Ar skaitote knygas?

Dienos anekdotas

- Tėti, kuo skiriasi moteris nuo vyro? - klausia sūnelis tėčio.
- Na, matai, sūneli, tavo mamos batų dydis 36, o mano - 45. Štai tarp kojų ir yra tas skirtumas.

Komentaras

Tikras vyras:„Tikrai vyriškai ir garbingai elgiasi gerbiamas Antanas Baura, kad nesivelia į intrigas ir palaiko Seimo pirmininką. Mūsų šeimai teko dalyvauti tokiame gtražiame renginyje- Vaižgantinėse. Mes patys su gerbiamu Pranckiečiu bendravome, bendravo ir kiti. Koks nuoširdus, draugiškas žmogus. Gali drąsiai prie jo prieiti, pakalbėti, nusifotografuoti. Ar dar yra kitas šalies aukštas pareigūnas, kuris būtų taip arti liaudies, arti paprastų žmonių? Gerbiam Seimo pirmininką, gerbiam ir jį palaikančius parlamentarus."

Skaityti komentarus (2)
Ankstyvoje pavasario vakaro prieblandoje, atsirėmęs į stalelį su kryžiumi ir jau mirusios žmonos Bronės vestuvine nuotrauka, susimąstęs išmintingasis mokovas Bronius Neniškis.Autoriaus nuotr.

Jam šią gegužę būtų sukakę 91-eri, jo jau beveik metai šioje žemėje nebėra. Apie tai, ką iš jo girdėjau, dažnai pagalvoju, juk tai, ką pasakodavo, dažnai būdavo labai buitiška, bet žodžiuose glūdėjo pamokančios išminties krislai. Jį vadinu patriarchu, jo pasigendu, juo gėriuosi... Taip, tai svėdasiškis, su Moliakalniu susiliejančio miestelio pakraščio gyventojas Bronius Neniškis. Iš dalies jis ir lėmė, kad sumaniau parašyti keliolika pasakojimų „Šimtamečių pamokos“ apie pažintus, kalbintus, jau devyniasdešimties sulaukusius, liaudiškai tariant, „šimtamečius“ žmones.

Susibičiuliauti buvo lengva, nes jis veik su kiekvienu sutiktuoju bičiulystės siekė. Kuomet praverdavau duris, garsiai pasisveikindavau, jis linksmai atsakydavo ir dar pridurdavo - “o, kraspondentas”. Tuomet tereikėdavo užvesti temą, šio to klaustelėti ir išgirsdavai ilgą ilgą monologą, su kelių dešimčių metų „ekskursais“ gilyn į praeities lobynus, su paveikslais istorijoje dalyvavusių žmonių bei jų likimų apsvarstymais.
Apie vaikystę kalbėdamas nuolat gėrėdavosi veikliais, rimtais miestelio ir apylinkės vyrais, o ypač savo tėvu Jonu Neniškiu, kuris ne tik sumaniai keliuose hektaruose prastokos žemelės ūkininkavo, bet ir siuvo batus, buvo kantrus Alaušo ežero žvejys, dalyvavo visuomenės gyvenime, nuolat priklausė parapijos komitetui. Buvo tiesus ir drąsus žmogus. Kartą per tvorą besikalbant sugriebė kleboną už sutanos sagelės ir nepaleido, kol viską, ko norėjo, pasakė, kol tai, ką norėjo, išgirdo. O kalba tuomet buvo apie nuostabiąsias Svėdasų bažnyčios „stacijas“ - didžiulius Kristaus kančios paveikslus, kuriuos sumanus dvasininkas neva buvo pasirengęs kažkam perleist, o vietoj jų įtaisyti jau daugelyje bažnyčių paplitusias nedidelaites, bet jau „modernias“, iš gipso nulietas. Nepaleido dvasiško tėvelio, kol visko, ką apie tai mano, neišsakė, kol ano pažado, kad senųjų „stacijų“ niekur neišveš, neišgirdo. Buvo ne tik parapijietis, bet ir pilietis.
Senasis Bronius dažnai prisimindavo apie mokyklą, apie mokytoją Pūrą, kuris jį ir dar nemenką būrelį buvo į „Jaunučių“ organizaciją įrašęs, kuri buvo „Jaunosios Lietuvos“ pačių mažiausiųjų padalinys. Rašyti labai gerai išmokęs ir paskutinėse pradžios mokyklos klasėse buvęs mokslo pirmūnu. Paprasčiausia istorija - kartą veik visai klasei nemokant, jis atsakęs, ir nuo to, jei tik kas nemoka, tuoj mokytojas Gimbutis atsakyti Neniškį kvietė. Bet mokytis nenorėjo, visa širdimi troško kuo greičiau ūgtelėti bent jau tiek, kad galėtų akėt, art ir kitus ūkio darbus dirbt.
Artojo laimės ilgėjosi ir, vos tik galėjo, ėmė vagas smiltėtose aukštumėlėse versti, kaip didelis vyras nevisai suprantamais žodžiais arklį raginti. Didysis laukas buvęs Šimonių gatvės pakraštyje, prie pat vieškelio, kurio kitoje pusėje stūksojo žydo Jofės malūnas. Kur buvęs, kur nebuvęs prie mažojo artojo atbėgdavo gerokai mažesnis malūnininko sūnelis Dovidkė. Virstančiomis vagomis gėrėdavosi, iš paskos bėgiodavo ir labai prašydavo beariant jį tuo lengvu smėliuku užversti - atsiguldavo į vagą. Spėriai pravažiuodavo ir šviesios smiltys žyduką užpildavo tiek, kad tesimatydavo tamsiabruvis veidas, žydintis gudria rytietiška šypsena.
Atsidusdavo Bronius prisimindamas, kaip visus miestelio žydus vokietmečiu sušaudė. Atsidusdavo dar labiau apgailėdamas, kad prie to ir svėdasiškiai prisidėjo... 
Sugrįžus 1944 m. vasarą sovietams, prasidėjo pati tikriausia jaunų vyrukų medžioklė - į kariuomenę paimt, kiek pamokyt ir į frontą, į mūšius kruvinuosius pasiųst. Dauguma slapstėsi. Turėjo ir Bronius slėptuvę tėvų namuose. Pamato pro langą, kaip link sodybos stribai su kareiviais vorele ateina, ir lenda į savo trisienį, angą užtaiso, tyliai tūno, kol nekviesti svečiai išsinešdina. Sugavo jaunimo vakaruškoj, atokiam vienkiemy. Tuomet jų keletą varinėjo iš kaimo į kaimą, vis kokioj klėty uždarytus palaikydami - Liepagiriai, Vilkabrukiai, Butėnai, Svėdasai, o po to Rokiškio geležinkelio stotin ir Rusijon plačiojon, į apmokymus. Vaikyt vaikė, šaltis užpuolė, nebuvo gero maisto, badas daugeliui lemtį lėmė - juodą arbatos skonio vandenį – „čajų“  litrais maukė, silkių galvas ir apšutusias lupenas šiukšlynuose rinko. Nuo tokio valgio liga netrukdavo prisisukti - daugybė vyrų mirė. Kitus gi į frontą vežė, bet dar į pirmą ataką nepakilus pasibaigė karas - tuoj po Berlyno kryčio kapituliavo ir Kuršo grupė. Maršas per Lietuvą iki Vilniaus, karo dalyvio „statusas“, apie kurį Bronius niekad neišsitardavo, suprato, kad buvęs tik vienas iš daugelio tuomet prievartą patyrusių okupuotos Lietuvos jaunuolių. 
Darbas mašinų traktorių stotyje, arimo ir kiti darbai tolimuose pakraščiuose, apsigyvenimas „ant buto“ pas sodiečius ir kitos įdomybės. Tą rudenį kelioms dienoms prisiglaudęs Naujikuose pas Žilius. Po lietingos dienos užsiropšdavęs pašilti ant krosnies, o ten prie jo, prie linksmo ir įdomaus dėdės, prisigretindavusios ir visai mažiukės šeimininko dukrelės. Sąsiuvinis, pieštukas. Tai ką nupiešti. Kiškį? Ima dėdė pieštuką ir po akimirkos lapo kampe kiškis didelėmis ausimis stypso. O dabar varlę, tą žalią, gegužės naktimis kurkiančią varlę...
Kiekviena gyvenimo akimirka, jos atminimas senajam Broniui švietė kaip stebuklas, tikriausia pasaka. Vėliau buvo meilė, vedybos, savi vaikai, anūkai, Lietuvai sugrįžusi laisvė, skausmai ir džiaugsmai kasdieniniai...

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta