juokiamasi ir saiposi lietuvos valdzia

    Prieš metus
  • Azuozerietis

    Nuoroda

    Kiek žinoma didžiausia užtvanka per Šventosios upe-senoveje buvo....Pesliuose tik kairejame upes krante.Dabar dar tenai išlike akmenys užtvankos-senieji Pesliu palikuonys turetu daugiau apie Pesliu užtvanka parašyti.?

    Prieš metus
  • Foatografas

    Nuoroda

    a kieno nuotraukas publikuojat šitoj "Ankštoj" ?

    Prieš metus
  • keisti dalykai

    Nuoroda

    laisvoj lietuvelej ,turi visus dokumentus nuosavybes ,o malunas ne jo o kitu ,kas cia dedasi,kokioj mes betvarkej gyvenam ,tai pasityciojimasis PETRO ir visi tyli

    Prieš metus
  • ...

    Nuoroda

    Plikiškių

    Prieš metus
  • taip ir nesupratau

    Nuoroda

    Kokiame kaime tas malūnas ?

    Prieš metus