Ar skaitote knygas?

Dienos anekdotas

- Tėti, kuo skiriasi moteris nuo vyro? - klausia sūnelis tėčio.
- Na, matai, sūneli, tavo mamos batų dydis 36, o mano - 45. Štai tarp kojų ir yra tas skirtumas.

Komentaras

Tikras vyras:„Tikrai vyriškai ir garbingai elgiasi gerbiamas Antanas Baura, kad nesivelia į intrigas ir palaiko Seimo pirmininką. Mūsų šeimai teko dalyvauti tokiame gtražiame renginyje- Vaižgantinėse. Mes patys su gerbiamu Pranckiečiu bendravome, bendravo ir kiti. Koks nuoširdus, draugiškas žmogus. Gali drąsiai prie jo prieiti, pakalbėti, nusifotografuoti. Ar dar yra kitas šalies aukštas pareigūnas, kuris būtų taip arti liaudies, arti paprastų žmonių? Gerbiam Seimo pirmininką, gerbiam ir jį palaikančius parlamentarus."

Skaityti komentarus (2)

Nuo Anykčių iki Debeikių asfaltuotu keliu - penkiolika kilometrų, dar 28 – ir jau Utena. Kelių upelių apjuostas miestelis patogus gyventi, tolygiai augo nuo užpraeito amžiaus, kol jau šio amžiaus pradžioje perkopė puspenkto šimto gyventojų ribą. Pasak Debeikių seniūnijos seniūno pavaduotojos Jurgitos Pumputienės, šiuo metu miestelyje registruoti 159 vyrai ir 213 moterų. Jų daugiau ir savo aktyvumu moterys didžiąja dalimi stimuliuoja miestelio gyvenimą.

 Būsimą miestelį pralošė 

kortomis

 

Rašytiniuose šaltiniuose žinios apie Debeikius pasirodė XVII amžiuje. Antai 1830 metais Sterkonių dvaro savininkas Antanas Lapas 10 sodybų Debeikių kaimą kortomis pralošė Surviliškio dvaro savininkui, kurio sūnus Ferdinandas čia įsteigė palivarką. Debeikius ne kartą siaubė gaisrai, tačiau miestelis atsitiesdavo, tolydžio augo. 1792 metais buvo įsteigta Debeikių parapija, netrukus pastatyta ir medinė bažnytėlė, kurią praeito amžiaus pradžioje pakeitė mūrinė neogotikinė dvibokštė šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, iš toli matoma iš kurios pusės link miestelio bevažiuotum.  

1923 metais Debeikiuose gyveno 317 žmonių, o 2001 – aisiais 452 gyventojai. Miestelis buvo valsčiaus, apylinkės, o dabar - seniūnijos centras. Kaip minėjo seniūno pavaduotoja J. Pumputienė, miestelyje yra pagrindinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, kelios medžio apdirbimo įmonėlės, Aknystų pensionato filialas ir Savarankiško gyvenimo namai. „Kadangi geras susisiekimas, nemaža dalis debeikiečių dirba Anykščiuose, tačiau yra ir į darbą Debeikiuose atvažiuojančių anykštėnų, - pastebėjo J. Pumputienė. Mietelyje tik 16 nepasiturinčių šeimų gauna socialines išmokas ir tai žymiai geresnis rodiklis negu visoje seniūnijoje.“ Seniūno pavaduotoja minėjo, kad ypač aktyviai reiškiasi po plačią šalį pasklidusius kraštiečius vienijanti Debeikiečių bendrija (pirmininkė Aldona Daugilytė), kasmet rugpjūčio mėnesį per šv. Baltramiejaus atlaidus vyksta triukšmingos kraštiečių šventės, buriančios prasmingiems darbams, generuojančios ateities vizijas. Miestelyje įsikūręs Moterų veiklos centras, atidaryti Tradicinių amatų namai.   

 

Velia veltinius, kepures,

pirštines...

 

Po vidurdienio miestelis ramus. Vienas kitas žmogus užsuka į parduotuves, gal ledų ar vandens nusipirkti stabteli kažkur važiuojantys pakeleiviai. Ant parduotuvės palangės sėdintis vyras bendrauti nelinkęs, į mano žodžius, kad čia taip ramu, mesteli: „Ramu, kol jaunimas neuždūksta“. Na, pagalvojau, tegu dūksta, tegu tik jo būna...

Pavėsyje dvi moterys tvarko prie takelio pasodintas gėles, šlavinėja šaligatvį. Nekalbios, mat atidirbinėja už socialines išmokas. Parodo šalia bažnyčios buvusių kultūros namų pastatą, paaiškina, kad ten dabar šarvojimo salė, ranka mosteli į šalia esantį kitą medinuką plastikiniais langais ir paaiškina, kad ten įsikūręs Moterų veiklos centras. Deja, durys užrakintos. Tačiau užkalbinus iš Rubikių gatvės išsukusią pirmą moterį paaiškėja, kad ji ir yra to centro vadovė Dijana Smailienė, dirbanti Aknystų socialinės globos namų Debeikių filiale, kuriame gyvena 28 savarankiškesni gyventojai, dirba 8 darbuotojai. Pasak J. Smailienės, filialo gyventojai gerai sutaria su debeikiečiais, seniems padeda darbuose, nueina į parduotuvę, nuperka ir parneša produktų. Kai kurie muzikuoja, piešia, o vienas net eiles rašo.  

Užsukame į Moterų veiklos centro vidų. Debeikių parapijai priklausančiame name moterys šeimininkauja  pagal panaudos sutartį. Centras vienija 25 debeikietes, kurios kiekvieną mėnesį moka 1 euro nario mokestį. Židinys, jauki aplinka, moterims būdinga švara ir tvarka, tačiau pastebiu kelias siuvamąsias mašinas, kitokią įrangą, liudijančią, kad moterys čia ne tik ilsėtis ar paplepėti susirenka. Pastatą suremontavus už europines lėšas, 2008 metais jame įkurdinti tradiciniai amatai. Moterys čia velia veltinius, kepures, pirštines, veda edukacines pamokas, kurių spektras - nuo avies kirpimo, vilnos karšimo, verpimo, vėlimo iki vartoti tinkamo gaminio. „Šiemet dalyvavome Kaziuko mugėje Vilniuje. Kažkaip nedrąsu buvo, tačiau mums labai sekėsi, -  pasidžiaugė tradicinę kaimo kultūrą ir amatus puoselėjanti D. Smailienė. – Va, prieš kelias dienas pas mus viešėjo Traupio pagrindinės mokyklos moksleiviai. Jiems čia labai patiko“.  

Prie moterų veiklos centro sutiktas Algimantas Smailys, D. Smailienės vyras, pjovė žolę. Iš Panevėžio rajono kilęs, kolūkmečiu traktorininku dirbęs vyras teigė, kad Debeikiuose gyventi gerai, tik darbų stinga. O pinigų uždirbti reikia, nes dukra dar mokosi gimnazijoje, tačiau sūnus jau savarankiškas, dirba Vilniuje. 

 

„Buvau ponia, dabar

 – ubagėlė“

 

Važiuojant viena Debeikių gatvele akis užkliuvo už kiemo gilumoje ant kėdutės sėdinčios močiutės. Stabtelėjęs užsukau. Išvaizdi, šneki senolė atsisėdusi ant kėdutės paprastomis žirklėmis kirpo žolę. Man šis darbas iš pirmo žvilgsnio pasirodė alinantis ir beprasmis. Pagavusi mano žvilgsnį, moteris paaiškino, kad stumdyti vejapjovę ji neturi sveikatos, o laiko ji turinti pakankamai ir ranka mostelėjo, kokį plotą aplink serbentus jau įveikusi. „Čia tai tikra lietuvė, darbštumo įsikūnijimas“, - pamaniau. 

Įsišnekėjome. Genovaitė Šuliokienė yra tikra kaunietė, prieš du dešimtmečius Kaune pardavusi 4 kambarių butą, kaip pati sakė, beveik už dyką, nes toks metas buvo, ir apsigyvenusi Debeikiuose, miestelio centre. „Prie ruso buvau ponia. Turėjau mezgyklą, mezgiau, važinėjau su megztiniais po Rusiją. Pinigų turėjau, ką norėjau, tą pirkau, o dabar  – tikra ubagėlė. Gaunu 104 eurų pensiją. Pabandyk pragyventi, kai ir vaistams reikia, - pasakojo senolė. – Buvau į Vokietiją dirbti išvažiavusi, tokį senuką be kojų prižiūrėjau. Tai jis buvo  absoliučiai viskuo aprūpintas, gydytojai, slaugytojai į namus ateidavo ir dar gavo 700 eurų pensiją. Kai jis numirė, sugrįžau į Lietuvą. Sūnus Anglijoj per dieną mano pensiją uždirba, ko jam negyvent? Ir man kas mėnesį po 50 eurų atsiunčia“. Dėl mažos pensijos moteris šiek tiek ir pati kalta, nes penkiolika metų dirbo su patentu, pasak jos, tų metų į stažą neužskaitė. 

