Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

Jei norite, kad pasaga atneštų laimę, žinokite - dirbti teks, kaip arkliui.

Komentaras

Kaip džiaugiasi savivaldybė:"Užsikrėtė trys Anykštėnai, kurie negyvena Anykščiuose " :-)
Tiesiog "puikiai veikia" gyvenamosios vietos deklaravimo sistema !
Ir vėl girsis kaip jie "suvaldė" virusą Anykščiuose, kai niekas Anykščiuose negyvena"

Komentuoti
Voversio daugiabučio gyventojai Rimantė ir Vitoldas Maciulevičiai su anūkais Indre ir Augustu.

Rajono pakraštėlyje, šeši kilometrai vieškeliu nuo Skiemonių pietryčių kryptimi, abipus to paties vieškelio išsidėsčiusios Voversio kaimo sodybos. Už gyvenvietės kelias virsta lauko keliuku, nes čia pat jau Molėtų rajono kaimeliai. O prie Voversio besišliejančiuose mūsų rajono Paberėžių, Ožionių, Geniūnų, Remeikių kaimeliuose, Kudoriškio, Milžinkapio viensėdžiuose gyventojų vos po keletą belikę. Voversys tarp jų bene didžiausias, pasak Skiemonių seniūno pavaduotojos Birutės Kirkienės, jame gyvenamąją vietą deklaruoja 31 gyventojas, tačiau atokiame kaime nėra apleistų sodybų.


Per šimtmetį kaimas sumažėjo
5 kartus

Skiemonių seniūnijai ir parapijai priklausantis kaimas praeito šimtmečio pradžioje turėjo per pusantro šimto gyventojų. 1923-iaisiais kaime buvo įkurta pradžios mokykla, kuri veikė iki 1973-ųjų, o 1930-aisias, kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, kaimą išskirsčius į 38 vienkiemius, jam priklausė 423 ha žemės. 
Pokaryje kaimas beveik ketvirtį amžiaus, nuo 1951-ųjų, buvo „Kibirkšties“ kolūkio centrine gyvenviete, priklausė Skiemonių kolūkiui, kol šis iširo. Pasak seniūno pavaduotojos, kaime nėra bendruomenės, tačiau kaimiečiai gražiai sugyvena ir pagal išgales tvarko savo sodybas. „Kaime ūkininkauja gražiai sodybą susitvarkę jauna Astos ir Arūno Kriogų šeima, šiek tiek atokiau vienkiemyje - Aloyzas Šinkūnas, tačiau dauguma gyventojų jau senyvo amžiaus“, - pastebėjo B.Kirkienė.

Prižiūrėti sodybą padeda
vaikai

A. ir A.Kriogų sodyboje, deja, radau užrakintas duris. Gal šeimininkai buvo laukuose ar į miestą reikalų tvarkyti išvažiavę. Pavažiavus iki kaimo galo, akis užkliuvo už kitos gražios sodybos, kurios kieme prie dar žydinčių rudeninių gėlių triūsė ir pati šeimininkė – minėtų ūkininkų teta Janina Kriogienė. 
Voversyje gimusi ir augusi moteris, prieš aštuonerius metus Anapilin išlydėjusi vyrą Vytautą, savo vaikystės kaimą prisimena buvus didelį ir gražų. „Turėjom savų muzikantų ir dainininkių, - prisiminė. - Čia pat, už namo, kokios gegužinės būdavo! Ne taip seniai autobusas beveik iki mano trobos atvažiuodavo, dabar gi nėra kaip tuos pačius Skiemonis pasiekti. Užmoki, tai kas nors paveža...“ Kaimo senbuvė teigė, kad ne jos vienos, o ir kitų kaimiečių pageidavimas būtų, kad bent vieną ar dvi dienas per savaitę į kaimą atvažiuotų autobusas, nes jauni turi automobilius, o seniems pėsčiomis ar dviračiu Skiemonis, ką jau ten Anykščius, sunku pasiekti. O juk reikia apsipirkti, kažkaip gydytojus pasiekti. 
J.Kriogienė džiaugėsi savo aukštuosius mokslus baigusia dukra Giedre, į užsienį didele mašina važinėjančiu sūnum Saulium, anūkėmis ir proanūkiu. Visi jie stengiasi, kad sodyba būtų jauki, graži, tad savaitgaliais ir per atostogas jie atvažiuoja, nupjauna žolę, tvarko aplinką. 
Šalia J.Kriogienės sodybos - išvaizdus paminklinis kryžius, kuriame įamžintos septynių apylinkių laukuose 1945–1947 metais žuvusių Lietuvos partizanų Jono Kairio, Serapino Kvaselio, Broniaus ir Petro Morkūnų, Jono Ruzgaus, Drilingos ir Vito Žičkaus pavardės. Šio įamžinimo iniciatore buvo Anykščių rajono garbės pilietė, tremtinė Prima Petrylienė, o kryžių padarė meistras Bronius Tvarkūnas. 
Pasak J.Kriogienės, vienas P.Petrylienės brolis su jos broliu Napoleonu buvo ištremti į Sibirą. „Dešimt metų Norilske išbuvęs Napoleonas džiaugėsi sveikas sugrįžęs ir įsikūrė Vilniuje“, - pastebėjo J.Kriogienė, priminusi, kad jis nuolatinis svečias kaime, juolab kad čia pat ant kalnelio namelį susirentė ir vasaroja Napoleono dukra, kuri yra žymi atlikėja. 
Beje, J.Kriogienės sodyboje rastas dubenėtas akmuo, kuris galbūt naudotas apeigoms dar pagonybėje. Moteris prisiminė, kad kažkokie ukmergiškiai norėję akmenį pagrobti, bet laiku į šią istoriją įsiterpė brolis. 
Besišnekučiuojat iš gretimos ir taip pat kruopščiai prižiūrimos sodybos atėjo kaimynė. Moteris neslėpė, kad ją sudomino J.Kriogienės kieme nematytas žmogus, tad atėjusi pasidomėti, ar čia ne koks senų žmonių skriaudikas. Uteniškiai Genovaitė ir Algirdas Mackai nusipirktą sodybą gražina jau 7 metus ir patenkinti, kad jos šioje vietoje labai norėję ir jų vaikai.

Džiaugėsi gerais kaimynais

Bene seniausia kaimo gyventoja Ona Atkočienė su dukra Vanda Leleivienė pagal savo išgales darbavosi daržuose. O.Atkočienė čia atitekėjo 1947–aisiais iš gretimo Ožionių kaimo, tačiau vyrą amžino atilsio palydėjo jau prieš 20 metų. 
Moterys džiaugėsi kaimo ramybe, gerais kaimynais. „Ramu, jokių vagysčių, kaimynais bet kada galima pasikliauti“, - sakė iš sostinės pas mamą gyventi sugrįžusi V.Leleivienė. 
Moterys išsakė tą pačią problemą, kad seniems žmonėms verkiant reikia, kad bent kartą kitą per savaitę į Voversį atvažiuotų autobusas. Deja, panašu, kad į šį kaimiečių pageidavimą niekas nereaguoja, arba jo net nežino...

Ūkininkavimas eina į pabaigą

Voversyje yra ir vienas nuo kolūkmečio užsilikęs, kaip sakė jo gyventojai, amžinai remontuojamas daugiabutis. Jame gyvena Rimantės ir Vitoldo Maciulevičių, Genės Zakarkienės, Reginos Matukienės ir Sigito Kiaušo šeimos. 
R. ir V.Maciulevičiai dar laiko keletą karvių, šiek tiek ūkininkauja, tačiau, kai tokios kainos, tai tas ūkininkavimas, pasak jų, „eina į pabaigą“. Jie naudojasi kadais buvusios kaimo parduotuvės pastatu ir sakė, kad nuolat veikianti parduotuvė neišsilaikytų, juolab kad du kartus per savaitę į kaimą atvažiuoja autoparduotuvė. Jų nuomone, autobusas, užuot keliolika minučių stovėjęs stotelėje Skiemonyse, galėtų bent porą kartų per savaitę atvažiuoti iki Voversio. „Galėtų bent jau pabandyti“, - sakė R. Ir V.Maciulevičiai.

Jonas JUNEVIČIUS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta