Ar savo noru nešiosite veido kaukę?

Dienos anekdotas

Okulisto priimamąjame:
- Sakykite, o kaip jūs iki čia atėjote?

Komentaras

...gal užteks...:„Kai daug kur ir ką rėmė,kai tikrai buvo atsidavęs savo gimtajam miesteliui a.a V.Galvonas-visų mėgiamas,laukiamas,gerbiamas...visųr buvo kviečiamas,o jis visada aukojo(iš savo kišenės),per daug nesismulkino ir išlikdavo orus.Štai šį žmogų REIKIA ĮAMŽINTI JO GIMTAJAME MIESTELYJE! Gal laikas nebekaišioti partijų,nes jos čia visai nereikalingos,o REIKALINGAS SUPRATIMAS,BLAIVUS PROTAS ir LOGIŠKUMAS!Lai anykštėnai drąsiai reiškia savo nuomonę ir nebūna abejingi neišmanėlių susireikšminusių sprendimams!Gal užteks pasyviai stebėti,tylėti,o paskui kažką keiksnoti už netikusius sprendimus?Su didele pagarba lai gerb.a.a.Landsbergienės atminimą įprasmina Vilnius,kur ji daug metų koncertavo,užsiėmė aktyvia veikla ir TEN buvo pripažinta-tai būtų teisingiau"

Skaityti komentarus (4)
Močiutė Marija Gaigalienė mena Storiu kalnų šlovę.

Storiai kadaise buvo didelis ir garsus aukščiausiais kalnais Anykščių parapijos kaimas. Trečiojo dešimtmečio pradžioje buvę 42 sodybos ir beveik 250 gyventojų, net sunku patikėti, dabar ir trijų dešimčių nebelikę.
Bene seniausia, jau dešimtą dešimtį įpusėjusi šio kaimo moteris - Marija Gaigalienė. Smagu klausytis, kai ji prabyla, pasakoja, kad tie garsieji kalnai priklausė jos tėvams Zabieloms. Jei kam reikėdavo ant Didžiojo Storių kalno rengti gegužinę, tai visuomet atsiklausdavo tėvelio, o jis visuomet leisdavo - tiesiog džiaugdavosi, kad daug žmonių, ypač jaunimo, susirinks ir gražiai linksmindamiesi švęs jaunystę jo žemėje.

Amerika, Amerika...

Jie abu - Marija Šumilaitė ir Petras Zabiela buvo iš Storių kaimo, abu išvyko į Ameriką, į Jungtines Valstijas, įsikūrė Čikagoje. Ten apsivedė, ten gimė jų vyresnioji duktė Rozita Emilija. Vos keli metai jai tebuvo, kai tėveliai sugrįžo į Lietuvą. Negalėjo ten, vis dar svetimame mieste, įprasti prie iš viso pasaulio krašto sugužėjusios žmonijos veidų išraiškų ir spalvų įvairovės, tarp milžiniškų mūrų skubančio zujančio į visas puses margumo. Ilgėjosi nuostabiausių, mylimiausių lietuviškų pievų, paukštelių čiulbėjimo ir nuostabiausių Storių kalnų. Tėviškės kalnų. Kokiu jie ten laivu plaukė? Na, Marija plačiai nusišypso ir paslaptingai prataria: „Gal „Titaniku“?. O ne, šis legendinis laivas plaukė tik vieną kartą, ir ne iš Amerikos, o į ten. Ir nuplaukė į nebūtį, savo pasaulį nustebinusį šaunumą paliko vandenyno dugne amžiams.
Sugrįžę kūrėsi, mat buvo atsivežę šiek tiek dolerių. Ūkelis nors 10 hektarų, tačiau duonos užtekdavo. Tėvelis gi neskaičiavo kiekvieno cento, jei kur reikėjo, tai ir išleisdavo - nei saviems, nei svetimiems nieko negailėjo, dalintis mokėjo ir pragyveno. Jei jaunimas prašydavo kalne rengti gegužinę, tai visuomet leisdavo, o praeiti tai net ir per pasėlius leisdavo. Jam būdavo didelis džiaugsmas priimti besilinksminančius ir visus nuo kalnų pasižvalgyti panorusius. Gal apie 1937 m. Lietuvos kariai pastatė bokštą. Sunertas iš sienojų, kelių pakopų statinys buvo beveik 35 metrų aukščio, senoliai sakydavo, kad kuomet labai giedra ir skaidru, iš jo viršūnės matydavosi net Vilnius.