Užauginusi 4 vaikus, sulaukusi 10 – ies anūkų, 75–erių G. Šuliokienė ruošiasi iš Debeikių išvažiuoti pas pusseserę, į Airiją. 

Besišnekučiuojant prie mūsų stabtelėjo Debeikiuose gimusi ir augusi, paskui 10 metų Kaune ir 25 Šakių rajone gyvenusi G. Šuliokienės kaimynė Liudmila Unguraitienė. Moteris dainuoja moterų ansamblyje ir ėjo į repeticiją Debeikių kultūros namuose. 

Būsimą miestelį pralošė 
kortomis
 
Rašytiniuose šaltiniuose žinios apie Debeikius pasirodė XVII amžiuje. Antai 1830 metais Sterkonių dvaro savininkas Antanas Lapas 10 sodybų Debeikių kaimą kortomis pralošė Surviliškio dvaro savininkui, kurio sūnus Ferdinandas čia įsteigė palivarką. Debeikius ne kartą siaubė gaisrai, tačiau miestelis atsitiesdavo, tolydžio augo. 1792 metais buvo įsteigta Debeikių parapija, netrukus pastatyta ir medinė bažnytėlė, kurią praeito amžiaus pradžioje pakeitė mūrinė neogotikinė dvibokštė šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, iš toli matoma iš kurios pusės link miestelio bevažiuotum.  
1923 metais Debeikiuose gyveno 317 žmonių, o 2001 – aisiais 452 gyventojai. Miestelis buvo valsčiaus, apylinkės, o dabar - seniūnijos centras. Kaip minėjo seniūno pavaduotoja J. Pumputienė, miestelyje yra pagrindinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, kelios medžio apdirbimo įmonėlės, Aknystų pensionato filialas ir Savarankiško gyvenimo namai. „Kadangi geras susisiekimas, nemaža dalis debeikiečių dirba Anykščiuose, tačiau yra ir į darbą Debeikiuose atvažiuojančių anykštėnų, - pastebėjo J. Pumputienė. Mietelyje tik 16 nepasiturinčių šeimų gauna socialines išmokas ir tai žymiai geresnis rodiklis negu visoje seniūnijoje.“ Seniūno pavaduotoja minėjo, kad ypač aktyviai reiškiasi po plačią šalį pasklidusius kraštiečius vienijanti Debeikiečių bendrija (pirmininkė Aldona Daugilytė), kasmet rugpjūčio mėnesį per šv. Baltramiejaus atlaidus vyksta triukšmingos kraštiečių šventės, buriančios prasmingiems darbams, generuojančios ateities vizijas. Miestelyje įsikūręs Moterų veiklos centras, atidaryti Tradicinių amatų namai.   
 
Velia veltinius, kepures,
pirštines...
 
