Ar savo noru nešiosite veido kaukę?

Dienos anekdotas

Okulisto priimamąjame:
- Sakykite, o kaip jūs iki čia atėjote?

Komentaras

...gal užteks...:„Kai daug kur ir ką rėmė,kai tikrai buvo atsidavęs savo gimtajam miesteliui a.a V.Galvonas-visų mėgiamas,laukiamas,gerbiamas...visųr buvo kviečiamas,o jis visada aukojo(iš savo kišenės),per daug nesismulkino ir išlikdavo orus.Štai šį žmogų REIKIA ĮAMŽINTI JO GIMTAJAME MIESTELYJE! Gal laikas nebekaišioti partijų,nes jos čia visai nereikalingos,o REIKALINGAS SUPRATIMAS,BLAIVUS PROTAS ir LOGIŠKUMAS!Lai anykštėnai drąsiai reiškia savo nuomonę ir nebūna abejingi neišmanėlių susireikšminusių sprendimams!Gal užteks pasyviai stebėti,tylėti,o paskui kažką keiksnoti už netikusius sprendimus?Su didele pagarba lai gerb.a.a.Landsbergienės atminimą įprasmina Vilnius,kur ji daug metų koncertavo,užsiėmė aktyvia veikla ir TEN buvo pripažinta-tai būtų teisingiau"

Skaityti komentarus (4)
Atsargos pulkininkas, Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narys Gediminas Grina pateikė ir istorinius žemėlapius, kuriuose yra abu vietovardžiai - ir Kuniškiai, ir Piktagalys.

Vidmantas ŠMIGELSKAS „Kiaulės Piktagalyje nebesmirda, belieka kaimo pavadinimą pakeisti į Kuniškius“, „Anykšta“, 2018-01-23)

Dažnokai lankausi Anykščiuose. Nenuostabu, kad norom nenorom tampi vietinių procesų jei ne dalyviu, tai bent liudininku. Neseniai, būnant Anykščiuose, „Anykštos“ laikraštyje perskaičiau straipsnį apie Piktagalio kaimo problemas. Problemos problemomis, jos visame krašte panašios, tačiau labai nemaloniai nustebino žinia apie norą keisti, modifikuoti ar net iškraipyti senuosius, ir pridėčiau – garbingus, Anykščių krašto vietovardžius. Šiek tiek žinodamas krašto istoriją iš karto tai įvertinau kaip iniciatorių edukacinį-istorinį neišprusimą. Todėl jaučiu pareigą priminti kraštiečiams apie jų gyvenamųjų vietovių gilias istorines šaknis. Jau patį straipsnį pavadinau „Piktagalys ir Kuniškiai“, o ne „Piktagalys ar Kuniškiai“.


Dar prieš gerą dešimtmetį kupiškėnas kraštotyrininkas Alvydas Totoris ištyrinėjo 1672 m. istorinės karališkosios Pienionių seniūnijos inventorių. Tai dokumentas, kuriame surašomos seniūnijos ribose esančios gyvenvietės, kiemų (dūmų) savininkai, turimos ir dirbamos žemės kiekiai, ir, galiausiai, mokesčiai. Kaip žinia, Anykščių krašte ne vieną šimtmetį egzistavo šie administraciniai dariniai: Anykščių ir Pienionių seniūnijos, Anykščių klebono beneficija (kuri išaugino ne vieną Anykščių kraštą garsinantį asmenį- architektą L.Masiulį, kitaip – Stuoką-Gucevičių, vyskupą A. Baranauską ir kitus) ir, žinoma, kitos privačios didikų valdos.
Taigi, 1672 m. LDK valdovo ir Lenkijos karaliaus M. K. Višnioveckio privilegija karališkoji Pienionių seniūnija buvo iki gyvos galvos atiduota Teodorai Sapiegaitei Tiškevičienei ir jos vyrui LDK maršalkai V. Tiškevičiui. Ta proga ir buvo sudarytas inventorius, kuriame paminėti ir šios seniūnijos Dvaro vaitijos kaimai, tarp kurių - Piktagalys ir Kuniškiai. Kas ypatingai svarbu, inventoriuje labai detaliai aprašytos kaimų, užusienių ir miškų ribos, plotai ir sudėtis, kas leidžia labai nesunkiai lokalizuoti minimus objektus.
Iš 20 gyvenviečių trečdalis buvo traktuojamos kaip didelės, daugiau nei 10 valakų (1 valakas – apie 21 ha) turinčios. Tarp jų ir Piktagalys su 12 valakų. Tuo tarpu Lobinava arba Kuniškiai – turėjo tik 4 valakus. Nors didžiausias kaimas buvo dabartiniai Vikonys, tačiau vaitas Griciūnas gyveno Piktagalyje, kuriame be vaito dar buvo Piliponio, Liso, Petrausko, Laužados ir Stelmoko dūmai. Tuo tarpu Kuniškiuose buvo Stasiūno, Kuniškos, dvi Develių, Čeidos ir Bacioniškio kiemai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šie kaimai nors kaimyniniai, bet neturėjo bendrų ribų.
Praėjus beveik šimtui metų, 1765 m. buvo sudarytas Ukmergės pavieto karališkųjų seniūnijų inventorius. Piktagalio kaimas šiek tiek padidėjęs, iki 8 kiemų, gyventojai, matyt, dėl praslinkusio didžiojo maro (1709-1711 m.), pasikeitę. Kaime buvo Karaliūno, Dapšio, Pretkūno, Zlatkaus, Kovaliūno, bajoro Pavilonio, Žukausko ir Griciūno (užusienyje) kiemai. Kuniškiai iš viso nepaminėti, matyt, maro metu gyventojai išmirė ir vietovė nebuvo apgyvendinta.
1784 m. Anykščių parapijos administraciniame- geografiniame surašyme Piktagalys paminėtas kaip Pienionių seniūnijos kaimas, esantis „tarp vidurdienio ir vidurnakčio“, nutolęs per „mažą mylią“. Kuniškiai nepaminėti. 1789 m. Pienionių seniūnijos mokesčių rejestre Piktagalio kaimas minimas, o Kuniškių – vėl ne. Tai rodo, kad ir tuo metu vietovė nebuvo apgyvendinta. Kuniškiai nepažymėti ir Anykščių ir Vyžuonų parapijų žemėlapyje, kuris datuojamas kaip 1812 m. nors, sprendžiant iš Debeikių parapijos nebuvimo, žemėlapis turėjo būti pieštas iki 1795 m.
1795 m. Pienionių seniūnijos surašyme kaip atskiri kaimai paminėti Piktagalys ir Kuniškiai. Tuo metu Piktagalyje buvo Vaicechovskio, Bražiūno, Dapšio, Paršelio, Paškausko, du Žukauskų, du Zlatkų, du Kovaliūnų, Giervos ir Gasperonio dūmai. Jau net 13 kiemų. Didelis kaimas. Tuo metu Kuniškiuose užfiksuoti tik 5 kiemai: Oleško Košelioneko, Abramo Gafeno (abu činšininkai be prievolių), Zlatkaus, Žegenio ir Galeišos dūmai. Akivaizdu, kad vietovė naujai apgyvendinta.
1811 m. revizinio aprašymo metu Piktagalyje išlikę 13 kiemų. Kuniškiuose dūmų skaičius sumažėjęs iki trijų: Gailiūno, Žeimio ir Zlatkaus.
Po P. Kisiliovo reformos (sutapo su III Lietuvos statuto galiojimo sustabdymu 1840 m.), vykdytos XIX a. ketvirto ir penkto dešimtmečio sandūroje, Pienionių seniūnijos pagrindu buvo sudarytas Andrioniškio valstybinis dvaras, kurio dalimi tapo Piktagalio ir Kuniškių kaimai. 1849 m. surašymo duomenimis per 8 varstus nuo Andrioniškio nutolusiuose Kuniškiuose buvo Žukovskio, Žeimio, Ražano ir Pavilonio kiemai. Taip pat išskirtos trys kampininkų šeimos: Šurnos (priskirtas į Andrioniškio miestelį), Griciūno (į Palatavio užusienį) ir Agafonovo (į Neivėnų arba Naujonių kaimą). Per 5 varstus nutolusiame Piktagalyje buvo likę tie patys 13 kiemų, kuriuose buvo Pakšio, dvi Žukovskių, šešios Kovaliūnų, Zlatkaus, Braževičiaus, Voiciechovskio ir Paškevičiaus šeimos. Čia išskirtos net 7 kampininkų šeimos: Paršelio (į 12 kiemą), Žeimio (į Pagojų), Zlatkaus (į 9-tąjį kiemą), elgeta našlys Žumeinis (prie dukters), Sokolovskio (į 8-tąjį kiemą), Žiūros (į Grauželių užusienį). Budrevičiaus (į Bareišių kaimo 1-mąjį kiemą). Šis didelis kampininkų skaičius Piktagalyje reiškė, kad kaimas buvo tiek didelis, kad visoms šeimoms nebeužteko dirbamos žemės ir perteklinė žmogiškoji darbo jėga buvo paskirstyta pagal poreikį, siekiant užtikrinti kuo efektyvesnį žemės apdirbimą.
Praūžus 1863-1864 m. sukilimui vėl buvo atlikta administracinė pertvarka, valstiečius priskiriant prie valsčių. Piktagalys ir Kuniškiai tapo Anykščių valsčiaus dalimi kaip „Stepano“ valstiečių bendruomenė, kartu su Paneivėnais, Posiniais ir Čiunkiais. Tuomet minima, kad Kuniškiuose buvo 62 gyventojai, o Piktagalyje – 61. Skaičiai atrodo keistai, nes dar prieš 10-15 metų Piktagalys buvo 3-4 kartus didesnė gyvenvietė.
Apibendrinant gyventojų skaičių 1827-1905 metais, reikėtų atkreipti dėmesį, kad per šį laikotarpį 25 Kuniškių jaunuoliai ir 24 merginos Anykščių bažnyčioje priėmė santuokos sakramentą, kai tuo tarpu Piktagalio jaunimas tuokėsi 170 kartų (t.y. 76 ir 94 kartus atitinkamai). Šie skaičiai akivaizdžiai parodo, kad Piktagalio kaimas istorijos tėkmėje buvo 3-4 kartus didesnis, nei Kuniškių. Tiek gyventojų, tiek ir teritorijos prasme.
Kitas svarbus istorinis aspektas – krašto administracinis organizavimas tarpukariu. Pagal 1923 m. surašymą Piktagalyje buvo 52 sodybos su 264 gyventojais, tuo tarpu Kuniškiuose – 9 ir 68 atitinkamai. Vėlgi, kiemų ir gyventojų parametrai skiriasi vidutiniškai 4-5 kartus. Galiausiai, kaimų teritoriją geriausiai sutikslina 1933 m. Piktagalyje ir 1937 m. Kuniškiuose vykęs valstiečių skirstymasis į vienkiemius. Įvairus sovietiniais metais vykdytas „komunizmo kūrimas“ neturėtų įtakoti kaimo natūralios evoliucijos, nes atkūrus nepriklausomybę, buvo priimti restituciniai įstatymai, kurie žemės nuosavybės atstatymo pagrindu sutikslino ir kaimų (gyvenviečių) ribas.
Tiesiog sunku suprasti, kaip XXI a. vienas kaimas gali „aneksuoti“ gretimo kaimo teritoriją. Čia gal kokia „vietovardinio chuliganizmo“ variacija? Jei galima Piktagalio dalį pavadinti Kuniškiais, tai kodėl Kuniškių dalies negalima būtų pavadinti Jurzdiku? Galbūt kam nors patiktų. Pagal iniciatorių logiką (atseit buvo pristatyta naujų namų), tai mano senelio namas, perkeltas sovietmečiu į Anykščius irgi galėtų pretenduoti į tai, kad ta Anykščių dalis būtų pavadinta jo kaimo pavadinimu. Moralas peršaši paprastas – jei pats negerbi vietovės, kurioje gyveni, tai sunku tikėtis, kad kiti irgi tave gerbs. Apie istorines mūsų krašto vertybes gal net ir neverta moralizuoti.

 

Gediminas GRINA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Remigijus

    Nuoroda

    Kur čeidos kiemai

    Prieš 2 mėnesių
  • Remigijus

    Nuoroda

    Kur čeida dingo

    Prieš 2 mėnesių
  • kur

    Nuoroda

    Dingo Ceska?

    Prieš 2 metų
  • Pienionys

    Nuoroda

    kur Jūškos A šiltadaržis už Vėjališkio prasideda,ir tesiasi link ,Kuniškiuir Piktagalio

    Prieš 2 metų
  • Puntukas

    Nuoroda

    ka gaminot ta ir valgot :) ir dar butelis is taves, pats isrink :)

    Prieš 2 metų
  • koks skirtumas

    Nuoroda

    visvien sudu smirdes

    Prieš 2 metų
  • Nuoroda

    Po keitimo pasipildys tik valstybės biudžetas, juk keičiant pavadinimą, reiks keisti dokumentus, o jie ne už dyką

    Prieš 2 metų
  • asdafa

    Nuoroda

    Tai kad Kunigiskiai jau rajone yra, negana kad dveji Vikonys, tai dar ka prigalvos.

    Prieš 2 metų
  • Nu kva kva kva

    Nuoroda

    O koks gi skirtumas kaip būsimus numirėlius pavadinsi? Išmyratas, Išnykėnas, Nudvėsaičiai, Stimpėnai... Visi tinka! Ir dar kaip !!!

    Prieš 2 metų
  • agi

    Nuoroda

    Ceska, kur tava svarus zodis?

    Prieš 2 metų