Gyvenimas prie didžiųjų kalnų

Tuoj pargrįžus ir atsirado jų šeimoje Marija. Marijos žemei ši mergaitė skirta buvo, tad ir vardą tokį kaip dera davė. Apie meškas jau niekas nieko nebepasakojo, negirdėjo. Nors apie tai skaičiusi, girdėjusi apie Velniaraistį, kuriame tarsi ir tūno velnias, gal net tas pats, kuriam nepavyko sudaužyti akmeniu Anykščių bažnyčios. Čia tas nelabas velniukas iki šiolei tūno, jau retai ir beverkia, pralinksmėjo, nors į tikrąjį pragarą vis dar sugrįžti bijo. Nujaučia, kad už neįvykdytą misiją vyresnybė ten jo nepaglostys.
Senose kapinėse kadaise buvo palaidoti motinos nužudyti ruso Mitros vaikai, tai jie sutemose dvasiomis klajodavo. Kartą vėlai, matyt, prieš pat vidurnaktį pro šalį keliavusią moterį ano pasaulio dvasios apstojo, nežinia kas būtų buvę, bet keleivė ėmė žegnoti ir apsigynė - nors smarkiai išsigandusi, bet gyva iš paraisčio išsprūdo.
Darbas darbą lenkė. Žemės buvo įvairios, tačiau daugiausiai smėlio. Suardavo ir Didžiojo kalno viršūnę, ten pasėdavo dobilus, o juos jau suvešėjusius aparęs, taip pat patręšęs sėdavo rugius. Jie užaugdavo puikūs, užderėdavo ir bulvės. Laikydavo nemažai avių, visuomet tvarte kriuksėdavo kelios kiaulės, pulkais lakstė paukščiai, o dviejų ar trijų karvučių pieno pakakdavo net tik namie, tačiau nemažai ir parduodavo „Pienocentro“ pieninės punkte. 
Paskui atėjo sovietai ir viskas apsivertė. Karo frontui ritantis atgal, gulėjo palaukėje nukautas vokiečių kareivis - jį tėvelis palaidojo. Žinanti tą vietą, žinanti ir tą medį, iš po kurio gelmės trykšta tyro iki melsvumo vandens šaltinis. Nors baisybes pergyvenus tarsi ir nurimo, bet nebeliko buvusios ramybės. Suaugusi, mokykloje pasimokiusi, Marija sugalvojo su keliomis draugėmis išeiti darbuotis į Rubikių plytinę - nors kiek laisviau negu kolchoze, tačiau vėliau vėl sugrįžo į gimtąjį kaimą. „Puntuko“ kolektyve melžėja darbavosi net 25 metus. Tvirta, atkakli, darbšti moteris niekados nepavargdavo ir gero ūpo neprarasdavo.

Storių močiutė

Su šia močiute susipažinau labai seniai - išlindęs nuo Storių kalnų pirmą sykį, kuomet paklaidžiojau per tankynes, vienu metu net buvau paklydęs, klajodamas atsiradau krūmynais apaugusioje laukymėje, tikriausioje paraistėje, kur stovintis stulpas visiškai plyname laukelyje žymėjo senąsias Storių kapines. Jautėsi kažkoks keistas nerimas, pasaulis pritvinkęs nežinomybės, jausmas, kad tuoj tuoj tuoj iš  nukirstų krūmų krūvos laužo išslinks meška.
Pro seną apleistą sodybą, kurios langus jau buvo užgrotavę jaunų uosiokų bei klevų kamienai, išėjau į slėnį, už kurio įprastu ūžesiu apsiguobęs kilpavo iš Anykščių Beržynės link vedantis kelias. Tuomet ir uždainavau: „O kalnai, tolimi kalnai...“, stotelėje buvusi moteris bei jaunas vyras, spaudęs prie savęs ryšulį šluotų, pamanė, kad gal koks išgėręs ateina, jau tuomet toks neįprastas buvo žmogaus dainavimas. Ne kur prie vaišių stalo, bet tiesiog žengiant per pievą, iš linksmumo...
Močiutė tuomet išsitarė, kad ji augusi Storiuose, kad jos tėveliui priklausę didieji kalnai, kad nuo jų besileisdamas vežimu, kad pernelyg greit lekiant ratų nesudaužytų, arklys neužsigautų į rytuolio stipinus įkišdavo pagalį. Ir taip pusiau slystant laimingai nusileisdavo žemyn.
Labai greitai patyriau, kad ji smaguolės Daivos motinos mama, moteris, kuri ją ir jos seserį, dar mažas mergaites augino. Išmokė sumanumo, meilės gamtai, viskam kas gyva, kas gražu, dieviška, išmokė ir nepalaužiamo tikėjimo ir darbštumo. Moteris dabar prabyla apie senolę kaip apie didžiausią pasaulio įžymybę - ji iki šiolei jai nuostabiausia, nepralenkta ir nepralenkiamiausia karalienė.

Pro aukštus kalnus veda
mūsų kelias

Storių kalnų legendos, jų vizija tarsi pasaka daugelį mūsų lydi nuo pat vaikystės. Kol nepamatai, tai tikrų tikriausia pasaka, o kai matai, vis vien žavėtis nepaliauji. Juk Didžiojo kalno bokšte ne kartą krašto jaunuoliai bei partizanai okupacijos metais trispalvę kėlė, aukščiausioji vieta buvo taip svarbi. Arčiausiai dangaus esanti viršūnė, kurioje plazdenanti vėliava nepalyginamai labiau įkvepia, daugiau vilties dovanoja. Minėdami jų, anų laikų pavergtos tėvynės žmonių viltį ir savąją sustiprindami, mes jau ne kartą su vėliava ėjome į šiuos kalnus. Ėjome ten ir šiemet, ėjome mūsų tėvynės laisvės, mūsų valstybės atkūrimo Šimtmečio proga.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta