Koks Jūsų požiūris į draudimo sutartis?

Dienos anekdotas

Vyras klausia iš darbo grįžusios žmonos:
– Ar pastatei mašiną į garažą?
– Taip, didžiąją jos dalį.

Komentaras

Gyvenu:„Gyvenu metus laiko Anykščiuose ir matau kad čia galima elgtis kaip tik nori. Automobilius gali statyti kur nori, kaip nori ir taip ilgai kiek nori. Matau galima važiuoti ir prieš eismą ir tech. netvarkingom auto bei moto priemonėm."

Komentuoti
Liudvika Didžiulienė-Žmona į istoriją įėjo ir kaip pirmosios žinomos gastronominės knygos lietuvių kalba autorė.A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotr.

Neseniai knygynuose pasirodė unikali, leidyklos VAGA išleista pirmoji žinoma gastronominė knyga lietuvių kalba – Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Lietuvos gaspadinė, arba pamokymai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ (1893 m.). Tai – unikalus istorinis šaltinis, parašytas dar XIX a. pabaigoje – išskirtiniu laikotarpiu, kai formavosi šiuolaikinė lietuvių tauta, buvo ruošiamasi atkurti Lietuvos valstybingumą.

 Knyga papildyta istorikų Anželikos ir Rimvydo Laužikų komentarais.
„Jeigu lietuvio paklaustumėte, kokius jis žino tikrus nacionalinius patiekalus, dažniausias atsakymas turbūt būtų kugelis, cepelinai, vėdarai, bulviniai blynai… Tai yra pakankamai nauji, XX a. paplitę ir sovietmečiu įtvirtinti patiekalai. Tuo tarpu „Lietuvos gaspadinėje“ (o jai vos 125 metai) randame lietuvišką virtuvę tokią, kokia ji buvo iki masinio bulvinių patiekalų paplitimo. Tad ši knyga – tai puikus atspirties taškas tiems, kurie domisi Lietuvos gastronomine tradicija, nori ją pažinti giliau nei siekia bulvinių patiekalų tradicijos, atkurti savo lietuvišką gastronominį tapatumą“ – sakė R. Laužikas.
Liudvika Didžiulienė-Žmona buvo parengusi du šios knygos variantus: siauresnį ir išsamesnį. Abu buvo ne kartą išleisti, abu yra įdomūs Lietuvos gastronomijos istorijos šaltiniai.
Apie XIX a. lietuvių virtuvę istorikas R. Laužikas kalbėjo: „Lietuvos gaspadinėje“ rasime pačių archajiškiausių patiekalų receptų (duona, rūkyti mėsos patiekalai), kurie pasiekia mus iš proistorinių laikų, kai dar nebuvo Lietuvos valstybės. Kitų patiekalų šaknys siekia XV–XVIII a., kai kurie yra perimti iš totorių, žydų virtuvių. Didžiulienės knygoje rasime ir autorės laikmečio pėdsakų. XIX a. buvo domėjimosi chemijos pasiekimais amžius, tad ne viename „Lietuvos gaspadinės“ rūkytos mėsos recepte rasime nemenkus kiekius salietros (natrio nitrito). Šiais laikais toks gausus šio priedo (dabar vadinamo E250) naudojimas kiek glumina“.
Prieššventiniu laikotarpiu išleistoje knygoje yra užsimenama ir apie Kūčių bei šv. Kalėdų tradicinius patiekalus: „Bene unikaliausias lietuviškas Kūčių stalas. Šv. Kalėdų gastronomija panašesnė į daugelio kitų Europos šalių – valgiai gausūs, mėsiški. Tuo tarpu Kūčių vakaras, tiek turtingesniuose, tiek skurdesniuose namuose, prasidėdavęs plotkelės (kalėdaičio) laužymu, būtinas patiekalas yra kūčia, o taip pat aguonų pienas ir šližikai (kūčiukai), neretai valgomi kartu, kaip savotiška „sriuba“, barščiai, kelių rūšių (kepta, troškinta, kimšta) žuvis, kisielius, obuolių gira“.
Knygynuose ši knyga kainuoja apie 13,90 euro.

-ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta