Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

Jei norite, kad pasaga atneštų laimę, žinokite - dirbti teks, kaip arkliui.

Komentaras

Kaip džiaugiasi savivaldybė:"Užsikrėtė trys Anykštėnai, kurie negyvena Anykščiuose " :-)
Tiesiog "puikiai veikia" gyvenamosios vietos deklaravimo sistema !
Ir vėl girsis kaip jie "suvaldė" virusą Anykščiuose, kai niekas Anykščiuose negyvena"

Komentuoti
Tuoj po sovietmečio Vilūno malūno likučius ir sodybą susigrąžino anūkės Audronės Butkienės, čia ji su vyru Broniumi, šeima.

Pačiame Anykščių rajono pakraštėlyje, Šventosios upės pakrantėse, ant Vyžuonų bei Užpalių seniūnijų ribos, nuo seno gyvuoja Kunigiškių kaimas. Kadaise priklausęs Vyžuonų bažnyčiai, baudžiavą panaikinus tapo eiliniu darbščių žemdirbių, grynų lietuvių kaimu su puikiausius miltus malusiu malūnu ir visiems patogiu tiltu. Niekada nebuvo mažas, niekada nebuvo ir didelis - 1923 m. su14 kiemų, o paskutiniu metu gal ir dešimties nuolatinių gyventojų nesurastume, bet sodybų ir ten vasarojančių ar dienai kitai nuolat užklystančių piliečių labai daug.


Prie senojo Rygos kelio

Klebono, Smolensko kanauninko Jokūbo Janovskio 1784 m. surašytame Vyžuonų bažnyčios inventoriuje suradau labai įdomų kelio, vedančio į Svėdasus, aprašymą, kuriame pažymima ir tai, kad seniau Žemaitėliais, o dabar Kunigiškiais vadinamas kaimas, šviesiausio kunigaikščio Radvilos bažnyčiai dovanotas ir esąs prie to kelio, kuris yra dalis žiemos trakto į Rygos uostą.
Prie pat jau tuomet veikusio malūno, matyt, vienintelio ant Šventosios atkarpoje tarp Užpalių ir Ukmergės, buvęs tiltas, o šalia jo stovėjusi klebonijai priklausiusi smuklė. Kiek tolėliau pavažiavus smėlėtu, sausu keliuku, kuris vietomis ir akmenuotas, buvęs dar vienas tiltelis per nedidelį iš balų, per krūmynus ir miškelius atitekantį Nasvės upelį, prie kurio stovėjo dar viena smuklė - pono Jalensko nuosavybė. Per Šilu vadinamą mišką išlindus į kryžkelę prie Narunčio upelio stovėjo dar viena, jau ponui Kušeliauskui priklausiusi smuklė, ties kuria ir baigėsi Vyžuonų parapija. Inventoriuje kaip ypač svarbūs susigaudyti padedantys objektai nuolat minimos smuklės - išgeriančių pakeleivių bei vietinių gyventojų ir iš jų pomėgio pasipelnyti norinčių ponų bei žydų smuklininkų netrūko. Įdomu, kad beveik viena šalia kitos viename ir kitame Kunigiškių žemių pakraštyje veikė dvi smuklės, buvo ir šiokia tokia pramonės įmonė - galingos upės srovės sukamas malūnas, tad žymus ir visiems žinomas tuo laiku buvo kaimas.

Senojo pasaulio trupiniai

Kaimo laukais tarp pievų, raistų išsibarsčiusių vienkiemių daugiausiai buvo dešiniajame Šventosios krante. Nemenki pievų plytėjo ir kairiajame krante prie santakos su Vyžuonos upele. Pievos vešlios, ypač Skerdime, užliejamuose upės slėniuose žiedų žiedelių, kvapų kvapelių turtingos, iki pat Gargažinių dvarelio išsitiesusios. Žemė labai nevienoda, būdavo, kad dalijant į vienkiemius prasčiausios žemės ir galulaukių valakas beveik iki 50 hektarų išsipūsdavo. Nuostabūs, sakais pakvipę miškai, klaidūs raistai, pievos, kuriose kaip ir pūdyme iki pat žemės reformos ganydavo gyvulius bendrai. Senolė Anelė Daugilytė kadaise pasakojo, kad dažniausiai
samdydavo nedidelį kuprotą senioką iš gretimo kaimo, kuris būdavo labai prityręs, mėgo skiltuvu įdegęs pypkę rūkyti, bartis, šaukti ar net botagu piemenis nušlajuoti. Piktas buvo.
Beveik visi prie žemės darbavosi, nors buvo medžio darbus dirbti gebančių, buvo ir degučius, ir puodžius, ir kalvis. Dar vienas kalvis - žydas Šimelis gyveno nedidelėje trobelėje visai šalia tilto
ir laikė juodą karvę. Tiltas buvęs medinis, kasmet pavasario potvynio nunešamas, daug vargo buvo patogiai į malūną, Vyžuonas, Uteną ar dar tolimesnį miestą patogiai nuvažiuoti. Sakoma, kad uolus parapijietis, bažnyčios lankytojas Tuskenis iš Gargažinių paskatino sūnų Leoną, mokytą inžinierių, vienu metu net Lietuvos kelių direktorių pasirūpinti, kad Kunigiškiuose būtų pastatytas modernus tiltas. Gal apie 1936 metus pastatytas šis gelžbetoninis, grakščiai išriesta nugara tiltas iki šiol tebėra tvirtas, praktiški be puošmens metaliniai turėklai, su kulkos paklydėlės pramušta skyle. Tada, tais sunkiais pokario metais, gal susišaudyme, kuomet žuvo partizanas Romas Matulionis – Sklandytuvas. Daug čia buvo drąsių į miškus partizaninei kovai išėjusių vyrų. Vien Markūnų trys broliai: Stasys - Senelis, Jonas - Šiaurys ir Bronius - Strausas, Pelioniai: Albinas - Žolynas ir Juozas - Šturmas. Daugelis žuvo nelygioje kovoje, vargo lageriuose, tremtyje. Sodybų kerštingas priešas nepaliko nė akmens.

Dėdės Samo karalystė

Netoli tilto, beveik paupy, šviesioje aukštumėlėje - didžiulis Gražių vienkiemis: erdvi troba, puikios klėtys, jau kelis šeimininkus pakeitęs keistesniems nutikimams ištikus vis dar juodojo burtininko Samo šlovę mena. Mena keistai namuose užsilikusius brolius, seseris. Prisimena visus juos valdžiusį, visam kam valią turėjusį gudriausią, ryžtingiausią brolį, kurį įtarė raganavimu ir Samu vadino. Pro jį praeidami ar susitikdami jo akių žvilgsnio vengė ir špygą kišenėje suspaudę laikė - kad tik kokiu „čėru“ neužleistų, neužburtų. Kažkas matęs jį naktį ant didžiojo Šventosios akmens tupint ir gaidžio balsu giedant, tarsi aitvarus galinguosius kokiam darbui šaukiantį. Visokių istorijų apie jį žmonės dar ir dabar pasakoja, o kai kurie nutyli, nes ir pasimirusio keršto bijosi. Klausantis pačių tikriausių, nors labai neįtikėtinų istorijų, kartais net šiurpuliukai per nugarą nubėga. Kartą dailiomis merginos kasomis Samas nusistebėjo: „Ale ne pagal tau šitie plaukai...“ Po kurio laiko gražuolė pradėjo šukuotis, o nuostabieji plaukai kuokštais ant žemės krito. Kitą kartą jo pagirta karvė sulig paskutiniais žodžiais plumpt ant šono. Žmogus nesutriko, nuodo prieš burtą ieškot raitas nusiskubino pas netoliese gyvenusią atkalbėtoją sentikę, kuri kažką panosėje paniurnėjusi savus burtus paleido. Pažadėjo, kad karvė pasikels, pasitaisys, tik kelias dienas pieno mažiau duos. Kaip pasakė, taip ir buvo.
Kuomet burtininkas mirė, kai jį į Vyžuonų kapines nulydėjo, ramus oras buvęs, bet vos pradėjo karstą duobėn leist, tokia vėtra su sūkuriais pakilo, kad, rodėsi, šilo pušis išvartys. Karstą duobėn įleidus vėl viskas nurimo, tarsi nieko ir nebuvo, bet savo galią ir miręs burtininkas parodė. Kad jo nepamirštų, kad visuomet pagarbiai, baimingai minėtų.

Dingusio pasaulio ir 
šiandienos poezija

Senųjų kaimo gyventojų jau beveik neliko nė vieno. Dar vienas kitas palikuonis savo tėvų, senelių trobesius išlaikę - laisvalaikiu atvažiuoja, tvarkosi, atostogauja, švenčia, gamtos malonumų ieško čia, tarp šilų, paupiuose. Surasi čia tokių ištaigių vasarnamių, vilų, tarsi į „auksinio kranto“ Rivjeros besilygiuojančių. Garsiojo medžiotojo ir žvejo Matulionio trobikėje kažkoks Utenos veikėjas įsitaisęs, jau tų legendų apie nežemišką šeimininko taiklumą, sumanumą žvejyboje nebežino, net negirdėjo. O, būdavo, žmogus stebuklingai upe pabaidydamas lydeką į patogią vietelę nuvaro ir ten žeberklu mikliai persmeigia. Visuomet gausiai žuvies spurdėdavo jo statomuose tinkluose bei srovėse už malūno nardinamuose bučiuose. Žaliu stogu tarp pušų dera ir Remigijaus Vilkaičio - sėkmingo parodijų aktoriaus, kažkada buvusio kandidato į valstybės prezidentus namelis. Ir niekas nepasakys, kad čia vaizdelis nekoks... Netoliese kažkoks pilietis, privatumu besižavintis ir nuo upės lentutes su užrašais susmaigstęs, žemę knisa, pamatus derina, bando kurtis. Anapus kelio didžiulis aptvaras, kuriame krūmyno pakraščiu, regimose tolumose pulkeliu baltomis kojomis mirgėdami vikriai pulkeliu pralekia danieliai.
Malūno likučius su sodybą susigrąžino teisėti paveldėtojai, Klementinos Vilūnaitės palikuonys - Butkai. Pasistatė modernų namą sau ir svečiams, bet senąjį namą išsaugojo, bando malūno liekanas konservuoti, visokių sodietiškų rakandų prisirinkę puošia. Giliau, prie senųjų kapelių, nuolat savo nameliuose gyvena dvi giliai tikinčios, pasaulio istorija gyvai besidominčios močiutės - Elena Jančienė ir Nijolė Rakštelienė. Nijolė gyvena senojoje Marganavičių sodyboje. Už pasaulio darną, tėvynę, visus pažįstamus, ypač žuvusius partizanus, tarp kurių buvęs ir jos mylimasis, sumaniusi karštai melstis įsirengė kambaryje altorių. Čia su kaimyne jau keli metai gegužėje kas vakarą į Mariją, birželį į Viešpatį Kristų meldžiasi, spalio mėnesį vakarais abi rožančių kalba. Ir kas gali pasakyti, gal tai jų ir panašių pasišventėlių maldos pasaulį ir tėvynę nuo didžių nelaimių, katastrofų gelbsti. Elena glaudžiasi nedidelėje iš Gražių sodybos pervežtoje pirčiukėje, kurioje vaikams rūpinantis mieste apsigyvenusi neilgai tvėrė, sugrįžo į plyne tyruojančią sodybvietę. Bet gimsta viltis, kad sodyba bus atkurta - namą čia statytis ketina dukra, kuri darbus Utenoje užbaigusi čia ir apsigyvens. Taip palengva ir sugrįš žmonės, ne tik vasaros malonumui, bet ir kasdieniam, rupiam sodžiaus gyvenimui.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta