Ar skaitote knygas?

Dienos anekdotas

- Tėti, kuo skiriasi moteris nuo vyro? - klausia sūnelis tėčio.
- Na, matai, sūneli, tavo mamos batų dydis 36, o mano - 45. Štai tarp kojų ir yra tas skirtumas.

Komentaras

Tikras vyras:„Tikrai vyriškai ir garbingai elgiasi gerbiamas Antanas Baura, kad nesivelia į intrigas ir palaiko Seimo pirmininką. Mūsų šeimai teko dalyvauti tokiame gtražiame renginyje- Vaižgantinėse. Mes patys su gerbiamu Pranckiečiu bendravome, bendravo ir kiti. Koks nuoširdus, draugiškas žmogus. Gali drąsiai prie jo prieiti, pakalbėti, nusifotografuoti. Ar dar yra kitas šalies aukštas pareigūnas, kuris būtų taip arti liaudies, arti paprastų žmonių? Gerbiam Seimo pirmininką, gerbiam ir jį palaikančius parlamentarus."

Skaityti komentarus (2)
Vytautas Kazlauskas žvelgia į senas nuotraukas ir prisimena, prisimena...

Vytautas Kazlauskas, kilęs iš Butėnų kaimo, didžiąją savo aštuonių dešimčių  gyvenimo dalį nugyveno Anykščiuose. Dabar liūdnokai padūsauja, atsiminęs gausią giminę, patyli - mažai jau iš didžiulio pulko pusbrolių, pusseserių pasilikę, tačiau veikiai pralinksmėja - prisiminti vaikystės nuotykius taip miela.

 

Apie gausią giminę

Kazlauskų Butėnuose buvę labai daug, kelios net tarp savęs nebesigiminiavusios šeimos. Žinom, visų jų pavardė iš Ožių bei Ažių lenkmečiu nutautėjusių kunigų taip pat buvo suslavinta ir išvirto į Kazlauskus, nors dar XIX amžiaus pradžios bažnytiniuose dokumentuose galima surasti ir minimų Ožių. Ir vadino juos dėl aiškumo įvairiai - vienus Ožiais, kitus Ožiokais, trečius tiesiog Kazlauskais, o mano aprašomuosius – Juzeliokais. Buvę jų šeimoje daugiau negu dešimt. Vyriausioji Rozalija Budreikienė už savo jauniausiąją seserį Liudviką buvo vyresnė vos ne dvidešimt metų. Gražuolės, sumanios, darbštuolės seserys ir smagūs broliai. Atsidaliję tėvų paliktą gėrį bei žemę, visi pradėjo gyventi savarankiškai.
Juozas Kazlauskas, vedęs netolimą kaimynę, to paties kaimo Sedelskytę,įsikūrė šiauriniame kaimo pakraštyje, šviesiose kalvose, netoli ribos su Kodžiupiu. Smagu, linksma, jauku – juk šeimoje pulkas vaikučių, visai netoliese dar ir daugybė pusseserių bei pusbrolių.

Apie upelį

Čia pat slėniu tekėjo vingrus upelis Naruntis. Per akmenynus, smiltynus, vingiais, juodalksnių ir šilų ūksme, jis nuo pat užpalėniškų Kušlių versmynų savo vandenis plukdė į Šventąją. Ties Butėnais jau buvo to gamtos stebuklo žemupys. Didžiu, aukštais šlaitais suremtu slėniu, per Klondaikui būdingus milžiniškus akmenis ritosi nepailstanti tėkmė. Tačiau vasarą, kai ilgėliau nepalydavo, o pasaulį alsindavo kaitra, upelis beveik nustodavo tekėti, sekliausiomis vietomis vos vos sruvendavo, gilesnis vanduo telkšodavo tik duburiuose. Ten tarsi įkalintos pasilikdavo ir upelio žuvys. Tuomet Juozapas Kazlauskas su savo berniokais išeidavo tų žuvelių sugauti. Duobėse telkšantį vandenį gerai sudrumsdavo, o tada ten tūnojusios lydekos išplaukdavo į paviršių. O jei tai nepadėdavo, tai gerokai nusemdavo vandenį ir nusekusioje duobėje pasilikusios margašonės pasiduodavo. Žvejodavo ir didesniame vandenyje įmerkę samtį, vis pabaidydami: be didelio vargo susemdavo ramiuose užutekiuose tūnojusią žuvį. Pakliūdavo visai nemenkų lydžiokų, šapalų, kuojų, vėgėlių. Džiaugsmas neišpasakytas, samčio tinklo maiše suspurdus neįtikėtinai dideliam, gerokai per kilogramą sveriančiam lydžiui.Toks atrodydavo kaip tikras upelio karaliūnas, galėjęs tiesiog karališkais pietumis pradžiuginti gausią Kazlauskų šeimyną.
Kartais  tinklaičiu užsiausdavo ir kokį paupės liūną: didžiulių karosų sugaudavo. Karais nešini bradiniu išeidavo po upės seklumėles, užutekius pabraidyti - ir vėl žuvies pasigaudavo.

Apie zuikius

Geriausias Vytauto bičiulis paauglystėje buvo netoliese gyvenęs pusbrolis, tetos Liudos Vilutienės jauniausias sūnus Robertas. Prisijungdavo ir tolimesnis giminaitis Gediminas Budreika. Jie visur suspėdavo, visur nubėgdavo, nulėkdavo, visus kampus išlandžiodavo, visus žvėrių urvus, paukščių lizdus žinodavo.
Žiemą norėdavosi prasimanyti zuikienos. Kilpas padarydavo iš plonos, bet tvirtos ,,dratos“, kartais išvyniodavo gyslelę  troso ir, dėl minkštumo pakaitinę virš liepsnos, sukdavę kilpą iš jos. Statydavę ant takų, gero sprindžio aukštyje, vieną po kitos. Pakliuvę kiškaičiai kartais dar būdavo gyvi, tačiau pajutę medžioklių rankas tiesiog apmirdavę iš baimės...
Ne tiek mėsos, kiek kailiukų, kuriuos išdžiovinę ir pardavę Svėdasuose, galėdavę įvairių taip reikalingų daiktelių nusipirkti. Juk vienas ant vilktuvo išdžiovintas ilgaausio kailiukas kaštuodavo visą rublį. Ir lapės pateko į jaunųjų „traperių“ akiratį, mat įsisuko į kaimynų vištidę. Vyrukai teisingumą vykdydami lapei ir lapinui mirtimi atmokėjo - užteko sumanumo jų kelius perprasti, pergudrauti ir sėkmingai kilpomis sugauti. Lapių kailelį miestelio supirktuvėje įvertindavo trimis rubliais. Sugalvojo, kaip sugauti gudrutę kūmutę. Ant tako, kuriuo rudosios sėlindavo į medžioklę, ir paspendė kilpą. Įkliuvo pūstauodegė...
Kailiukuose prabesdavo skylutes, kad priėmėja neįtartų, jog žvėreliai sugauti draustinu būdu - kilpomis, o manytų, kad sumedžioti medžiotojų. Buvo juk toks laikas, kai medžioti galėjo bet kas, net ir visai be leidimo pirktis medžioklinį šautuvą. Buvo iš kaimyno Kodžiupyje tėtis nupirkęs šautuvą ,,Iž”, tas ginklas daug visokių nutikimų lėmė, tačiau apie juos jau kitą kartą...

Apie smagią laiškanešystę...

Baigęs mokyklą, bene septynias klases, bandė studijuoti Vilniuje, tačiau greitai jam sostinėje pabodo - sugrįžo namo. Čia jam, šešiolikmečiui, kolūkio valdyba patikėjo laiškanešio pareigas. Arkliu - raitas ar vežimu -  siekdavo tolimiausius vienkiemius pavasarį, vasarą, rudenį. Per vieną potvynį, paslydus arkliui, visą korespondenciją į Narunčio vandenis sumerkė. Tik ant krosnies išdžiovinęs laikraščius, laiškus, adresatams išnešiojo. Žiemą visur lakiodavo, smagųjį arklioką įsikinkęs į elegantišką važelį. Linksmą ir romantišką paštininką labai mėgo vaikai. Dažnas, išbėgęs iš savo kiemo, visus žaidimus pametęs, bandydavo, užšokęs ant pavažų galų, pasivažinėti ar į patį važelį įsiprašyti. Vytautui mažųjų bendrystė labai patikdavo, džiaugėsi jais, mielai ir visą pusdienį mažuosius kartu po Butėnus bei apylinkes vežiodavo.
Romantika. Greitai ta romantika baigėsi - sulaukęs aštuoniolikos išvyko tarnauti į sovietinę armiją, o po to jau į tėviškę nebesugrįžo gyventi. Įsikūrė Anykščiuose. Dabar su savo mintimis, prisiminimais gyvena, pasaulio naujienomis domisi, su žmona nuolat pasikalba, dukromis, anūkais pasidžiaugia, o kartais dar ir į Butėnus nuvažiuoja. Iš gausios šeimos bei giminės tos kartos vyrų jis vienas tepasilikęs.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Algis

    Nuoroda

    Labai idomu tokius rasinius skaityt kai dar tuos laikus meni

    Prieš metus