Ar skaitote knygas?

Dienos anekdotas

- Tėti, kuo skiriasi moteris nuo vyro? - klausia sūnelis tėčio.
- Na, matai, sūneli, tavo mamos batų dydis 36, o mano - 45. Štai tarp kojų ir yra tas skirtumas.

Komentaras

Tikras vyras:„Tikrai vyriškai ir garbingai elgiasi gerbiamas Antanas Baura, kad nesivelia į intrigas ir palaiko Seimo pirmininką. Mūsų šeimai teko dalyvauti tokiame gtražiame renginyje- Vaižgantinėse. Mes patys su gerbiamu Pranckiečiu bendravome, bendravo ir kiti. Koks nuoširdus, draugiškas žmogus. Gali drąsiai prie jo prieiti, pakalbėti, nusifotografuoti. Ar dar yra kitas šalies aukštas pareigūnas, kuris būtų taip arti liaudies, arti paprastų žmonių? Gerbiam Seimo pirmininką, gerbiam ir jį palaikančius parlamentarus."

Skaityti komentarus (2)
Istorinė nuotrauka – Otilija ir Viktorija Skapaitės su seneliais Brone ir Viktoru Bagdzevičiais.

Kaimų yra visokių – mažų, susispietusių į kupetas ir ištęstų per kelis kilometrus.
Vienas iš ilgiausių Anykščių rajono kaimų, išsitiesusių nuo pat Anykščių miesto ribos iki Storių kaimo, yra Liudiškiai. Net ir patys gyventojai tiksliai negali pasakyti, kur yra kaimo ribos, tad kiek ankstyvokos žiemos rytą pasiekiau, galima sakyti, istorinį Liudiškių kaimo branduolį – kur po šakotais ąžuolais prie kelio snaudžia keletas sodybų.

Pirmasis elektrifikuotas kaimas

Į ledą suplūktas sniegas kelionę darė savotiškai romantišką. Jei jau centriniai Anykščių keliai prižiūrimi vangiai, tai ko norėti iš kelio į kaimą. tiesa, pastaraisiais metais vietoj buvusio žvyrkelio dabar čia paklotas asfaltas. Pagal jį gyventojai ir spėja, kur baigiasi jų kaimas. Anykščių vietovių žinyne nurodoma, kad šis kaimas priklauso Anykščių seniūnijai, driekiasi į pietus nuo Anykščių, o ribojasi su Keblonių, Vaitutiškių, Storių ir Šlavėnų kaimais ir Anykščių miestu.
Kaip sako vietiniai gyventojai, kaimo ribos nėra aiškios. Kaimo teritorijoje, priartėjusioje prie Anykščių miesto, įsikūrusi sodų bendrija „Liudiškiai“, kuri palaipsniui virsta priemiesčio gyvenamųjų namų kvartalu. Tad kaimas bent jau administraciniu padalinimu į ilgį išsitiesęs apie 3-4 kilometrus. Kaime oficialiai yra 18 sodybų, 2011 metais jose buvo registruoti 46 gyventojai. Liudiškiai - vienas iš nedaugelio kaimų, kur gyventojų skaičius per nepriklausomybės metus ne sumažėjo, bet paaugo. Šis kaimas įdomus ir tuo, kad 1947 m. buvo elektrifikuotas antrasis Anykščių rajone, bet jam pirmajam pradėta tiekti elektra. Istoriškai kaimas priklausė Anykščių parapijos klebonijai. Pagal 1801 m. klebonijos inventorių Liudiškių kaime buvo Tado Pukenio, Andriaus Grinos, Jono Liogės, Petro Liogės, Stanislovo Staikūno sodybos. Nuo kiekvienos sodybos tuo metu reikėjo atidirbti klebonijos dvare 3 dienas ir sumokėti 72,20 auksinių činšo. Pagal 1834 m. Anykščių klebonijos inventorių Liudiškiuose gyveno 51 žmogus.
1923 m. kaime buvo 16 sodybų – 88 gyventojai. 1927 m. kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, tuomet 170 ha žemės padalinta 17 savininkų. Kaip nurodo Anykščių krašto žinynas 1949 m. kaimas buvo įjungtas į kolūkį “Piliakalnis”, vėliau priklausė Puntuko kolūkiui, kol šis 1992 m. iširo.
Kaimo teritorijoje yra ir archeologijos paminklas Liudiškių piliakalnis, apie 0,5 km į šiaurės rytus nuo Liudiškių, Girelės miške, į pietryčius nuo Liudiškių kalvos. Nustatyta, kad šioje vietoje buvo ir I–II tūkstantmečio senovės gyvenvietė. Šis kompleksas buvo įrengtas kalvų masyvo, sudarančio Šventosios viršutinės terasos pakraštį ir vadinamo Aruodais, aukščiausioje vietoje, nedidelėje atskiroje kalvoje. 1990 m. piliakalnį ištyrinėjo. Padarius piliakalnio aikštelės rytinės dalies ir šlaito pjūvį, rastas kultūrinis sluoksnis su brūkšniuota ir grublėta keramika, moliu drėbtos medinės užtvaros, kurios vidinėje pusėje buvo akmenų grindinys, liekanomis. Iš žymesnių žmonių kaime 1836 m. gimė kunigas ir poetas Klemensas Kairys, 1896 m. – literatas, aktorius ir muzikantas Petras Biržys – Pupų dėdė. Beje, P.Biržio tėviškė yra pažymėta, ją galima aplankyti.

Taps priemiesčiu

Kaimas gali pasigirti gilia istorija ir žymiais asmenimis. O dabar, matyt, plėsis dar labiau, nes dėl patogaus susiekimo su Anykščių miestu šalikelėje turėtų išdygti visa gyvenvietė. Važiuojant galima pamatyti ir skelbimų „Parduodami sklypai“, tiesa, darbas šiuo metu nevyksta, tik boluoja sklypų ribas žymintys sukalti kuoliukai.
Savo laiku prie Liudiškių kaimo buvo prijungti vienkiemiai, esantys arčiau prie miesto. Natūralu, kad tokia struktūra neleido kaimui normaliai vystytis, o ir patys Liudiškių gyventojai nejaučia bendrumo, nevyksta kaimo susiėjimai.
Tikraisiais šio kaimo gyventojais save laiko maždaug už 3 kilometrų esančioje sodybų grupėje gyvenantys. O jų nėra jau tiek daug - daugelį sodybų įvažiavimų buvo nuklojęs sniegas, pėdsakų nesimatė, iš kaminų nerūko ir dūmai.

Ūkį prižiūri anūkė

Vienoje iš sodybų pastebėjau gyvybę – po lauką lakstė du šunys, įvažiavimas nuvalytas. Pasibeldžiau. Tai Liudiškių senbuvio Viktoro Bagdzevičiaus troba. Jo paties neradau. Duris atvėrė Otilija Skapaitė, jo anūkė. „Šiuo metu senelis ligoninėje, močiutė mirė pavasarį, o aš čia atvažiuoju prižiūrėti ir pašerti gyvūnų“, - sakė Otilija. Paklausus, ar didelis senelio ūkis, O. Skapaitė purtė galvą: „Anksčiau seneliai laikė ir karvių, ir paršiukų, tačiau vėliau pardavė, dabar liko du šunys ir katinas.“ Tai dėl tokio „ūkio“ Anykščių Antano Vienuolio progimnazijoje besimokanti mergina beveik kasdien atvažiuoja.
O. Skapaitė pasakojo, kad gyvūnus ji labai myli, ir tai neabejotinas Liudiškių kaimo nuopelnas, nes nuo pat mažumės ji būdavo pas senelius. O savo namuose Anykščiuose ji augina du šunis ir katiną, be to, lanko žirgyną ir yra laimėjusi ne vieną prizinę vietą jojimo varžybose. Paklausta, ar norėtų čia gyventi, O. Skapaitė neabejoja: „Kiek žinau, seneliai anksčiau gyveno prie cerkvės Anykščiuose, o paskui persikėlė. Matyt, jiems čia patiko. Žinoma, kad norėčiau, juk ramu, gera, daug gyvūnų galima auginti.“ Tiesa, mergina sako, kad kaime gyvenimas irgi nėra labai pastovus – daugelio dabartinių kaimo gyventojų ji nelabai ir pažįsta. „Dabar čia tuščia, žmonių mažoka. Seniau, gal prieš 5 metus, gyveno žymiai daugiau, o dabar keičiasi, atsikelia nauji, paskui vėl kam nors namus parduoda arba atvažiuoja tik vasaromis.“

Troba, kurioje užteko vietos aštuoniems

Kitą Liudiškių gyventoją Valentiną Pipirą radau vaikštantį kieme. Kaip vėliau sakė, jis ruošėsi eiti „prie balos“ bei pasirūpinti paukščiukais – paberti sužiedėjusios duonos. „Kai buvo šilta, žuvims trupinius į balą sumetu, o dabar ledas užtraukė, tai paukščiukams atiduodu”,- sakė jis. Pasak vyriškio, vandens telkinyje jis augina visokios žuvies, reikia žiemos metu pasirūpinti, kad žuvys neuždustų. „Yra paversmis, šaltinis, bet vis tiek reikia gręžti skyles lede, kad žuvys liktų gyvos“,- apie žiemiškus rūpesčius pasakojo V. Pipiras.
Jis kalbėjo, kad yra tikras kaimo senbuvis – čia gimęs, augęs, o paskui vėl sugrįžęs iš Anykščių daugiabučio. „Galiu pasakyt, kad kaime šimtą kartų geriau gyvent negu mieste. Visada turi užsiėmimo, gali išeit – savas kiemas, savos daržovės“, - gyvenimo kaime privalumus vardino V. Pipiras.
Tiesa, vyras sakė, kad šiuo metu jokio gyvulio nebelaiko. „Gal kai išeisiu į pensiją, tada užsiimsiu. Visko auginom, bet kad neapsimoka. Paskutinių atsisakėm vištų – šeškai užpuolė“,- aiškino V. Pipiras. O ir laiko gyvulių priežiūrai jis nelabai rastų, mat keliasi 5 valandą, vyksta į darbą, o namo grįžta jau po 18 valandos vakaro. „Dirbu Kaune prie prekybos centro „Mega“. Ten daug firmų iš visos Lietuvos vykdo rekonstrukciją, dirba ir anykštėnai. Tenka kasdien važinėti“, - sakė V. Pipiras.
V. Pipiras pasidžiaugė, kad gyvenimas kaime pagerėjo, kai buvo nutiestas asfaltas, nebeliko dulkių, tačiau teigė, kad abejoja dėl kaimo ateities. Pasak jo, jaunimas nebelabai pažįsta darbo džiaugsmo. „Jaunimui tai ką – jiems geriau televizorių žiūrėt, o aš galvoju, kad geriau dirbti“,- sakė jis.
Trumpai pafilosofavus apie dabartinius laikus, V. Pipiras kalbėjo, kad, jo manymu, kaime jaunimui pritapti būtų sunku, nes reikia įpratimo. „Kai mes augom, šitoj gryčioj tilpdavom aštuoniese, augom iš viso šeši vaikai, paskui du broliai žuvo, likom keturiese. Bet vietos užteko ir visko užteko, gyvenom ant aslos, net grindų nebuvo“,- prisiminė V. Pipiras. Jis neslepia, kad kiek liūdna, kai net ir tokiame netoli miesto esančiame kaime gyventojų maža belikę.

Gamta nemėgsta tuštumos

Kaimas keičiasi, pagrindiniai ūkiniai gyvuliai dabar – šuniukai ir kačiukai. Beje, eidamas stebėjau keletą katinų, kantriai tupinčių sniege. Peliauja. Taip pat ir Liudiškių ąžuolų šakose tupėjo paukščiukai. Gamta nemėgsta tuštumos – aplink kaimą mačiau ir keletą stirnyčių, laimei jos neišbėgo į kelią, kai reikėjo grįžti. Tikrai būčiau neišvengęs susidūrimo, nes per daug slidu rajono vieškeliuose.

Linas BITVINSKAS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Sūnus

    Nuoroda

    Kad ir kaip bebūtų liūdna ir skaudu, 2016-aisiais išėjo abu tėveliai, Bronė ir Viktoras Bagdzevičiai. Mama mirė kovo mėn., tėvukas mirė gruodžio mėn. Dabar jie vėl kartu. Liko tik nuotraukos ir prisiminimai.

    Prieš 2 metų
  • Taip pat Valentas

    Nuoroda

    tik is Kauno Malonu tave matyt,juk kartu ir i mokykla ir i sokius vaiksciojom. Tavo tevukus ir seseris prisimenu.

    Prieš 2 metų
  • klasiokas rimka

    Nuoroda

    senstam valentai

    Prieš 2 metų
  • Anykstene

    Nuoroda

    Tikrai malonu pravaziuoti pro Liudiskius ,Storius ,zmones tvarkosi ,atkreipiu demesi ,kad prie Pipiru namo visada nuvalytas saligatvis, zmones nelaukia kada kas nuvalys ,saunu.Tikrai butu gerai ,kad esfaltas butu iki pat ezero ,kiek zmoniu vaziuoja prie Nevezos ezero ,ypac vasara.

    Prieš 2 metų