|
|||
|
|
||
Kurį tekstą pirmiausiai perskaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?Dienos anekdotasParduotuvėje: KomentarasM.Fergizienė:„Covid 19 nepikta liga, tik labai gyventojai įbauginti. Serga tūkstančiai, o miršta mažai. Anykščiuose per 2020 m. mirė 543 asmenys, iš jų nuo Corona -19 tik 12, tai yra vienas per mėnesį. Palyginimui reikia pažymėti, kad per 2020 m gimė 123 būsimi rajono gyventojai." |
![]() Mikieriai, kaimas Šimonių girios proskynoje. Nuo seno priklausė Svėdasų parapijai, XIX amžiaus viduryje čia buvę sodybų su gyventojais, tarpukariu priaugo dar daugiau sodiečių, o štai dabar vos keletas telikę ir, matyt, dar mažės ir mažės. Nėra nieko smagiau, kaip gyvenimą pradėti ir po to užbaigti toje pačioje vietoje, gimtame sodžiuje, kur tau viskas sava ir tu viskam savas. Filosofiški pašnekesiai Tad ir pradedame pokalbį filosofiškai - nuo šios dienos į praeitį sugrįždami. Kaip gi tas gyvenimėlis..? O gyvenimas, gyvenimėlis smagus visuomet buvo, bet, oi, greitai jisai prabėgo. Visai dar neseniai mažas paupiais bėgiojęs, gyvulius po miškus, lankas ganęs. Mokyklon ėjęs, raides, o po to ir pasaulio įdomybes palengva pažinęs. Tėvokui mišką kirsti padėdavo. Paaugo, bernavo, vedė, uoliai darbavosi, šeimyna rūpinosi, prislinko senatvė, pasiliko vienas, nuobodu mieste buvo, tai pargrįžęs į gimtas vietas pats vienas vienkiemyje gyvena. Šimonių girios dvasia. Na, Šilagaliai dar buvę Svėdasų parapijos, o štai Mikierių gyventojai į bažnyčią jau į Šimonis keliaudavo. Turgaus įsigeidę net ir Kupiškį siekdavo, iki to lopšinėse apdainuotu tiltu žymaus miesto tėvelis nuveždavo parduoti medienos, malkų. Būdavo ir jį, dar visai nekokį kartu imdavo - sėdėdavo berniukas ant malksnų susirangęs, sustirdavo, tai tėvas šypsodamasis liepdavo bėgti iš paskos, kad užkaistų. Tačiau ne taip paprasta - mediniokai smuko, skaudžiai daužė kojas. Kelias valandas užtrukdavo kelyje... Jaunimo papročiai ir Pokaris buvo, kuomet jau įkopė į pusbernių bei augesnių bernų draugystę. Būdavo toks paprotys, kad sulaukę šventadienio visi kartu eidavo į šokių vakarus – „vakaruškas“ pramogauti, kitokių nuotykių ieškodavo. Kiekvienas šios brolijos vyras priėjus laikui turėjo pasirūpinti bičiulių vaišėmis. Procesas gana paprastas, tereikėjo iš kažkur gauti maišą rugių ir tuos grūdus nugabenti į „kremlių“ versliai moteriškei Martinienei. Jinai iš tų javų išraugindavo raugą – „brogą“ ir išvarydavo naminės degtinės - samagono. Šiek tiek stipraus, aštriai kvepiančio gėrimo pasilikdavo sau už darbą, tačiau nemažai velnio lašų atitekdavo ir užsakovams. Sieliai ir miškovežiai Tėvokas buvo labai energingas, kaip sakoma, su užmoju žmogus. Tuoj po tarnystės caro kariuomenėje pasiliko svetimame krašte, gal dešimt metų gyveno Odesoje, o po spalio perversmo Rusijoje sugrįžo į tėvynę. Kaip jis ten gyveno ir su kuo, kaip vertėsi – veik nieko nepasakojo. Matyt, nenorėjo jaukti artimųjų sąmonės, gal skaudu buvo, gal buvo nusprendęs į tai, kas buvo, nebesidairyti. Sugrįžimas Nepatiko jam mieste, daug metų gyvenęs ir Kupiškyje, ir Anykščiuose, ką ten veikti. Kol dirbo dar šis tas, o kai į pensiją išėjo, tai visai nuobodulys užgriuvo. O čia kaime tai ramu. Pirkęs šiuos trobesius. Dar ir jo broliokas čia pat, kaimynijoje, buvusioje tėviškėje gyvena. Vienas kitam padeda, kartu pasikerta malkų, kitus darbus įveikia, kartu savaitgaliais pirtyje periasi. Komentarai (1)
|
Palikite komentarą