Ar savo noru nešiosite veido kaukę?

Dienos anekdotas

Okulisto priimamąjame:
- Sakykite, o kaip jūs iki čia atėjote?

Komentaras

...gal užteks...:„Kai daug kur ir ką rėmė,kai tikrai buvo atsidavęs savo gimtajam miesteliui a.a V.Galvonas-visų mėgiamas,laukiamas,gerbiamas...visųr buvo kviečiamas,o jis visada aukojo(iš savo kišenės),per daug nesismulkino ir išlikdavo orus.Štai šį žmogų REIKIA ĮAMŽINTI JO GIMTAJAME MIESTELYJE! Gal laikas nebekaišioti partijų,nes jos čia visai nereikalingos,o REIKALINGAS SUPRATIMAS,BLAIVUS PROTAS ir LOGIŠKUMAS!Lai anykštėnai drąsiai reiškia savo nuomonę ir nebūna abejingi neišmanėlių susireikšminusių sprendimams!Gal užteks pasyviai stebėti,tylėti,o paskui kažką keiksnoti už netikusius sprendimus?Su didele pagarba lai gerb.a.a.Landsbergienės atminimą įprasmina Vilnius,kur ji daug metų koncertavo,užsiėmė aktyvia veikla ir TEN buvo pripažinta-tai būtų teisingiau"

Skaityti komentarus (4)
Gurskų kaimo palikuonis, buvęs „Kolektyvinio darbo“ ir „Anykštos“ laikraščio žurnalistas aštuoniasdešimtmetis Danielius Binkys sulaukęs garbaus amžiaus gyvena Anykščiuose ir kartais “Anykštai” padiktuoja “rieves”.

Gurskai - senas ir garbingas kaimas prie vieškelio, vedančio Anykščių link, už trijų kilometrų nuo parapijos centro Troškūnų. Nuo seno Binkių giminės lizde, kuriame po legendinio patriarcho Jono Binkio mirties, po mano sugrįžimo gyventi prie Šventosios, nebeliko nė vieno tos prigimtinės giminės atstovo. Senovės išminčiai pasakytų lotynišku posakiu, kad taip pasibaigia pasaulio garbė...

Gurskų Binkiai

Seniausiame Gurskų kaimo gyventojų sąraše, istorijos archyve, mano surastame 1810 metų Troškūnų dvaro inventoriuje, dailia rašysena, žąsies plunksna juodu ant balto parašyta, kad tais metais visi sodžiaus gyventojai buvo Binkiai. Jie šeimininkavo keturiuose valakuose, o vienas buvo tuščias, be savininko. Tad kaime buvo lygiai penki valakai, vienodo dydžio ūkiai, kurių žemės rėžiais driekėsi į šiaurę bei rytus, nes gatvinis kaimas buvo įsikūręs ant kalnelio prie vieškelio, pačiame pietvakariniame žemių kampe.

Binkių sodyboje – vokiečių
štabas

Močiutė nuolat pasakodavo apie Didįjį karą. Prieš pat prasidedant didžiam įvykiui, vieną vasaros popietę žemę apgaubė sutemos - visai užtemo saulė. Vis dažniau seni išmintingi žmonės pamatydavo dangaus platybėse rausvomis šluotomis besidraikančius debesis - žmones šluos. Ir nušlavė karas daugybę žmonių ir frontuose, ir taikiame pasaulyje, kur per visus kaimus, per visą Europą praslinko ispaniškojo gripo šmėkla, daugybę įvairaus amžiaus žmonių į kapą nusitempdama.
Rusai nušovė vieškeliu nuo Troškūnų pasirodžiusios rusų kariuomenės žvalgų baltą arklį. Jį užkasė galuūličy. Vokiečiai atriedėjo vežimais ir apsistojo kaime savaitei. Tebuvo dvi trobos su kaminu „be dūmų“, tos pačios dvi ir su lentų grindimis seklyčiose. Vokiečiams labiau patiko Juozapo Binkio sodyba, tad jos seklyčioje ir apsigyveno, įsirengė štabą. 
Vienas kareivis buvo pavarde Vulf, kas reiškė vilką, tai kareiviai kiti jį paerzindavo - nagais krebždėdami į duris ir paslaptingai bei pašaipiai kartodami jo pavarde. O tas susinervindavo, šaukdavo iššokęs pro duris vis keiksmažodį „porpliukter doner veter“ pridėdamas.
Vokiečiai nesigėdijo susėdę prie stalo bevalgydami garsiai gadinti orą. Kiekvieną arklišką pirstelėjimą palydėdami smagiu juoku. Lietuviams tai buvo labai neįprasta. Jie tik įėję į namus prie durų kažko sienoje čiupinėdami ieškojo. Pasirodo, kad jungiklio įjungti elektrai. Elektra gi kaime atsiras tik po penkiasdešimties metų.
Kartą visiems vokiečiams kažkur išvykus, smalsusis Juozapas įėjo į seklyčią ir ėmė paslaptingus kareivių daiktus apžiūrinėti. Į rankas paėmus žibintuvėlį jis netikėtai įsižiebė. O išjungti to žiburėlio tai nebemoka. Pūtė, vandeniu pylė, niekas negelbėjo, kol, matyt, baterijai išsekus paslaptingas žiburys užgeso. Kaip doras katalikas, apie nuotykį su žibintuvu prisipažino sugrįžusiems vokiečiams. Tai tie juokėsi visą valandėlę susiriesdami, už pilvų susiėmę.

Paskutinis mohikanas

Po visų karų, kolektyvizacijos ir paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio virsmų Gurskuose teliko vienintelis Binkys, minėto Juozapo jauniausias sūnus Jonas. Jis gyveno sodyboje netoli ežero. Trobesius buvo parsivežęs iš tėviškės, todėl pas jį gyvenimo dienas baigė ir šimtą metų išgyvenusi motutė, jo motina Pranciška Binkienė. Nedidelio ūgio, bet labai tvirtas buvęs vyras. Mėgęs nueiti prie ežero, pažvejoti, užstatyti tinklus ar bučiukais vėžių pasigaudyti.
Visokie ponai, „načalnikai“ prie ežero pabūti mėgdavo, kaip mėgdavo jie ir žuvį, ir vėžius, o geraširdis dėdė Jonas niekam nieko negailėdavo. Apie bendravimą su valdžia dar pridėdavo: „Svarbu tylėt...“
Jam visuomet neblogai buvę. Tuomet, kai buvęs jaunas, kai savo Uršulę vedė. Linksmai išsitardavo, kad smagu jam būdavę, nors su jaunesne žmona daug darbo. Bučiukų gaudyti vėžiams turėjęs gal visą šimtą. Plačiažnyplius guldydavo į medines dėžes, samanomis perklodamas, o susidarius visam vežimui gabendavo į Troškūnų geležinkelio stotį. Ten į vagoną pakrauti Pajuostinio gardėsiai iškeliaudavo į Vokietijos ir Prancūzijos restoranus, sakydavo, kad į patį Berlyną ir Paryžių. Dar ir tinklus užmesdavo, daug „žuviokų“ sugaudavo.
Kuomet visi jo kartos žmonės išmirė, jis pasiliko toks pat stiprus, greitas. Devynių dešimčių metų kryželis jam nebuvo sunkus - pėsčiomis į Troškūnus nueidavo, ten pasižmonėjęs pargrįždavo namo. Nepatiko jam tie perversmai, kuomet visi sutaupyti pinigai, nors nedaug jų teturėjo, taip sakant „pakavonei“ pavirto į nieką.

Su rūpesčiu - apie senąjį
kaimą

Vienu metu, jau paauglystėje, Jono Binkio pirmgimis sūnus Danielius buvęs tylus ir neįprastai pamaldus. Net moterys stebėdavosi, kaip tas vaikas atsiklaupęs ant suoliuko karštai meldžiasi. Žinoma, veik nė vienai nebuvo jokių abejonių, kad suaugęs bus kunigu. Tačiau taip neatsitiko, kritiškas, aštrus ir bet kam paaiškinimo, supratimo ieškojęs jaunuolio protas paskatino sukti pasaulietišku keliu.
Kaip ir dera visiems Gurskų Binkiams, jam labai patiko romantiškos komunizmo idėjos - lygybė, brolybė, viskas liaudžiai... Iki šiol Danielius yra Lietuvos socialdemokratų partijos narys.
Baigęs vidurinę, Šiauliuose įgijo lietuvių kalbos bei literatūros mokytojo spcialybę, vėliau Vilniaus pedagoginiame neakivaizdžiai baigė rusų kalbos studijas ir dirbo mokytoju Latavėnų septynmetėje mokykloje. 1965 metais pradėjo dirbti rajoninio laikraščio „Kolektyvinis darbas“, vėliau tapusio “Anykšta”, redakcijoje, daugybę metų rašė žemės ūkio temomis, nevengė rašyti apie politiką. Redakcijoje Danielius dirbo iki 2008 metų. Žurnalistas išleido dvi knygas “Praeities nuolaužos” (2006 ) ir “Permainų skersvėjai”(2009).
D. Binkys buvo vienas pirmųjų Anykščių trumpabangininkų, išugdė būrį šios sporto šakos entuziastų.
Su rūpesčiu Danielius rašė ir apie savo gimtąjį kaimą, apie tai, kaip buvo vieną kartą, o po to dar ir antrą nuleistas gražuolis Pajuostinio ežeras.
Nebeliko Gurskuose nuo amžių čia gyvenusiems žmonėms nei priėjimo, nei ramaus pabuvimo prie raudonojo ežero. Juk labai jau nesmagu, nors krantas ir visų, eiti prie kolonisto liepto ar maudytis kažkam žvelgiant pro neleistinai arti prie vandens pastatytų namų langus.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • teisybe

    Nuoroda

    tavo kolonizavo,prieiti ir mums vietiniams negalima ,buvo viena karta apsisukes fakelas

    Prieš 2 metų