Po vidurdienio miestelis ramus. Vienas kitas žmogus užsuka į parduotuves, gal ledų ar vandens nusipirkti stabteli kažkur važiuojantys pakeleiviai. Ant parduotuvės palangės sėdintis vyras bendrauti nelinkęs, į mano žodžius, kad čia taip ramu, mesteli: „Ramu, kol jaunimas neuždūksta“. Na, pagalvojau, tegu dūksta, tegu tik jo būna...
Pavėsyje dvi moterys tvarko prie takelio pasodintas gėles, šlavinėja šaligatvį. Nekalbios, mat atidirbinėja už socialines išmokas. Parodo šalia bažnyčios buvusių kultūros namų pastatą, paaiškina, kad ten dabar šarvojimo salė, ranka mosteli į šalia esantį kitą medinuką plastikiniais langais ir paaiškina, kad ten įsikūręs Moterų veiklos centras. Deja, durys užrakintos. Tačiau užkalbinus iš Rubikių gatvės išsukusią pirmą moterį paaiškėja, kad ji ir yra to centro vadovė Dijana Smailienė, dirbanti Aknystų socialinės globos namų Debeikių filiale, kuriame gyvena 28 savarankiškesni gyventojai, dirba 8 darbuotojai. Pasak J. Smailienės, filialo gyventojai gerai sutaria su debeikiečiais, seniems padeda darbuose, nueina į parduotuvę, nuperka ir parneša produktų. Kai kurie muzikuoja, piešia, o vienas net eiles rašo.  
Užsukame į Moterų veiklos centro vidų. Debeikių parapijai priklausančiame name moterys šeimininkauja  pagal panaudos sutartį. Centras vienija 25 debeikietes, kurios kiekvieną mėnesį moka 1 euro nario mokestį. Židinys, jauki aplinka, moterims būdinga švara ir tvarka, tačiau pastebiu kelias siuvamąsias mašinas, kitokią įrangą, liudijančią, kad moterys čia ne tik ilsėtis ar paplepėti susirenka. Pastatą suremontavus už europines lėšas, 2008 metais jame įkurdinti tradiciniai amatai. Moterys čia velia veltinius, kepures, pirštines, veda edukacines pamokas, kurių spektras - nuo avies kirpimo, vilnos karšimo, verpimo, vėlimo iki vartoti tinkamo gaminio. „Šiemet dalyvavome Kaziuko mugėje Vilniuje. Kažkaip nedrąsu buvo, tačiau mums labai sekėsi, -  pasidžiaugė tradicinę kaimo kultūrą ir amatus puoselėjanti D. Smailienė. – Va, prieš kelias dienas pas mus viešėjo Traupio pagrindinės mokyklos moksleiviai. Jiems čia labai patiko“.  
Prie moterų veiklos centro sutiktas Algimantas Smailys, D. Smailienės vyras, pjovė žolę. Iš Panevėžio rajono kilęs, kolūkmečiu traktorininku dirbęs vyras teigė, kad Debeikiuose gyventi gerai, tik darbų stinga. O pinigų uždirbti reikia, nes dukra dar mokosi gimnazijoje, tačiau sūnus jau savarankiškas, dirba Vilniuje. 
 
„Buvau ponia, dabar
 – ubagėlė“
 
Važiuojant viena Debeikių gatvele akis užkliuvo už kiemo gilumoje ant kėdutės sėdinčios močiutės. Stabtelėjęs užsukau. Išvaizdi, šneki senolė atsisėdusi ant kėdutės paprastomis žirklėmis kirpo žolę. Man šis darbas iš pirmo žvilgsnio pasirodė alinantis ir beprasmis. Pagavusi mano žvilgsnį, moteris paaiškino, kad stumdyti vejapjovę ji neturi sveikatos, o laiko ji turinti pakankamai ir ranka mostelėjo, kokį plotą aplink serbentus jau įveikusi. „Čia tai tikra lietuvė, darbštumo įsikūnijimas“, - pamaniau. 
Įsišnekėjome. Genovaitė Šuliokienė yra tikra kaunietė, prieš du dešimtmečius Kaune pardavusi 4 kambarių butą, kaip pati sakė, beveik už dyką, nes toks metas buvo, ir apsigyvenusi Debeikiuose, miestelio centre. „Prie ruso buvau ponia. Turėjau mezgyklą, mezgiau, važinėjau su megztiniais po Rusiją. Pinigų turėjau, ką norėjau, tą pirkau, o dabar  – tikra ubagėlė. Gaunu 104 eurų pensiją. Pabandyk pragyventi, kai ir vaistams reikia, - pasakojo senolė. – Buvau į Vokietiją dirbti išvažiavusi, tokį senuką be kojų prižiūrėjau. Tai jis buvo  absoliučiai viskuo aprūpintas, gydytojai, slaugytojai į namus ateidavo ir dar gavo 700 eurų pensiją. Kai jis numirė, sugrįžau į Lietuvą. Sūnus Anglijoj per dieną mano pensiją uždirba, ko jam negyvent? Ir man kas mėnesį po 50 eurų atsiunčia“. Dėl mažos pensijos moteris šiek tiek ir pati kalta, nes penkiolika metų dirbo su patentu, pasak jos, tų metų į stažą neužskaitė. 
Užauginusi 4 vaikus, sulaukusi 10 – ies anūkų, 75–erių G. Šuliokienė ruošiasi iš Debeikių išvažiuoti pas pusseserę, į Airiją. 
Besišnekučiuojant prie mūsų stabtelėjo Debeikiuose gimusi ir augusi, paskui 10 metų Kaune ir 25 Šakių rajone gyvenusi G. Šuliokienės kaimynė Liudmila Unguraitienė. Moteris dainuoja moterų ansamblyje ir ėjo į repeticiją Debeikių kultūros namuose. 
Jonas JUNEVIČIUS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta